Aš nežinau, kaip jaustis laimingu 365 dienas per metus. Tikriausiai tai neįmanoma. Bet įtariu, kas padeda tą jausmą privilioti. Net jei ryte išlipame ne ta koja, net jei už lango tamsi diena, o gal dar naktis, kartais nesuprasi.
Tai plika akimi nepastebimi, tik širdimi juntami dalykai, mielos tradicijos, kurios vos pabudus šnabžda į ausį, jog prasidėjo dar viena diena.
Man tai yra kava į lovą. Kadangi ji pati neatskrenda, tuo pasirūpina mylintys žmonės. Kavos kvapas man primena, kad aš jų turiu. Kai sykį buvo iškeliavęs Algis, net neklausęs kavą nešė tėtis, kai tėčio nebeliko, o Algis vėl iškeliavo, net neprašyta puodelį atsargiai nešė Paula).
Tada – šaltas dušas. Jis nuplauna naktį ir košmarus, jei jų buvo.
Žvilgsnis pro langą ar ištipenimas plikomis kojomis į terasą, nesvarbu, net jei sniegas. Patikrinu, ar visi atsibudę, kas nutiko danguje ar virš miško per naktį.
Sportas, kai labai liūdna. Juk visko nutinka. Mano mašinoje visada rasite sporto krepšį. O tualete, tam pačiam liūdesio atvejui – knygą.
Net paprasti skambučiai draugams apie orą suteikia energijos. Juk kartais trūksta tik milimetro laimės.
O štai jei susipykstate – apsikabinkite anksčiau nei nusisukote į skirtingus kampus, tegul bus tai nauja namų tradicija. Kurios laikytis verta labiau nei ruošti 12 patiekalų Kūčių stalui.
Barselonoje atradau naują laimingų dienų receptą – jų rytai prasideda šurmuliuojančiose kavinukėse, pas Jose ar Maria, visi vieni kitus pažįsta. Gali sėdėti vienas, spoksoti į balandžius, gali plepėti su draugais, vilkėti kostiumą ar hipsterišką makalynę, bet privalai išgerti kavos su šiltutėliu traškiu kruasanu. Tai ryto tradicija, po kurios prasideda diena dideliame mieste.
