Paprastas, atlapaširdis, žemiškas, gebantis atskirti netikrumą, turintis savąjį „aš“, tiesus, atviras, nesislapstantis už kitų, muzikalus iš prigimties, unikalaus balso savininkas, doras, sąžiningas, žodžio žmogus – tai tik dalis komplimentų, kurie iš žinomų Lietuvos muzikos scenos grandų skamba šįmet jubiliejų švenčiančiam dainininkui Ovidijui Vyšniauskui.
„Daugelis Ovidijaus dainų jau yra tapusios tautos himnais. Jos – muzikaliai sudėtingos. Iš atlikėjo reikalaujančios ne tik gero balso, bet ir žinių“, – patikino balandžio 8 – ąją Kauno „Žalgirio“ arenoje kartu su O. Vyšniausku į sceną lipsiantis operos solistas Edmundas Seilius.
Jis bus ne vienintelis atlikėjas, kurį publika išgirs koncertinio turo „Scenos legenda OVIDIJUS VYŠNIAUSKAS – 60” metu.
„Neatsimenu, kada pirmą kartą pasisveikinome, bet per daugelį metų jis man tapo vienu nuoširdžiausiu ir patikimiausiu bičiuliu“, – sakė daugiau nei 25 metus sukaktuvininką pažįstantis ir balandžio 22 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje kartu su juo koncertuosiantis Vytautas Grubliauskas-Kongas.
Anot jo, O. Vyšniauskas – žmogus, kurio negali pakeisti nei turtai, nei titulai.
„Jis – labai gilios sielos. Nuoširdus“, – patikino pašnekovas.
Draugystė tarp dainininkės Nedos Malūnavičiūtės ir O.Vyšniausko užsimezgė dar 1995-aisiais, kuomet visi Lietuvos atlikėjai vasarą susitikdavo Nidos festivalyje.
„Tai būdavo viso muzikos pasaulio susitikimų vietą. Visi su savo istorijomis, savo balsais. Ovidijus visada buvo skoningas menininkas, dainuojantis širdimi“, – patikino N. Malūnavičiūtė.
Ji tikino iki šiol neatsistebinti, kad, regis, paprasti O.Vyšniausko dainų tekstai, kuriuose jis lyg ir neieško gilios prasmės, iš tiesų yra itin prasmingi. Tai, anot jos, pavyksta suderinti retam autoriui.
„Ovidijus nedainuoja bet ko, o tik tai, kuo tiki. Jo žemiškas ėjimas iki žmogaus iš tiesų yra labai aukšto lygio, apgalvotas, išieškotas. Tai tvirto stoto atlikėjas, turintis savąjį „aš“, niekada neinantis aplinkui, o keliaujantis tiesiai“, – sakė N. Malūnavičiūtė.
Ji iki šiol prisimena istoriją, kai šaltą festivalio vakarą Ovidijus paskolino jai koncertinį švarką.
„O aš jį sugebėjau pamesti! Kaip man buvo gėda! Bijojau prisipažinti, pergyvenau, nežinojau, kaip viską paaiškinti. Tačiau Ovidijus tik ranka numojo“, – sakė N. Malūnavičiūtė.