Juozas Statkevičius pristatė naujausią savo kolekciją: „Mados vėjas visuomet būna nepatogus“

Juozo Statkevičiaus HAUTE COUTURE kolekcijos pristatymas/ Irmanto Gelūno nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2019-11-21 00:06
Vaikštinėjant su dizaineriu Juozu Statkevičiumi Vilniaus senamiesčiu, cypteli stabdomas dviratis. Gal -niolikos vaikinukas užsidegęs klausia, ar galėtų demonstruoti drabužius per naujos kolekcijos pristatymą (kuris vyksta šį vakarą). „Žinoma, man gali parašyti feisbuke, bet šįmet podiumu eis tik moterys“, – šiltai atsako Juozas. Dar už kelių žingsnių stabdo spirgančių mergaičių būrelis – prašo nusifotografuoti.

Toks spontaniškumas sugraudina Juozą – akys pilnos ašarų.

„Įdomu, ar iki mirties pamils mane Lietuva?“ – garsiai nusijuokia iš apėmusio džiaugsmingo graudulio.

Prieš kolekcijos pristatymą žurnalas „Žmonės“ kalbėjosi su Juozu Statkevičiumi:

Ar tik ne pats kaltas? Savo kandžiais įrašais socialinėje erdvėje pykdai žmones. Iš vienos ponios girdėjau, kad nebesisiūdins suknelių pas tave, nes „dedi ant Lietuvos“.

Ir „orevurar“ tai poniai. Tik maža smulkmena: prieš keletą dienų jos vyrui pasiuvome keturis kostiumus. Aš darbais myliu tėvynę, o ne instagramu. Labai lengva mylėti tėvynę iš turtingo Londono, Paryžiaus ar Sidnėjaus, atvykus į gimtinę kartą per metus. Gal mano meilė savotiška, bet noriu, kad čia būtų gražiau geriau ir įdomiau gyventi.

Tai tu patriotas?

Ir dar su kokiu šauktuku! Štai kaip tik prie mano mados namų Petro Cvirkos paminklą nori nuversti – gal man ten vieta? Iš kuklumo nemirsiu (kvatoja).

Juozo Statkevičiaus HAUTE COUTURE kolekcijos pristatymas/ Irmanto Gelūno nuotr.
Juozo Statkevičiaus HAUTE COUTURE kolekcijos pristatymas/ Irmanto Gelūno nuotr.

Atsiprašyti galėtum?

Aišku. Visada, jei padarau ką ne taip. Bet nejaugi geri darbai nenusveria to, ko prišneku suerzintas ar išprovokuotas? Aš juk ne ministras, kuris daro žvėriškas klaidas ir už tai niekada neatsako. Nesijaučiu padaręs nepataisomų klaidų, kodėl vienas ar kitas mano įrašas feisbuke sukelia dramas ir esu kalamas prie kryžiaus? Tik kandžiai atkreipdamas dėmesį į problemas gali šaliai padėti.

Vis dėlto gailiuosi, kad patekau į politines intrigas. Tave nuskalpuoja sukūrus Lietuvos vaikams tautinius kostiumus už tai, kad juos užsakė ne ta politinė grupuotė. Kai žmogus eina pas dantistą – taisosi dantis, kai pas siuvėją – siūdinasi drabužius. Man vienodai tos politinės partijos, pateikė užsakymą – vykdau. Aš tik žmogus, nežinau, kas vyksta po vandeniu, ir net neturiu laiko gilintis. Aš noriu žinoti, kiek kainuos elektra, dujos, vaistai, noriu justi, kad gyvenimas gerėja, o ne stebėti politikų rietenas.

Vis būnu neteisingai apkaltinamas, manimi žarstomos žarijos. Štai niekada nekomentavau pirmosios ponios aprangos, kartoju, kad gerbiu jos pasirinkimą, bet išgirdau, kad elgiuosi nedžentelmeniškai – reikėjo pašnibždėti į ausį. Kodėl laisvoje šalyje reikėtų šnibždėti į ausį? Nors taip ir yra – apie daug ką dabar kalbama tik virtuvėse. Per tuos šnabždesius priėjome iki tokios situacijos, kad gaisrą Alytuje dešimt dienų teko gesinti. O kas bus, jei priešas įsiverš, sprogs kaimynų atominė elektrinė?

Tau siūlo: jei nepatinka – dirbk užsienyje.

Laiko klausimas. Šviečia tokia galimybė. Jei nemylėčiau namų, savo šalies – dirbčiau kitur. Be to, kiekvienam etapui savas laikas. Buvau jaunas – ir išvažiavau. Ir ilgam. Paryžiuje buvo svarbu įsisukti į pasaulinės mados virtuvę, pamatyti dizainerius, kolekcijų pristatymus, supermodelius, pačiam pasidarbuoti mados namuose. Nerūpėjo maistas, pinigai. Po alaus festivalio su bičiule žiūrim – tokie padorūs žmonės palieka nesuvalgytų dešrelių, tai mes prisėdom jiems nuėjus ir suvalgėm (juokiasi). Pas draugus vonioje užsiklojęs celofanu išmiegodavau – ir neprapuoliau. Tokie laikai buvo – smagu prisiminti. Per septynerius metus Paryžiuje įgijau žinių, pristačiau ne vieną kolekciją, sukūriau kostiumus spektakliui „Le Carnaval ou la fête à l’envers“, kurį režisavo Marie-Geneviève Massé ir kuris buvo rodomas Versalio rūmuose, – taip tapau aukštosios mados asociacijos nariu.

Dabar noriu išsimiegoti, pavalgyti ir užsidirbti. Savo amatą pakylėjau iki meno, man būtinos kelionės ir kolekcijų pristatymai – bent kartą per metus, nes tai labai brangiai kainuoja. Užsienyje daug garsių kūrėjų, čia aš vienas. Giriuosi? Ne, savo ironija ir kandumu labiau noriu atkreipti dėmesį, kad manimi, mano pramuštais keliais Lietuva galėjo pasinaudoti. Štai mano bendramokslių duetas „Victor & Rolf“  iš Arnhemo menų akademijos Olandijoje pristatė kolekciją Paryžiuje tuo pačiu metu kaip aš. Jau kitą dieną pasaulis išgirdo apie Olandiją, nes valstybės institucijos dėjo pastangas ir, beje, pinigus – vėliau tai turėjo teigiamos įtakos šalies mados industrijai. Pas mus niekam nebuvo įdomu. Lietuva per mano pramuštus kelius galėjo būti atsukusi veidą saulei ir pasauliui.

Neseniai Dailės akademijoje studentų klausiu, ką jie ketina kurti. Marškinėlius, atsakė. O kuo gi jie bus ypatingi? Gal aus medžiagą, siuvinės? Ne, dės prikolnus užrašus. Tai čia mūsų jaunieji kūrėjai? O kas gamins skrybėles, batus, akinių rėmelius, teatro kostiumus? Kam įdomi maikutė, kurią „Zaroj“ galima nusipirkti už penkis eurus!

Juozo Statkevičiaus HAUTE COUTURE kolekcijos pristatymas/ Irmanto Gelūno nuotr.
Juozo Statkevičiaus HAUTE COUTURE kolekcijos pristatymas/ Irmanto Gelūno nuotr.
Juozo Statkevičiaus HAUTE COUTURE kolekcijos pristatymas/ Irmanto Gelūno nuotr.
Juozo Statkevičiaus HAUTE COUTURE kolekcijos pristatymas/ Irmanto Gelūno nuotr.

Pats štai neseniai paleidai paprastus bluzonus su užrašu „Orevurar“.

Tas užrašas taip sėkmingai parduodamas – nes įdirbis iki jo didžiulis. Tai mano instagraminis žaidimas: hitais buvo virtę „Happy“, „Laukiu vasaros“, šįmet – „Orevurar“. Pasišaipiau iš savo bičiulių rusų, kurie būtent taip taria prancūziškąjį au revoir. Tai savotiškas pasiuntimas velniop, madingųjų brolijos atributas ir, žinoma, linksmas žaidimas.

Nemanai, kad bambi dėl valstybės reikalų ir peiki jaunimą kaip įprasta vyresniosios kartos atstovams?

Kaip be šito (juokiasi). Gali stengtis būti jaunatviškas ir pateikti naujoviškų idėjų, bet pamažu pradedi bambėti, nes daugiau supranti. Jaunas nebamba todėl, kad neturi patirties. Šiandien abejoju, ar važiuočiau į Paryžių žinodamas, kas manęs laukia. Septynerius metus namo parvykdavau tik prieš didžiąsias metų šventes.

Kaip tau sekasi dabar?

Puikiai. Įvykių gausūs metai. Sukūriau kostiumus spektakliui „Pikų dama“, nusifilmavau Holivudo juostoje „Rocketman“. Neperšokus griovio geriau nesakyti „op“, bet turiu kelis viliojančius pasiūlymus iš užsienio. Bendradarbiauju su daugeliu kompanijų, dievinu savo darbą, specialybę, smagu, kad sugebu žmones padaryti laimingesnius.

Pristatysiu jau ketvirtąją knygą, dvejus naujus kvepalus – dieninius ir skirtus vakarui. Pirmieji juodame flakone puikiai parduodami jau trylika metų. Dabar baltame flakone bus šviežias, šiuolaikiškas kvapas, raudoname – galvą užlaužiantys kvepalai, su kurių lašeliu gali ir nuogas eiti.

Beje, dėl nuogumo demonstravimo būni taip pat skalpuojamas...

Bet nuotrauka juk iš pliažo, kur visi nuogi, be to – aš su glaudėmis. Instagrame daugybė nuogumo – tokie dabar standartai. Keista, kad šalyje, kur tiek daug skyrybų ir laisvo sekso, visi tokie dievobaimingi. Instagramas man yra žaidimas, kai laukiu lėktuvo ir turiu laiko, – kodėl visą laiką turiu būti orus?

Ką sako mama tokiais atvejais?

Mama su maudomuku bėga maudytis (juokiasi). Mama ne iš kelmo spirta – viską supranta geriau, nei jūs manote, ir visada mane palaiko. Mama šįmet labai atsigavo – taip džiaugiuosi. Pagaliau po dešimt metų, per kuriuos kentėjo kojų ir stuburo skausmus, nusispjovė į tepalus ir tabletes, pasidarė operacijas. O juk visi sakė, kad kelių ir stuburo geriau neoperuoti! Dabar mudu nueiname didelius atstumus, plepame ir juokiamės – žydi mano šaunioji mergaitė. Mama sako, kad turi būti stipri, nes gaila mane palikti. O aš lepinu ją – tai brangiausia, ką turiu. Labai ja didžiuojuosi. Kol turi tėvus – dar pats gali jaustis vaiku. Tai man tarsi užtaisas, juk šiandien dažniau sulauksi pagiežos, pavydo ar pažeminimo, o su mama – kaip tvirtovėje.

Turi draugų?

Žinoma. Bet kur pasaulyje – pats stebiuosi! Vasarą Pompidu centre buvo aukštosios mados asociacijos grand balius. Su daugybe žmonių stebėjomės, kad esame pažįstami daugiau nei dvidešimt metų, jie net prisimena mano kolekcijas, pristatytas Paryžiuje 2000-aisiais. Ir šįmet paguldysiu visus ant menčių.

Pernai žmonės stovėjo valandas eilėje į tavo šou, šalo, alpo, greitosios kaukė. Prie sienelės nebuvo įmanoma nusifotografuoti, nes trukdė minia.

Šįmet šou rengiu atnaujintoje „Litexpo“ salėje su puikiomis rūbinėmis – komforto pakaks. Klausyk, bet ta grūstis savotiškas kaifas (juokiasi)... Kita vertus, ir Paryžiuje prieš mados šou būna spūstis, didžiulis ažiotažas.

Degu tuo savo metų įvykiu. Sunku, bet noriu pristatyti darbus. Ką daugiau veiksiu – kovosiu instagrame? Kolekcijos pristatymas kelia tavo paties profesionalumą, plečia akiratį žmonių, kurie negali keliauti, patekti į mados šou Paryžiuje, Londone ar Milane. Taip, galima įsijungti mados kanalą per televizorių, bet čia tas pats, kas mylėtis per stiklą.

Detalę apie būsimą kolekciją jau sužinojau iš gatvėje sutikto vaikino, pasisiūliusio į modelius, – podiumu žengs tik moterys. Ką išvysime dar?

Vėl turėjau persiversti, atsinaujinti, prisitaikyti prie naujų vėjo krypčių – kai kada mano meistrės net pyksta, kad turi siūti ką nors beformio, negrakštaus, sukurti nemokšiškumo pojūtį. Bet tai lengva daryti, kai turi ilgų dešimtmečių meistrystės patirtį. Mados vėjas visada būna nepatogus. Šįmet bus ironijos #metoo tema. Apie šiuolaikinę moterį, jos kovą dėl būties ir... kad moteris be vyro yra tik moteris.

Juozai, vėl kvepia skandalu: juk mes tokios savarankiškos, emancipuotos!

Ir gražiai emancipuotai verkiate iš vienatvės. Su Kristina Sabaliauskaite sugalvojome temą – ji visada laiko pirštą ant mano kūrybos pulso. Kai pamatysite, viską suprasite. Gražųjį moters pradą pastaraisiais metais nuo podiumų nustūmė KONCEPCIJA. Atsiprašau, bet man moteris turi būti mūza, – ji turi būti geidžiama, mylima, nepriklausoma, įdomi, graži, elegantiška.

Tai tu nemadingas: šiais laikais, kai jau trinasi sąvokos „jis“ ir „ji“, taip pakylėtai kalbėti apie moteris...

Taip taip... ir vaikams darželiuose leidžiama pasirinkti, kas jie – berniukas ar mergaitė. Nesąmonė, išėjimas iš didelio rašto į kraštą. Viskas normalu, kas su saiku.

Ant podiumo išvysime tavo mūzas?

Kaip be jų! Atvyks Asmik Grigorian, drabužius demonstruos Severija Janušauskaitė. Pastarąją išvydau filme „Žvaigždė“ – ieškojau titruose, kas ta aktorė, vos nuo kėdės nenuvirtau pamatęs, kad tai lietuvė. Sutikau ją per filmo „Gimtinė“ premjerą – labai norėjau pamatyti, kas ta mane taip įkvėpusi aktorė, o tai nutinka vis rečiau ir rečiau. Ji prieina prie manęs ir sako, kad svajojo su manimi susipažinti, kad aš nė pats nežinau, bet su mano suknele ji kažkokiame renginyje užsienyje visus nunešė ir nori apdaro į „Metropolio“ atidarymą Berlyne. O aš jau net žinojau, kas jai tiktų! Vėliau Berlyne ji dainuoja pasipuošusi mano rūbu garsaus klubo atidaryme su orkestru, visi cypia, rėkia, kad tai naujoji Marlene Dietrich, – fantastika.

Juozo Statkevičiaus HAUTE COUTURE kolekcijos pristatymas/ Irmanto Gelūno nuotr.
Juozo Statkevičiaus HAUTE COUTURE kolekcijos pristatymas/ Irmanto Gelūno nuotr.

Prieš dvejus metus tavo šou ignoravo žiniasklaida – kaip jauteisi?

Tikrai geriau nieko nei nesąmonės ir kaimiškas supratimas. Jei ne savi – parašė svetimi. Pats sudėliojau nuotraukas, kokias norėjau. Tegul tavo kolegos nepyksta, kad paskelbiau, jog akreditacijas teks pirkti po 40 eurų – bet juk ne po keturis šimtus. Fotografams pasakiau, kad nefotografuotų modelių padais į viršų – oi, kad užpyko! Tačiau išvadas per metus padarė: pažiūrėjau – „Mados infekcijos“ nuotraukos jau atrodė kaip iš Paryžiaus pristatymo. Tai kas tą šūdą prisiėmė? Juk galėjau pašnibždėt į ausį „jie nemoka fotkinti“. Na, nemoku aš tyliai – toks jau mano būdas. Pas mus niekas nesidžiaugs, kad esi herojus, ypač jei pats tai pasakai. Po mirties, manau, sulauksiu ypatingo dėmesio ir dar naudosis mano vardu.

Ar kartais nesijauti vienišas?

Vienas – ne vienišas ir tai didžiulis skirtumas. Žvirbliai – būriais, ereliai – po vieną. Man būtina pabūti vienam, man taip geriausiai, tai neslegia, priešingai: vienas būdamas sukuriu geriausius dalykus. Vienatvė nėra blogybė, ji neleidžia subuitėti, vienatvė – visada skrydis toliau ir aukščiau. Be to, šalia manęs mama, dirbu trisdešimt vienus metus – mados namų kolektyvas tas pats.

Naujausi straipsniai