Jubiliejų švenčianti aktorė Daiva Rudokaitė: „Šįmet turiu išskirtinę galimybę“

Daiva Rudokaitė/Donato Stankevičiaus nuotr.
Autorius: Kristina Kučinskaitė
Publikuota: 2019-04-15 13:46
Keturios ypatingos progos – tokie yra žinomos aktorės Daivos Rudokaitės 2019-ieji metai. Šiandien, balandžio 15-ąją, ji neįprastai mini savo 50-ąjį jubiliejų.

Šįmet yra ir dar kelios progos. Kauno nacionalinio dramos teatro scenoje vaidmenis kuriu jau 25 – erius metus, o antroji mano profesija – psichologija taip pat skaičiuoja jubiliejų. Su vyru Vytu rudenį švęsime dešimties metų vestuvių sukaktį. Su juo kartu šiandien išskrendame savaitei atostogų į Madeirą. Taip, beje, mano gyvenime nutinka pirmą kartą! Iki šiol per gimtadienius visada būdavau scenoje, vykdavo spektakliai. O šįmet turiu ne tik laisvą dieną, bet ir visą savaitę! Nacionaliniam Kauno dramos teatre savo gimtadienį atšvęsiu gegužės 4 d. Tuomet su kolegomis vaidinsime režisieiaus Agniaus Jankevičiaus premjeroje „Pavojingi ryšiai“.

Gimtadienis Jums – šventė?

Nelabai. Sunkus darbas yra gimti. Sunkus darbas ir gyventi. Galbūt todėl per savo gimtadienį būname jautresni. Pastaruosius dešimt metų mūsų šeima turėdavo tradiciją – balandžio 15 – ąją, prieš spektaklį arba po jo, vykdavome prie jūros. Pasivaikščiodavome, pakalbėdavome ir taip tarsi atidarydavome vasaros sezoną. Turbūt šįmet man dangus buvo palankus ir leido „apvalios“ sukakties dieną pasimėgauti vienatve. Taip dar nesu šventusi, todėl bus įdomu pasitikrinti, kaip jausiuosi tokiame „vaidmenyje“. Labai pritariu japonams, sakantiems, kad savo gimtadienį žmogus turi sutikti vienas. Jam reikia pamąstyti apie praėjusius, pasvajoti apie būsimus metus. O švęsti geriau kitą dieną. Balandį gimti apskritai įdomu, nes jausmai tik dar labiau paaštrėja. Gamtoje vyksta ryškūs virsmai, būtent šį mėnesį švenčiamos Šv. Velykos... Negali išlikti tam nejautrus ir abejingas.

Šie metai Jums – keturgubas jubiliejus! Ar viskam paminėti užteks jėgų?

Darbo teatre jubiliejus sutaps su asmenine švente. O kitoms dviems progoms rinksiuosi kitas erdves ir laiką. Prieš gimtadienį Nacionalinio Kauno dramos teatro atstovai suskaičiavo, jog esu sukūrusi apie 40 vaidmenų scenoje. O kur dar serialai! Juose vaidinu jau devynerius sezonus. Niekada pati nesusimąsčiau, kiek kartų teko tapti kažkuo kitu, susigyventi su personažu. Na, bet gal būdama kelionėje pasidarysiu karjeros analizę (juokiasi)!

Daiva Rudokaitė/G. Kazemeko nuotr.
Daiva Rudokaitė/G. Kazemeko nuotr.

Save vadinate laimės kūdikiu – iš pirmo karto tapote tuometės konservatorijos studente, jūsų kurso vadove buvo Dalia Tamulevičiūtė, išugdžiusi vieną ryškiausių teatrinių grupių Lietuvos teatro istorijoje.

Studijuoti įstojau per teatro Aukso amžių, o baigiau – per giliausią krizę. Atvažiavau į Vilnių 1987 m., kai formavosi Sąjūdis, viskas keitėsi. Tą birželį aktorių kursą naujam vaikų teatrui rinko legendinė režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Labai ruošiausi, išmokau eilėraščių, mokėjau daug liaudies dainų. Raminau save, jog Vilniuje tik bandausi, o jeigu nepavyks važiuosiu į Klaipėdą, o jeigu ir ten ne – į kultūros mokyklą Vilniuje.

Kas toji režisierė Dalia Tamulevičiūtė buvau labai mažai girdėjusi. „Kursą renka Tamulevičiūtė. Po dešimties metų. Tu įsivaizduoji? Kokia pedagogika, tai antras jos kursas!“. Buvau kažką girdėjusi apie jos auklėtinius Latėną, Nekrošių, Overaitę, Storyk, Smoriginą ir kt., bet kam taip sureikšminti?! Tuomet negalėjai pasigooglinti (juokiasi). Ir, kai D. Tamulevičiūtę pamačiau pirmą kartą, nepaisant to sodraus geržgiančio balso, ji man padarė labai šilto ir charizmatiško žmogaus įspūdį. Per stojamuosius į vieną vietą varžėsi šimtas dvidešimt merginų! Buvo bumas. „Gražios, protingos. Kur jau man!?“, – galvojau. D.Tamulevičiūtė surinko beveik visus labai jaunus, aštuoniolikamečius, nes sakė, kad jai reikia žalio molio. Merginų įstojo gal dešimt, baigė penkios, bet dirbam tik trys: Jurga Kalvaitytė, Vitalija Mockevičiūtė ir aš.

Dėstytoja sakydavo, kad moterų aktorių reikia mažiau, teatras toks jau yra. Dabar matau, kad mano amžiaus aktorės neturi daug darbo. Buvo visko. Ne visada pavykdavo susitvarkyti su emocijomis, baimėmis, koją kišo nepasitikėjimas. Turėjome retą galimybę profesijos dalykų mokytis Jaunimo teatre, kuriame D.Tamulevičūtė dirbo vyriausia režisiere. Tuo metu „Jaunimkė“ išgyveno Aukso amžių – buvo rodomas J. Nekrošiaus „Kvadratas“, „Pirosmani Pirosmani“, „Dėdė Vania“. Buvome kumštis – vadovė mus labai gerai suklijavo, neleido sužvaigždėti. Svarbiausia – organika, gilūs antraplaniai planai. Po etiudo išgirdus jos pirštų barbenimą, suprasdavai, kad jau nepataikei ir geriau bėgti... Nepaisant nieko, labai džiaugiuosi baigusi jos kursą ir įgavusi teatrinę mokyklą.

Visada žinojote, kad būsite aktore?

Užaugau Panevėžyje, kuris tuomet garsėjo dramos teatru (J.Miltinis, D.Banionis ir kt). Neatsispyriau jo magijai ir vakarais, prieš spektaklius, į kuriuos publika plūste plūdo, padėdavau rūbinėje sukabinti žiūrovų paltus. Mačiau iš vakaro prie kasos išsirikiavusias eiles ir visus repertuaro spektaklius. Kaip sakė J.Miltinis: „Teatras prasideda nuo rūbinės“. Man taip ir atsitiko. Nors giminėje nebuvo menininkų, mama ir močiutė turėjo gerą skonį, mėgo teatrą.

Mama visada rekomenduodavo tuos spektaklius, kurie buvo vertinami kritikų. O močiutė iš mamos pusės buvo Luokės miestelio prima aktorė. Matyt tokia Dievo dovana. Buvau pirmoji kregždė giminėje pasukusi profesionaliu meno keliu. Paskutiniais mokyklos metais teko suktis menininkų sambūriuose, bendrauti su dailininkais, fotografais, lankyti pantomimos būrelį. Klausiausi jų ir maniau, kad teatras – ne man. Puikiai prisimenu savo susitikimą su J.Miltiniu – sutikau jį teatro balkone ir norėjau paprašyti parašo ant jo nuotraukos. Jis mane sustabdė, švelniai sukritikavo mano aprangą: „Kaip galima į teatrą ateiti su pižama?“. Širdis nukrito į kulnus, bet jis manęs nepaleido. Pakvietė į savo kabinetą, atsisėdo ant kėdės ir ilgai žiūrėjo.

Tada sako: „Tai nori būti aktore?“. Aš tylėjau su siaubu akyse ir tik išstenėjau – „neeee“. „O be reikalo, būsi aktore“, – kategoriškai pasakė. Po to, aišku, aš nieko neatsimenu, ką mes kalbėjom ir kiek laiko – maestro verdiktas jau buvo pasakytas. Tik paskutinėje klasėje pradėjau kalbėti, kad noriu stoti mokytis aktorystės į Vilnių arba Klaipėdą. Galbūt tas pasirinkimas lėmė, kad nuo pirmos klasės būdama pirmūnė, negavau aukso medalio ir egzaminuose sulaukiau įvertinimo keliais ketvertais – buvo žiaurus smūgis. Neva man, būsimai aktorei, jokio medalio nereikės. Iš pykčio, ėmiau ir įstojau – tada prasidėjo mokyklos bendruomenės sveikinimai: per 7-erius metus iš Panevėžio niekas nėra įstojęs į aktorinį (šypsosi).

Daiva Rudokaitė/Donato Stankevičiaus nuotr.
Daiva Rudokaitė/Donato Stankevičiaus nuotr.

Pabaigusi studijas profesionalios aktorės kelionę tęsėte.

Su Algirdu Latėnu įkūrėme „Šiaurės Atėnų“ teatrą. Jis gavo profesionalaus teatro statusą ir pastatą nuomai šalia miesto Rotušės aikštėje 99 metams už vieną litą! Bet vėliau vyko pasikeitimai – kurso vadovė D.Tamulevičiūtė nebeatėjo į teatrą. Važinėdavome su spektakliais po Lietuvą, patys vaidindavome, patys šviesdavome, skalbdavome ir t.t. Buvome nesubrendę verslui ir gyvenimui, pavargome nuo nežinomybės. Pamenu – skaičiuodavome žiūrovus salėje, ar daugiau negu vaidinančių? Regis, viskas taip greitai pasikeitė... Kai dar mokiausi vidurinėje, teatras buvo nenusakomai populiarus – eilės prie kasų nusidriekdavo naktį, o salėje nebuvo įmanoma net krustelėti – jei truputį pasisuksi, užgausi greta stovintįjį.

Salėje stigdavo oro, bet emocijos... Oho kokios! Dėl to ir savanoriavau teatro rūbinėje – taip galėjau pamatyti visus ryškiausius, anšlaganius pastatymus, gastroles. Puikiai dabar suprantu, ką reiškia augti „ant gerų spektaklių“. Tas pats tęsėsi ir studijų metais. Tik rasdavome laisvą akimirką – ir į salę. Juk užsiėmimus lankėme ne konservatorijoje, o teatre, kur susitikimams turėdavome 104 auditoriją... „Haroldą ir Modę“, kaip ir daugelį kitų spektaklių, net juose nevaidindama, mokėjau mintinai. Tačiau pabaigus studijas viskas pakito – buvome pirmoji laida, nepriklausomoje Lietuvoje gavę diplomą. Dar ir dabar jį turiu – popieriaus lapas, perlenktas į tris dalis. Bet jau su Lietuvos simbolika. Tas laikotarpis teatrui buvo neįtikėtinai sunkus. Bet iki šiol prisimenu savo pirmąjį vaidmenį. Tuomet A.Latėno spektaklyje „Medaus skonis“ įkūnijau tragiško likimo mergaitę Džo. Jis kainavo man ir daug jėgų.

O vėliau – Kaunas?

Į Kauno dramos teatrą atitekėjau paskui čia darbą gavusį vyrą, su kuriuo vėliau pasukome skirtingais keliais. Pirmasis spektaklis – režisierės J. Valenti „Nes atmintis – vienintelė manoji palydovė“. Jis man labai patiko. Tai buvo kažkokia nauja teatro forma su judesiu, autobiografiniais motyvais. Pamenu, kai Rūta Staliliūnaitė po spektaklio pasakė, kad jai tokia teatro kalba yra įdomi.

Pradžioje Kaune buvo sunku, nei vieno draugo už teatro sienų ribų. Jaučiau, kad daug darbo šiame teatre neturėsiu. Vis ieškodavau to, ko mus Dalia Tamulevičūtė mokė: šimtaprocentinio atsidavimo, savęs negailėjimo bei savęs plakimo... Sunkiomis akimirkomis prisivydavo dėstytojos perspėjimai dėl aktorės profesijos: nebus daug vaidmenų, negirs... Per tuos metus save ir aplinkinius pažinti padėjo psichologijos ir psichodramos studijos. Dabar žinau, kad man teatre svarbiausia ne rezultatas, bet pats procesas.

Štai paskutinis ponios Volanž vaidmuo Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Pavojingi ryšiai“. Gavusi vaidmenį jau žinojau, kad bus įdomus procesas: daug išveikimo, kalbėjimosi. Man visi vaidmenys yra brangūs, nes jie manęs išgimdyti – tai tarsi mano vaikai. Jie visi mane formavo, savaip veikė mano asmeninį gyvenimą. Be jų nebūčiau tuo, kuo esu dabar. Tik vieni vaidmenys ilgam įstringa, kiti išeina. Vaidmenys, kuriuos prisimenu, ateidavo labai netikėtai ir dažniausiai tokiomis akimirkomis, kai suabejodavau teatru arba vykdavo kažkas labai svarbaus mano gyvenime. Nemeluosiu, būdavo momentų, kada sakydavau, jog išeinu iš teatro, o tada – vaidmuo! Lyg ženklas, kad ne laikas, kad tame yra satisfakcija.

Daiva Rudokaitė/Donato Stankevičiaus nuotr.
Daiva Rudokaitė/Donato Stankevičiaus nuotr.

Turbūt dažnai išgirstate klausimą apie tekstus, kuriuos pasakote spektaklių metu – kaip gi Jūs juos visus išmokstate?

(Juokiasi). Kiekvienas aktorius individualiai prieina prie teksto: vieni jau jį moka antroje repeticijoje, kiti turi savų būdų. Mano atmintis – kojose. Kol „išvaikštau“ vaidmenį, prireikia nemažai jėgų. Tris mėnesius, kol repetuoji, kasdien, 24 valandas per parą gyveni su savo herojumi. Argi per tiek laiko negalima išmokti teksto? Kai tampi tuo, ką vaidini, viskas tarsi susidėlioja natūraliai. Kada personažą „paleidžiu“? Kai jis gimsta. Tada jau galima ramiai miegoti (šypsosi). Jei paprašytumėte perteikti kurį nors vaidmenį šią akimirką, manau, neprisiminčiau nieko. Bet... Turbūt 90-ies procentų spektaklių tekstus „išberčiau“ jei atsidurčiau scenoje, pajausčiau jo atmosferą, apsivilkčiau (visomis prasmėmis) personažo rūbais, išgirsčiau pastatyme skambančią muziką. Kūno ir emocinė atmintis yra labai stipri.

Aktoriams žiūrovai svarbūs.

Žinoma, juk jiems vaidiname, dėl jų egzistuoja mūsų profesija. Tų, kurie pirmieji vakaro metu išeina į sceną, visada užkulisiuose paklausiame, kaip publika. Įdomu, kad kaskart ji būna vis kitokia. Kartais visi sutartinai juokiai. Retsykiais – tyli. Vis stebimės, jog lyg kažkas iš aukščiau kaskart salėje surenka vienus į kitus panašius žmones. Juk galėtų pusė salės priimti spektaklį vienaip, o pusė – kitaip... Bet taip nebūna. Yra kažkokia tyli publikos bendrystė, į kurią aktoriai reaguoja. Jei spektaklis „neina“, turime į sceną grįžti su dar didesne energija.

Gyvenime turite atsarginį planą – antrąją profesiją.

Negalėčiau pasakyti, jog tai atsarginis planas – aš jas statau lygiavertiškai, tik pagal aplinkybes tos svarstyklės labai svyruoja. Esu psichodramos terapeutė, mokytoja, lektorė. Net negalėčiau pamatuoti, kuri specialybė reikalauja daugiau vidinių resursų. Kai išsenku teatre, kur daug spontaniškumo, jausmo, emocijų, net destrukcijos, skubu į kitą glėbį, kur ieškau struktūros, aiškumo, atsakomybės, punktualumo, galimybės padėti žmonėms. O jei teatre kolega man kalba negatyvius dalykus, suprantu kodėl – problema yra ne manyje, bet jame. Tai padeda. Net kai būnu teatre ir mane bara, paramos sulaukiu iš Daivos – psichologės (šypsosi), iš savo vidinio supervizoriaus.

Daiva Rudokaitė/Donato Stankevičiaus nuotr.
Daiva Rudokaitė/Donato Stankevičiaus nuotr.

Jūsų vienturtė duktė Akvilė taip pat vis dažniau pastebima aktorės amplua?

Ji vaidina keliuose lietuviškuose serialuose. Niekada neraginau jos tapti aktore, gerbiau pasirinkimą tapti kūrybinių industrijų specialiste, net džiaugiausi, nes tai plati profesija ir galimybės didesnės. Akvilė yra ragavusi modelio duonos ir sako, jog fotografams galinti pozuoti kad ir visą parą, ji tame jaučiasi komfortabiliai! Galbūt todėl jai lengva prieš vaizdo kameras. Jai patinka filmuotis, o ir režisieriai ją giria – aš, kaip mama, džiaugiuosi už ją.

O man fotosesijos – juodas darbas, kurį kartais privalau dirbti. Su Akvile, jei ji to nori, pasikalbame apie jos vaidmenis, kartu juos aptariame. Aktoriams svarbu, kaip įsigyveni į vaidmenis, kada jų sulauki, ir kiek kainuoja juos sukurti. Nerepetuodamas esi komforto zonoje, bet prasidėjus repeticijoms, labai greitai patenki į baimės zoną, jei neužstringi šioje zonoje, pereini – į iššūkio ir analogiškai į augimo zonas. Tik įveikęs šias komforto zonas, vystaisi kaip aktorius ir asmenybė – deja, ne visiems tai pavyksta. Mano dėstytoja sakydavo: „Negalvok. Nerk į sceną“. Ir kaip pasakytų geras mano bičiulis: į viską žiūrėk paprasčiau, nes „IR TAI PRAEIS“ (karalius Saliamonas). 

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai