„Šį apdovanojimą dalijuosi su sese. Ji yra idėjos autorė, aš – įrankis“, – visų laurų neprisiima grafikos dizaineris, knygų iliustruotojas Martynas Pavilonis (32). Jungtinės Karalystės knygų iliustruotojų apdovanojimuose „The Cheltenham Illustration Awards 2019“, kuriuos organizuoja Glosteršyro universitetas, lietuvis įvertintas už knygos „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“ iliustracijas.
Kasmetiniame knygų iliustruotojų konkurse šiemet dalyvavo 900 kandidatų iš viso pasaulio. Tik septyni iš jų apdovanoti – trys pradedantieji kūrėjai ir keturi šio meno profesionalai. Profesionalų kategorijoje įvertintas vienintelis lietuvis – Martynas. Jųdviejų su seserimi dvyne Indre Pavilonyte sukurta knyga vaikams „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“ pasakoja apie paslaptingus miško gyventojus marmius, kurie yra juodos spalvos, tačiau vienas jų gimsta kitoks – geltonas.
Jau pernai Martyną pastebėjo prestižinis reklamos leidinys „Lürzer’s Archive“ – jo sudarytame 2018–2019 metų geriausių pasaulio iliustruotojų kataloge Martynas buvo vienintelis ne tik iš Lietuvos, bet ir iš visų trijų Baltijos valstybių. Tada jo darbai pastebėti net tarp 4000 pretendentų.
Kaip manote, kokių kelių jums šis apdovanojimas atvers?
Nesitikiu, kad iš užsienio pradės plaukti užsakymai iliustruoti knygas (juokiasi). Turbūt labiau žiūriu iš asmeninių perspektyvų – man tai davė daugiau pasitikėjimo savimi, tapo smagiu paskatinimu ir patvirtinimu, kad išties su sese einame teisingu keliu. Kai pradėjome kurti šią knygą, net nežinojome, ar apskritai kuri nors leidykla imsis ją leisti. Dėl to dar smagiau, kad iš tokios nekaltos knygos idėjos gimė garbingas apdovanojimas. Sesė jau buvo parašiusi vieną knygą vaikams „Didžiosios tvoros paslaptis“, aš jai buvau nupiešęs kelias iliustracijas. Mums taip patiko kartu dirbti, kad turėjo atsirasti marmiai.
Kas tie marmiai?
Jų istorija prasidėjo labai seniai, prieš gerus dešimt metų. Važiavau pakeleivingomis mašinomis aplink Europą. Kartais, jei niekas nepaimdavo, tekdavo nakvoti palapinėje miške ar pievoje už kokios nors degalinės. Prancūzijos viduryje taip atsitiko, kad likau nakvoti miške. Naktį išslinkau iš palapinės ir netoliese pamačiau tamsoje šviečiančias akytes. Greičiausiai tai buvo nedidelis gyvūnėlis ar jonvabaliai, bet, žinoma, pavargusi fantazija nupiešė kur kas didesnį baubą. Vėliau pabandžiau savo vaizduotę įkūnyti – išėjo juodi lyg šešėliai gyvūnėliai, kurių šviečia tik akytės ir balti aštrūs dantukai. Tokie mieli, bet kartu ir truputį baisūs padarėliai, draugiški, bet ir šiek tiek pavojingi tamsos gyventojai. Jie gimę iš šešėlių, iš vaikystės baimių, kai tarsi kažką matai, bet nelabai supranti, ką. Tarsi bijai, bet drauge ir smalsu pažinti, kas gi slepiasi už kampo...
Kartą sesė sugalvojo tiems gyvūnėliams duoti balsą – apie juos parašyti istoriją. Ir vardą jiems sugalvojo – pasiskolindama dalį mano vardo: Martynas – mar mar... marmiai. Pernai išleidome knygą „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“, o netrukus pasirodys dar viena – „Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis“. Sesė yra baigusi žurnalistiką, dirba Lietuvos kino centre komunikacijos specialiste, todėl rašyti istorijas jai – įprasta. O aš prie teksto sudėlioju vaizdus. Nepiešiu komiksų, neiliustruoju kiekvieno žodžio – palieku erdvės skaitančio ir žiūrinčio fantazijai. Man net gaila, kad iliustracijoms ir taip visada tenka daugiau dėmesio – jos greičiau pamatomos ir įvertinamos. Labai norėčiau neužgožti sesės darbo. Nes jeigu ne ji, marmių nebūtų. Mes juokaujame, kad yra šeimos verslai, o mūsų – šeimos kūryba. Gal todėl, kad mes – dvyniai, labai gerai jaučiame vienas kitą. Knyga išeina dviejų žmonių sukurta, bet tarsi vienų akių pamatyta.
Jūsų profesija – grafikos dizaineris. Bet tai – toloka nuo vaikiškų knygų iliustruotojo darbo.
Taip, daug metų net vengiau vadintis iliustratoriumi. Atrodė, paišau, ir tiek. Mes su sese esame panevėžiečiai, iš paprastos šeimos – mama baigusi mediciną, tėtis turi smulkų versliuką. Giminėje nėra garsių menininkų. Bet kiek save prisimenu, visą laiką patiko piešti. Kuriu reklamas agentūroms, vaizdo klipų grafiką, piešiu plakatus, paveikslus. Turiu internetinę parduotuvę, kur žmonės gali tuos mano printus užsisakyti. Nors niekada neplanavau kurti knygų vaikams, dabar tai tapo vienu mieliausių darbų. Todėl turbūt tinkamiausia mane būtų pristatyti kaip žmogų, kuris piešia.
Apdovanojimai jau paskirti, bet ar vyks ceremonija, kur geriausiems metų iliustruotojams jie bus įteikti?
Žinau, kad nuo lapkričio vidurio vyks geriausių konkursui pateiktų iliustracijų paroda. O dėl ceremonijos abejoju – medalio, manau, niekas nekabins (juokiasi). Kiek žinau, į specialų leidinį – geriausiųjų katalogą – bus įtraukta 50 darbų. Be manęs, ten turėtų būti dar viena lietuviška pavardė.
Kokių sąlygų jums reikia, kad marmiai atgytų ant popieriaus?
Užsidaryti trims mėnesiams Panevėžyje, senelių bute. Senelių jau nebėra, butas tuščias. Jaučiau, kad turiu pabėgti iš Vilniaus ir atsiriboti nuo kasdienio šurmulio. Kai pirmą kartą tėvams pasakiau, kad atvažiuoju kelis mėnesius pagyventi, jie nustebo. Bet kai ir su antrąja knyga vėl dviem mėnesiams persikrausčiau į gimtą miestą, jau nebesistebėjo.
Piešiu ne ant popieriaus, o kompiuteryje, naudodamasis pele – senoviškai. Nes dabar dauguma piešia elektroniniais pieštukais ant planšečių. O aš – senuoju būdu – su pele, suspausta kumštyje. Turbūt su pieštuku ant popieriaus ranka visai kitaip judėtų – marmiai būtų kitokie. Man patinka piešti kompiuteriu, nes procesas tvarkingesnis – nereikia stalo apversti popieriaus lapais, pieštukais, trintukais...
O jūs ar sesuo vaikų jau turite?
Ne, kol kas – nė vienas. Tiesa, sesė šią vasarą ištekėjo. Juokaujame, kad būsimiems vaikams jau turės ką paskaityti.