Juosta „Virš galimybių ribos“ legendinei Lietuvos gimnastei Daliai Kutkaitei priminė jos pergalių kainą

Dalia Kutkaitė / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-03-13 17:40
„Tokia ir yra medalio kaina“, – tvirtina geriausia visų laikų Lietuvos gimnastė, 1982-ųjų Europos meninės gimnastikos čempionė, Lietuvos gimnastikos federacijos viceprezidentė Dalia Kutkaitė. Martos Prus filmas „Virš galimybių ribos“, kurį bus galima pamatyti festivalyje „Kino pavasaris“, buvusiai gimnastei sukėlė emocijų audrą.

Dalia Kutkaitė Lietuvos gimnastikoje – didžiausia žvaigždė. Anuomet ji spindėjo taip pat ryškiai, kaip ir Arvydas Sabonis. Nuskynusi laurus Europos ir pasaulio čempionatuose, 1984-aisiais ji atstovavo Lietuvai Tautų spartakiadoje. „Buvau beprotiškai pavargusi, jaučiau, kad viskas, nebegaliu daugiau tempti, – prisimena anas dienas. – Gimnastikos sportas buvo sunkus, užaugau pusiau alkana. Nuo 13 iki 22 metų mėginau išlaikyti 42–43 kilogramų svorį. Prisimenu tas beprotiško fanatizmo dienas... „Za rodinu!“ Ne toks žingsnis į kairę, ne toks – į dešinę, viskas, prie sienos – sušaudyti. Dabar gal tirštinu spalvas, bet sąjungos rinktinėje būtent taip jaučiausi. Rinktinė buvo mano ateitis, mano pragyvenimo šaltinis, išeiti iš jos būtų prilygę Tėvynės išdavimui. Ir mes visos šventai tuo tikėjome! Buvau vienintelė lietuvė, o tai reiškė, kad turiu stengtis dvigubai – kiekvienas priaugtas gramas, kiekviena varžybose padaryta klaida kitoms buvo šansas mane išstumti. Ką atleisdavo rusėms, neatleisdavo man. Tokią įtampą atlaikyti jaunam žmogui – neįtikėtinai sunku.“

Apie tai kalba ir Martos Prus filmas. Kaip neįtikėtinai sunku jaunam žmogui siekti savo svajonės, kuri galiausiai tampa visos šalies svajone. „Tu ne žmogus, tu – sportininkė“, – be medalio 1996 metų Atlantos olimpinėse žaidynėse likusi Amina Zaripova suburba savo auklėtinei dvidešimtmetei Margaritai Mamun. Margaritos negaili ir Rusijos meninės gimnastikos vyriausioji trenerė Irina Viner. Necenzūriniai žodžiai, pažeminimai, nepakeliama atsakomybė ir maksimalūs trenerių lūkesčiai – tokia yra gimnastikos čempionų kasdienybė ne tik filme, bet ir realiame gyvenime.

Alfredo Pliadžio nuotr.
Alfredo Pliadžio nuotr.

Dalia, ką jums priminė filmas „Virš galimybių ribos“?

Priminė mano pačios pasirengimą, nepaprastą atsidavimą, beprotišką vidinį norą laimėti ir jo kainą. Po filmo galvojau, kad būtų gerai, jei jį pažiūrėtų tėvai, atvedantys savo dukras į gimnastikos treniruotes ir laukiantys greitų rezultatų. Gali būti, kad pusė jų, pamatę, kiek iš tiesų kainuoja medalis, persigalvotų.

Gimnastika juk toks gražus sportas. Kaspinai, kamuoliai, šuoliai į aukštį kiekvieną kartą priverčia aikčioti iš susižavėjimo...

Tie, kurie stebi varžybas, sunkiai įsivaizduoja, kas vyksta iki jų. Ar tavo charakteris sportinis, paaiškėja tik tuomet, kai susiduri su išmėginimais. Reikia beprotiškų pastangų, kad žiūrovai salėje išvystų meną, o ne vien sausus elementus. Tuo ir skiriasi sportininkė nuo čempionės.

Galbūt šis filmas priminė asmenines varžybas? Jums pačias svarbiausias?

Europos čempionatą. Tai buvo kova už gyvybę. Vykome su tuometės Sovietų Sąjungos rinktine, tačiau žinojome, kad laimėjimai buvo parengti Bulgarijai. Kiekvienas mūsų išėjimas buvo virš galimybių ribos. Kad gautume tokius pat vertinimus kaip bulgarės, turėjome būti dviem galvomis aukščiau. Tokios trenerės kaip filme neturėjome, tačiau buvo visko.

Iš tiesų žiūrėdamas filmą negali patikėti, kad suaugęs žmogus gali sau leisti taip žeminti jauną žmogų...

Puikiai žinau Iriną Viner, ji visada tokia pat, dvidešimt metų nesikeičia. Kas jos nepažįsta, žinoma, kiekvieną kartą šiurpsta nuo jos emocijų ir tekstų, bet iš tiesų ji geros širdies žmogus. Tik iš savo auklėtinių stengiasi ištraukti viską, kas įmanoma, tuomet priemonių nesirenka. Bjaurūs jos žodžiai neskirti vienam žmogui, ji leidžia juos į Visatą.

Alfredo Pliadžio nuotr.
Alfredo Pliadžio nuotr.

Ar iš tiesų gimnastikos sporto pasaulis toks žiaurus, kaip parodyta filme?

Rusijoje tokia yra gerų rezultatų ir medalių kaina. Viskas tiesa. Yra net daugiau, kas neparodyta – geležinis muštras ir netgi smurtas. Nė vienas momentas filme manęs nenustebino.

1991-aisiais iš Lietuvos persikėlėte į Ispaniją. Treniravote Ispanijos jaunių rinktinę. Ar Ispanijoje taisyklės tokios pat?

Aš nesu Irina, su savo auklėtinėmis stengiuosi kalbėtis ir emocijomis nesisvaidau. Be abejo, ispanių temperamentas stipriai skiriasi nuo lietuvių – jų užvesti nereikia, jos pačios trykšta emocijomis. Didžiuojuosi, kad prieš Sidnėjaus olimpiadą 2000-aisiais įkvėpiau pasitikėjimo bene stipriausiai Ispanijos gimnastei Almudenai Cid, kuri tada užėmė devintąją vietą, o vėliau dalyvavo Atėnų ir Pekino olimpinėse žaidynėse. Pekine jai buvo 28-eri, mano laikais – neįmanomas amžius gimnastei.

Mūsų lietuvės mergaitės kuklios, švelnios, pratusios prie gražaus gyvenimo. Jas reikia įkvėpti, užvesti, paraginti. Kuklumas sportinio charakterio negrūdina.

Ar įmanoma iš jų užauginti gimnastikos žvaigždę?

Ar matėte filme, kiek žmonių rūpinasi Rusijos gimnastėmis? Kiek daktarų, masažistų, psichologų dirba? Mes net negalime lygintis – gauname salę po dvi su puse valandos mokykloje, pačios prieš treniruotes išvyniojame kilimus ir suvyniojame juos po treniruotės. Ar po tokių treniruočių galime stoti į kovą su tanku? Kad ir kokie būtų dideli norai, jie įgyvendinami, jei šalis suteikia galimybių. Mano auklėtinės, jaunių komanda, Europos čempionate užėmė šeštąją vietą. Tai neįmanomas rezultatas, begalinis didvyriškumas, kurį atliko vaikai. Tačiau ne man vienai tų rezultatų turi reikėti. Neįmanoma aplenkti valstybių, kurios investuoja į sportą, o ne į vieną sporto šaką.

Alfredo Pliadžio nuotr.
Alfredo Pliadžio nuotr.

23-iasis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks 2018 m. kovo 15–29 d. Praėjusiais metais „Kino pavasaris“ pritraukė 114 250 žiūrovų, tad yra didžiausias kino renginys Lietuvoje ir vienas ryškiausių kino festivalių Rytų Europoje. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai