Julija Janus – apie išgyvenamą dramą, pinigų skonį ir tai, kas būtiniausia namuose

Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-08-10 21:02
Uždaryti keturias parduotuves, atleisti 20 žmonių. Metus besitęsiantis procesas dizainerei Julijai JANUS (48) pjauna širdį tarsi dalgiais, ji pati supranta, kad didesnės įmonės vadovas iš to tik pasijuoktų, bet juk kiekvienam sava drama didžiausia.

Simboliškas kelias Vilniaus Užupyje į kūrėjos ir jos vyro kino prodiuserio Stasio Baltakio namus – kyli į kalną akmenimis grįsta gatvele, ir miesto centras atveria kaimišką savo veido pusę. Kalvelė išlikusi šalia Bernardinų kapinių. Namuose tykiai šnekučiuojantis nugriaudėja perkūnas, per terasą nuošia lietus – vėl šviečia saulė. Šie akcentai – lyg pačios Julijos gyvenimas: dramos skonį turintys virsmai keičia vienas kitą ir atneša visai smagių naujovių.

Gedmanto Kropio nuotr.
Gedmanto Kropio nuotr.

Tai apgyvendinote savo įmonėje drakoniuką, kuris užaugo ir jus prarijo?

Dabartinė mada su pertekline gamyba ir nuolaidų ciklu yra atgyvenusi. Noriu surasti daugiau prasmės joje. Noriu dirbti su mokslininkais, ieškoti, kaip padėti žmonėms, kad jaustųsi pakankamai gražūs. Kai prieš dešimt metų sukūriau prekės ženklą „Julia Janus“, tik tarp kitko įsteigiau ir internetinę parduotuvę. Negalvojau, kad tas procesas bus toks greitas, – dabar niekam nebereikia fizinių parduotuvių. Jas vieną po kitos uždarau, atleidžiu žmonės. Man tai tragedija. Su kai kuriomis konsultantėmis dirbome nuo pat ženklo sukūrimo pradžios, pirkėjai „Julia Janus“ drabužių, aksesuarų, interjero puošmenų ateidavo jau net ne pas mane, o būtent pas jas.

Bet tai globalus procesas. Tarkim, Kanadoje per metus uždaryta 2000 fizinių parduotuvių, taip buvo nutikę tik Antrojo pasaulinio karo metais. Guodžia tai, kad mano drabužių, kitų kūrinių reikia ir juos perka, bet daugiausia – internetu.

Laikau save dizainere, tapusia verslininke, bet visgi tai ne mano nervams. Norėčiau ateityje susitelkti tik į kūrybą ir nebeužsiimti verslu.

Truputį paskaičiuojate, o paskui stojate piešti lelijos žiedo – sunku tai suderinti?

Neseniai pradėjau tapyti, kad išlaikyčiau pusiausvyrą tarp skaičių ir kūrybos, išpiešiu savo būseną – liūdną ir smagią. Greičiausiai iš pažiūros atrodau ramus žmogus, bet esu jautri, ne kartą apsiverkiau biure vidury darbo dienos. Suprasti skaičius privertė gyvenimas, nes svajojau sukurti stiprų prekės ženklą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Ta ambicija tebėra. Atėjo diena, kai mane pradėjo nervinti skaičiai, nes negalėjau suvokti, kas už jų slypi, – įstojau į ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą. Esu be penkių minučių ekonomikos magistrė. Skaičiams meilės daugiau neatsirado, bet aš juos dabar suprantu.

Sako, brandesniame amžiuje mokytis sudėtingiau. Kas jus nustebino pastarųjų studijų metu?

Tikrai nėra sunkiau nei ankstyvoje jaunystėje – noriu dar mokytis. Studijavau strateginį valdymą, rinkodarą, bet kai pasirinkau ir finansų strategiją – pati save nustebinau. Tačiau įveikiau.

Julija Janus kažką organizuoja, o kuria už ją kiti – ar nepasiekė jūsų tokia kai kurių žmonių mintis, gal net žeidžianti?

O kas aš, jei ne dizainerė? Žmogus orkestras, bet pirmiausia – dizainerė. Už visų produktų stoviu aš. Puodelį lipdė keramikas, bet juk aš jį nupiešiau, kaip ir drabužio, kurį pasiuvo siuvėja, ar baldo, kurį padarė stalius, modelius. XXI amžiuje kūrybinę mintį įgyvendina visa komanda profesionalų. Štai net dabartiniai mūsų namai – mano kurti drauge su architektu Gintautu Natkevičiumi ir jo komanda.

Gedmanto Kropio nuotr.
Gedmanto Kropio nuotr.

L raidės namo forma, medinis net stogas, nedažoma mediena – ji blanks nuo lietaus ir keis spalvą. Kaip sumanėte tokį keistą statinį? Ir kam jo reikėjo – jūsų senasis arabiško stiliaus butas buvo labai žavingas?

„Julia Janus“ ženklui ieškojau baltiškos tapatybės, to, kas mūsų šaknyse. Mes buvome daugybės kultūrų kryžkelėse. Maistas, drabužiai – galima ginčytis, ar tai autentiška, nes kai ką skolinomės iš kaimynų, kai ką – kaimynai iš mūsų. Tad atsirėmiau į gamtą. Joje nėra simetrijos, todėl mano puodelis – su keramiko pirštų atspaudais ir kreiva lapo gyslele, šviestuvas – su lelijos žiedu, rūbas – tarsi srūvančio lietaus aidas. Kūriau „Julia Janus“, o ženklas sukūrė mane iš naujo, pakeitė mano tapatybę. Buvę namai buvo marokietiškos tapatybės atspindys, nes trejus metus kūriau Maroke ir tai man paliko ryškų pėdsaką. Dabartiniai namai – baltiškos tapatybės atspindys, nežinau, ar ateityje neatsiras dar kitos. Kai tik pagalvoju, kad dabartis pabodo ir galėtų būti kas nors naujo, tarsi savaime ir įneriu į naują veiklą.

Gedmanto Kropio nuotr.
Gedmanto Kropio nuotr.

Pasakojate pakiliai, tarsi jūsų nebūtų slėgę žemiški statybų rūpesčiai, kurie galbūt sukeldavo konfliktų tarp judviejų su vyru.

Su Stasiu nebuvome susipykę nė sekundės. O statybos – naujo gyvenimo būdo kūrimas, kaip drabužių kolekcijos, kaip prekės ženklo. Tad jos manęs nevargino. Vietos namui ieškojome dvejus metus. Norėjau, kad būtų ant kalvos, su šlaitiniu stogu. Kai radau bakūžę Užupyje, kapinių kaimynystės nesibaiminau. Pagalvojau pragmatiškai: „kaimynai“ ramūs, be to, niekas nestatys daugiabučių tokioje vietoje (juokiasi). Neapsiribojau tik statybomis, kai įsikėlėme, subūriau kaimynus, rudenį kviečiu visus į pyragų dieną. Pasibūname, aptariame gatvės reikalus.

Ar tik smagiausias kūrybos momentas per 24 veiklos metus neliko praeityje?

Iš tiesų buvo smagu kurti „Julia Janus“, tačiau ir dabar man puikiai sekasi, tiesiog pereinu į kitą – technologinį – etapą. Virsmai būna skausmingi lyg gimimas, bet... laimingi. Tad gal dabar yra tas įdomiausias momentas, nesvarbu, kad užklupo netikėtai, tikrai nemaniau, kad Lietuvoje taps tokia populiari internetinė prekyba. Jei nebūčiau išlipusi iš komforto zonos ir nepradėjusi studijuoti ekonomikos, gal šiandien jau būčiau žlugusi.

Tai kaip elgtis su pinigais – išmokote juos taupyti?

Taupyti neišmokau, nes nėra prasmės, kam reikia taupyti pinigus? Pinigai – tai energija, ji turi kisti, pinigai turi išeiti ir ateiti.

Ar prisimenate momentą, kai finansiškai sustiprėjusi leidote sau ką nors prabangaus?

Kai Kanados kompanijai Maroke kūriau drabužius, gavau labai didelį atlyginimą. Pirmąsyk leidau sau pasimėgauti įvairiausiomis grožio procedūromis, kurių Marakeše netrūksta. Iki tol neturėjau nei laiko, nei pinigų, kurgi – grožiui išleisti kokį tūkstantį eurų! Kadangi toje šalyje stipri odos išdirbimo tradicija, prisipirkau visko nuo rankinių iki lagaminų – nuo galvos iki kojų. Švaisčiausi pinigais. Bet supratau, kad dėl to laimės nepadaugėjo, širdis neplasnojo. Suvokiau, kad nemoku džiaugtis savo pasiekimais, ne tik uždirbtais pinigais: gerai, kad ką nors pasiekei, bet gali būti geriau, tad džiaugtis neverta. Paskui to pramokau – dabar džiaugiuosi kuo nors kiekvieną dieną.

Nejaugi jums niekuomet nereikėjo finansiškai pasispausti?

Reikėjo pataupyti namų tvarkytojai. Tai ne prabanga, o dirbančiai moteriai – būtinybė. Po studijų įsivažiavau į darbą, gimė dukra Viltė, tada susiėmiau ir pasisamdžiau namų tvarkytoją. Nenorėjau būti pavargusi moteris, buities tvarkymas – ne man, aš nepailsiu valydama spintas ar šluodama grindis.

Judviejų su Stasiu gyvenimas irgi kupinas virsmų, santuoka juos atlaiko?

Net nepastebėjau, kaip praėjo tie aštuoneri mūsų bendro gyvenimo metai. Tai daug pasako (šypteli).

Naujausi straipsniai