Jurga Jurkevičienė: J.Statkevičiaus žinia Lietuvai ir pasauliui, kurią beveik pražiopsojome

Juozo Statkevičiaus 2017 m. pavasario-vasaros kolekcija / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2016-11-28 18:25
Iš tiesų: Prezidentė praleido unikalią progą pamatyti geriausią Juozo Statkevičiaus kolekciją Lietuvos mados istorijoje. Nes tai buvo ne vien tik mada. Tai buvo žinia Lietuvai apie Lietuvą. Jos spalvos, jos garsai, jos siluetai, jos skonis.

Po Juozo Statkevičiaus mados spektaklio visą savaitę tylėjau, – nieko nerašiau, skaičiau, tyrinėjau, ką rašo kolegos mados kritikai. Mados kritikai ieškojo (kol surado) įvairių atsakymų į klausimus: ką ir nuo ko Juozas kopijavo. Kokius siluetus rodė, kokius aksesuarus pabrėžė. Kaip provokavo.

Šįsyk vienintelio mūsų aukštosios mados kūrėjo provokacija buvo ši: deklaruota lietuvybė. Šįsyk Juozas meistriškai pateikia tautiškus audinius, derina juos su trapiais (paryžietiškais?) gipiūrais, išbalintais drobės audiniais, su languotais Velso princo raštais ir su erotiškais sarafanais. Kartais pakopijuoja „Chanel“ arba kažką kitą, o gal, atvirkščiai, „Chanel“ pakopijuoja mūsų Juozą?

Tai kas gi yra Juozas Statkevičius? Mados „copy – paste“ meistras? Talentingas interpretuotojas? Gudrus provokacijų kūrėjas?

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Šiuo metu Lietuvoje spausdinamos mano knygos apie Italijos vyrus „Stilingi egoistai“ puslapiuose Juozas Statkevičius atsidūrė šalia Romos garsenybių – aukštosios mados pasaulio galingųjų. Atsidūrė dėl šios priežasties: jis yra šiek tiek beprotis. „Pazzo“ – kaip pasakytų italai. Savo knygos skyrių pavadinau „Beprotybės glamūras“. Jame yra ir Juozas.

Juozo beprotybė šįsyk atvažiavo ne iš Paryžiaus. Visi aštuntos valandos Juozo prezentacijos vipai ant podiumo matė etnoraštus, fantastiškas klumpes ir baltas vyrų kojines, visi regėjo kaimą ir uodė šieną. Vieniems atrodė, kad tai keistai žiūrisi prie ponių batelių. Kiti apskritai bijojo ką nors sakyti – juk Juozas daugiau už mus žino. Jis užkariavo net patį Paryžių. Visi girdėjo „Litexpo“ rūmuose pirmąkart kudakuojančias vištas ir baubiančius jaučius, mekenančias ožkas. Baltaragio arijas. Visi atkreipė dėmesį į lietuviško tvartelio konstrukcijas ir vienbalsiai nusprendė: „Chanel“ stiliaus kaimo atmosfera.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

O juk kaimas, mielieji, pas mus vėluoja. Gerokai vėluoja. Su kaimo reikalais turėjau problemų prieš gerą dešimtmetį, kai Lagerfeldas dar nebuvo atradęs „prancūziškojo“ mados kaimo. Iš Florencijos vyrų mados „Pitti Uomo“ savaitės vienam lietuviškam savaitraščiui atsiunčiau mados savaitės scenografijos nuotrauką: šieno kūgių fone juokėsi daržo kaliausės. Ir gavau tąkart pylos nuo redaktorės: ką, tu mus kaimietėmis laikai? Kita stilingojo leidinio redaktorė vienoje Milano mados savaitėje niekaip negalėjo susitaikyti su „Dolce&Gabbana“ mados namų performansu. Jo metu brangiai apmokamos manekenės ant podiumo pasirodė kartu su avelėmis, lyg piemenaitės. Argi tai galėjo kaip nors derėti prie tuo metu stilingiausio lietuviško leidinio mados sampratos? Niekaip negalėjo.

Puiku. Pagaliau „kaimas“ atėjo ir iki mūsų mados redaktorių. Joms nekyla makabriškas noras fotogalerijose paslėpti Juozo klientėms pėdų taip, kad ant aukštakulnių batelių nesimatytų pribyrėjusių šiaudų. Svečiai nuolankiai braido po šieną. Progresas ryškus. Dairiausi vipinėje Juozo žiūrovų salėje – tarsi įtampos pritvinkusiame Romos Koliziejuje: ponių žvilgsniuose – sąmyšis. O gal ir ne. Gal – prisiminimai apie vaikystę ir gimtąjį kaimą.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Ak, tas Juozas... Sako, kad pasauliui galime atrodyti įdomūs, nevalstietiški.. Rizikuoja, smarkiai rizikuoja Juozas. Kaip Tomas Venclova, išvadinęs mus agrarine valstiečių valstybe. Ir pats Juozas save vadina „bepročiu“. Kodėl? Kažin ar bent viena mūsų vipinėje ložėje sėdinti ponia pirks jo lietuvybe dvelkiančius audinius. Nes raštai pažadins pasąmonėje slepiamą identitetą. Bet Juozas rizikuoja, jo užduotis – iš spektaklio sukurti filosofiją. Tuo, kaip jis pats sako – skiriasi nuo sekančių jo pėdomis. Ir tuo jis didžiuojasi.

Nes mados dizainerio – prancūzo, italo, brito, Juozo – genialumas slypi būtent čia. Esmė yra manipuliacijos tendencijomis, spalvomis, audiniais, aksesuarais. Ne. Esmė yra mados filosofija. Požiūris į pasaulį. Į žmones. Į valstybę. Štai kodėl Prezidentė pralošė neatėjusi į „Litexpo“.

Savo naują knygą apie vyrus „Stilingi egoistai“ rašiau pavasarį. Tada dar nežinojau, kad Juozas – tas vyras iš Kauno suvarys Lietuvos patricijus į šienu dvelkiantį kaimą, privers klausytis kaimo moterų raliavimų ir privers dar kartą susimąstyti – kas gi mes esame? Kad „Dolce&Gabbana“ mados namus Milane užkariavusią mūsų gražuolę Juliją Steponavičiūtę aprengs mereškuotais močiutės skrynios baltinukais lyg nekaltąją Šventąją mergelę Mariją ir įsegs jai rūtų vainikėlį, nors visi viską žino apie vainikėlius, o gal net ir pamiršo.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Kad kresnus vyrukus apaus gundančiais kaimiečio auliniais ir siauromis galifė kelnėmis, su tabaluojančiais kryželiais ties šakumu, o ant galvos šmaikščiai užsmauks kaimiečių kepuraitę su snapeliu.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Jeigu Karlas Lagerfeldas prieš septynetą metų pastatė geležinkelio stotyje tvartelį, tai tikrai ne tam, kad įsiutintų kokią nors prie lietuviško mados leidinio vairo prasibrovusią merginą. Tiek scenografijai, tiek ir kolekcijai, matyt, tąkart turėjo įtakos socialiniai reiškiniai, visuomenės perversmai. Gal – „Slow Food“ judėjimas, gimęs, beje, Paryžiuje.

Nes mada nėra vien tik šou. Šitai supratau per tuos dvidešimt metų, praleistų šalia Milano, Florencijos, Romos podiumų. Mada spėja ateitį. Metams į priekį, o kartais ir daugiau. Greičiausiai, palėbavęs iki soties, Paryžius tąkart panoro atsisukti į sveiką gamtą, o miesto intelektualai atvangos ėmė ieškoti šienu kvepiančiame kaime. Kiek pamenu, tuo gyveno visas Vakarų pasaulis. Žinoma, iš kaimo tik ką pabėgusiai Lietuvai ir jos mados redaktoriams tai buvo sunkiau suprantamas reiškinys.

Juozo Statkevičiaus scenografas Gintaras Varnas perteikė tendenciją, kuri seniai apsuko galvą Europai. Jis meistriškai įpynė į mados šou tai, kas dominavo Milano pasaulinėje „Expo“ parodoje. Ten ryškiai dominavo maisto tema. Kaimas. „Slow“ maistas ir „slow“ gyvenimas. Skonis, kvapas ir gamta. Visa tai, ko nepastebėjo mūsų mados kritikų gvardija. O gal scenografiją G. Varnui padiktavo pats Juozas? Nesistebėčiau. Juk, pavyzdžiui, Giorgio Armani man sakė, kad viskas ant jo podiumo, net apšvietimas – jo paties idėjos.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Juozas jautrus ir todėl jo spektaklis supurtė mūsų nervų sistemą. Juozas pirmauja – nes turi filosofiją, kuri sukrėtė agrarinę šalį.

Juozas jautrus ir todėl jo spektaklis supurtė mūsų nervų sistemą. Juozas pirmauja – nes turi filosofiją, kuri sukrėtė agrarinę šalį. Todėl savo knygoje jį vadinu „pazzo“ – bepročiu, nes jis kaskart peržengia realybės ir racionalumo ribą. Tai pavyksta tik genijams. Būtent ši Juozo filosofija, o ne daugiau ar mažiau pakopijuoti audiniai, tendencijų interpretacijos triumfavo ant podiumo. Būtent todėl šįsyk kolekcija atrodė baigta. Kaip niekada.

Mūsų mados teoretikės, įvertinusios tautinius Juozo kolekcijos raštus kūrė žurnalistinę intrigą. Kitaip skaitytojui būtų tiesiog neįdomu. Raštuose ir marginimuose ieškojo Juozo nusikaltimo ženklų. Ką gi, kūrėjas ir pats nuolankiai prisipažino – audinius gamino Paryžiuje ir Italijoje, panašiai, kaip K.Lagerfeldas. Tie raštai kuo puikiausiai tiko prie Lietuvos močiučių skryniose gimusių tautinių dekoracijų, nes maišyti stilius – lietuvio arkliukas. Išvada: Juozas Statkevičius sukūrė nepriekaištingą nacionalinę kolekciją.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Bet kažkodėl niekas nepasakė nė žodžio apie šauniai aprengtus ant Juozo podiumo atsidūrusius „Dolce&Gabbana“ stiliaus vyrukus, kurie įmetė gerokai kaitresnės ugnies į lietuviškumo pilną scenografiją, nei tikėjosi jo mados žinovai. Kalbėjausi su šių mados namų distributoriais Lietuvoje – ir jiems kauniečio vyrai priminė Sicilijos kaimą. Jo vyrus, žiemą ir vasarą dėvinčius Korleonės mafijozų kepuraites „coppola“ ir petnešomis prilaikomas prieškario periodo kelnes.

Nieko nuostabaus – praėjusią žiemą apsilankęs Romoje vienintelis aukštosios mados kūrėjas prisipažino, kad įkvėpimo sėmėsi Italijoje.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Matyt, tuo metu ir brandino nacionalinę kolekciją. Meditavo Sicilijoje ir „La Dolce Vita“ mieste – Romoje, atsipalaidavo taip, lyg pats itališkiausias laimingas vyras, kurį savo knygoje „Stilingi egoistai“ pavadinau gyvenimą mylinčiu „maschio italiano“ (it. italų vyras).

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Mačiau – elegancijos miesto įkvėptas Juozas stebėjo tamsiaplaukes, juodaakes, sveikai atrodančias Italijos ponias, o jų saikingą žavesį atpažinau, „Litexpo“ rūmuose pažvelgusi į elegantiškiausią prezentacijos viešnią – Juozo mamą. Vilkėdama lašišų spalvos rūbu ponia Vanda jautėsi savimi pasitikinti lyg Gina Lollobrigida, ir lyderės titulas, jei ne Lietuvos arbitrų toleruotinas amžius, tikrai būtų turėjęs atitekti jai – Juozo mūzai. Ak, tas mūsų Juozas. Kaip tikras italas, dievina mamą, ir tai yra nuostabu. Nors šiaip toks bruožas nelabai būdingas mūsų vyrams.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Jautrusis Juozas Italijoje ne tik stebėjo elegantiškiausias ponias. Jis pirmąkart pamiršo lietuvišką intelektualumą ir ne šiaip rinkosi savo modeliams audinius. Jis ragavo. Uostė, ir vėl ragavo. Degustavo ir lygino, kritikavo ir svarstė. Vertino ir bandė suprasti. Valgė spagečius ir gėrė vyną, pro jo jautrias šnerves tikrai neprasprūdo žinia, kad būtent šiais metais tie „makaronai“ atsidūrė ant „Dolce&Gabbana“ suknelių. Jis gardžiavosi spagečiais ir artišokais Italijoje, nuoširdžiai lygino su tuo, ką buvo ragavęs gimtinėje.

Nes šiandien stilistas Juozas – ne tik stilistas. Jis dar ir – gurmė. Ar pastebėjote, mielieji? Lietuviškojo podiumo scenoje ne tik mekeno ožkytės ir burbuliavo kalakutas. Ten, lyg Milano „Expo“ parodoje baltavo stalas, nukrautas mūsų nacionalinėmis lietuviškos virtuvės gėrybėmis. Aromatingomis, sukeliančiomis vakarienės alkį ir tikrą norą ragauti. Matyt, ne veltui ir kolekcijos demonstravimo valanda sutapo su itališkos vakarienės laiku. Todėl nenuvylė nė vieno, tas žavus beprotis. Tik galbūt dar įdomesnis pasauliui būtų šis kūrėjas, jeigu vis dėlto būtų išdrįsęs sukirpti marškinius iš šaltibarščiais ir cepelinais margintų audinių, kuriuos jau buvo kolekcijai suplanavęs. Gal net būtų prilygęs nepralenkiamam Italijos duetui – Domenico Dolce ir Stefano Gabbanai.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Prieštaraukite, sakykite, kad ne maistas buvo pagrindinis kolekcijos herojus. Bet pasaulis tik nusijuoks. Tiesa, niekam kumpių ir sūrių Juozas pirštu neparodė, todėl, matyt, ir žurnalistams šis faktas nebuvo toks svarbus. J.Statkevičius būtent mums pranešė, kurlink juda pasaulis. Esu tikra: karalienė Bona Sforza, išmokiusi lietuvius naudotis šakutėmis, vartoti vyną ir alyvuogių aliejų Juozo kolekciją tikrai pavadintų nacionaline.

Gal tai ir buvo geroji bepročio žinia mums – vis kažką statantiems, statantiems ir vėl statantiems? Žinia, kad atėjo laikas gyventi kitaip... Kad mūsų tradicijos – tai ne tik (tvarto) konstrukcijos. Bet ir tai, ką kasdien dedame sau į burną. Toks buvo Juozo žodis, kurio reikėjo Lietuvai. Dėkojame Juozui.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai