Jurga Anusauskienė su seserimi ėmėsi vaikus ugdančios veiklos

Jurga Anusauskienė su seserimi Sigute Gražiniene / Gedmanto Kropio nuotr.
Autorius: Dalia Musteikytė
Publikuota: 2018-03-29 14:47
„Pirmiausia pačios esame mamos, bebaigiančios užauginti po tris vaikus“, – vienu balsu sako seserys pianistė Sigutė GRAŽINIENĖ (51) ir fotomenininkė Jurga ANUSAUSKIENĖ (47), menų kambario „Abrakademija“ sumanytojos. Kūrybingas asmenybes jos su bendraminčiais čia ugdo savitais metodais, pagal laisvės principus. Kaip kad auklėjo ir savo talentingus vaikus.

Jurga ir Sigutė – žinomos kiekviena savo srityje, kaip ir abiejų vaikai: vyresniosios sesers – pasaulinio garso dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, tarptautinius konkursus laiminti pianistė Onutė, M. K. Čiurlionio menų mokyklą bebaigiantis Adomas, jaunesniosios – šiuo metu Jungtinėse Valstijose gyvenanti ir kurianti dainininkė Evelina Young, videomenais užsiimantis Mindaugas ir savęs dar ieškantis talentų kupinas Haris, besimokantis mokykloje. „Augindamos savus supratome, kad kiekvieną vaiką kuo nors sudominti, kur nors nukreipti gali tik leidęs pasimatuoti pačius įvairiausius dalykus. Išbandęs daug ką, jis susidaro savą nuomonę, ko jam reikia“, – Jurga dėsto pirminę „Abrakademijos“ idėją, kuri turėtų būti įgyvendinama taip: po pamokų į menų kambarį atėjęs vaikas randa bent tris siūlomas disciplinas ir pasirenka pagal pomėgį ar nuotaiką. Kol kas tai – tik siekiamybė dėl patalpų stygiaus.

Gedmanto Kropio nuotr.
Gedmanto Kropio nuotr.
Gedmanto Kropio nuotr.
Gedmanto Kropio nuotr.

„Šįkart idėja buvo stipresnė už mane, – sako Sigutė. – Mėginau nuo jos slėptis, vyti tolyn, bet ji nugalėjo. Ji veža, traukia, sureguliuoja viską. Net kalbant apie kasdienius buitinius, finansinius dalykus – jei jie yra po idėja, to net nejauti. Eini, darai ir viskas grįžta atgal, tave tarsi įkrauna. Kalbant žemiškiau, vaikų poreikį mokytis meno – muzikos – jaučiu labai didelį. Pagal savo diplomą esu individualistė – sėdžiu viena prie pianino ir mokau vieną mokinį. O kai pradėjau dirbti Karalienės Mortos mokykloje, supratau, kad vaikai masiškai pasiduoda, eina, limpa prie to dalyko. Jie patys, ne tik mamos, ėmė klausti: „Klausyk, o tu mokai muzikos?“ – „Mokau, tik laiko nelabai turiu.“ – „Bet gal pas tave galima ateiti?“ Prasitariau sesei: „Darom ką nors?“ Kadangi save ir visus dėstytojus vadiname fėjomis, ėmėme skaičiuoti, kiek čia mūsų dirbtų: aš – muzikos fėja, Jurga – fotografijos, menotyrininkė Algė Gudaitytė – dailės, dar – aktorystės fėja... O paskui viskas klojosi linksmai. Ateina vaikas: „Dar labai norėčiau groti gitara.“ Sakau: „Gerai, bus, pažįstu puikų gitaros mokytoją.“ Viena mamytė užsiminė: „Joga kaip gerai būtų...“ – „Gerai, bus.“ Tame penkiolikos kvadratų kambarėlyje priėjome iki dešimties rūšių veiklos ir šiuo metu plečiamės.“

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Su kolegomis aptarę, kuo jų menų kambarys galėtų skirtis nuo kitų, nusprendė kaip vieną ugdymo kelių rinktis žingsniavimą per epochas. „Tarkim, akmens amžius dailėje. Vaikai gaminosi dažus iš anglies, aliejų ir paišė tai, ką pirmykščiai žmonės. Man buvo kiek sunkiau, nes fotografija atsirado „truputį“ vėliau, bet radome išeitį – fotografavome įvairiausius akmenis. Beje, mokydamiesi nenaudojame brangios įrangos – fotografuojame ir darbus redaguojame tik išmaniaisiais telefonais. Vaikai turi instagramo paskyras, smagu, kad galime vienas kito kūrybą matyti, diskutuoti“, – apie darbo ribas peržengiantį bendravimą pasakoja Jurga. Sigutė pokalbius apie garso, muzikos atsiradimą pradėjo atsinešusi dėžę prie įvairių jūrų surinktų akmenų: „Dideli akmenys, kai beldi vieną į kitą, skamba vienaip. Mažiukai – visai kitaip. Paklausom ritmo, tada pasakoju, kad būtent nuo kalimo akmenukais ir prasideda rimtas Broniaus Kutavičiaus kūrinys „Iš Jotvingių akmens“. Kiek nepaprastai įdomių dalykų atrandame!“

Jurga pamena pokalbius su savo studentais (taip vadina ir mokyklinio amžiaus mokinius, ir vyresnius), kodėl šiems patinka fotografija. „Nes nereikia nieko dirbti“, – rimčiausiai išpyškino vienas. „Vadinasi, man pavyko! Jie tai priima ne kaip akademinį mokslą, o kaip šaunų azartišką buvimą kartu. O ko išmoksta, rodo įdomūs jų darbai“, – džiaugiasi fotomenininkė. Kartą, pamena, kai tik nusileido jos lėktuvas iš Los Andželo, sulaukė mokinės skambučio: „Būsi šiandien?“ – „Ievute, aš ką tik iš lėktuvo...“ – „Bet juk jau nusileidai!“

„Mūsų mokiniai – fantastiški, jie įkvepia, įpareigoja dirbti su ugnele! Apskritai, kai visi kartoja, kokie netikę šiandienos vaikai, noriu ginčytis: blogų vaikų apskritai nepažįstu. Jie – kaip veidrodis, matome save juose. Jei kas nors negerai santykiuose su vaikais, reikia labai rimtai pabendrauti su savimi“, – aiškina Jurga. Nuo pirmos pamokos ji studentams pareiškė: „Fotografijoje yra viena taisyklė: nėra jokių taisyklių. Ir jei kas sakys kitaip, netikėkit.“ „Ta kūryba vaikams suteikia sparnus. O su sparnais gali nuskristi toliau, nei eidamas pėsčias. Kruopštumas, dėmesio koncentravimas vaikams – iššūkis. Bet, kai jiems įdomu, sėdi susikaupę visą pamoką“, – sako fotomenininkė.

Mariaus Čiutelės nuotr.
Mariaus Čiutelės nuotr.

Sigutė taip pat turi ne vieną pavyzdį, kaip muzikos pamokos pakeitė vaikų elgseną, mąstymą, o aštuonmetis dailininkų sūnus, puikiai įsimenantis muzikos ženklus, ėmė jai nešti paties rašytus kūrinius. Išsiaiškinus kompozicijos principus, dviese su mokytoja paredaguotas vienas jo kūrinys jau skambėjo per radiją!

Kad ir kiek atradimų darbe būtų, seserys džiaugiasi dar vienu – kad iš naujo atrado viena kitą. „Vaikystėje gyvenome viename kambaryje, mokėmės toje pačioje mokykloje ir, kaip juokauju, abi – be trejetų: Sigutė – penketais, aš – dvejetais, bet buvome gana skirtingos. Abi anksti sukūrėme šeimas, bendravome toliau, bet – niekuomet tiek daug ir artimai“, – sako Jurga. Ji su Sigute ir kolegomis ketina šią veiklą plėsti – be muzikos, fotografijos, vaidybos, gitaros, jogos, dailės, anglų, vokiečių kalbų mokymo, žada prijungti gatvės šokį, o vasarą kviesti visokio amžiaus studentus į stovyklas.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai