Jonas Šliūpas: kaip nepaklusnus redaktorius ryžosi „nederamai“ santuokai

Jono Šliūpo gyvenimo akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Gina Viliūnė, žurnalui „Legendos“
Publikuota: 2020-02-16 09:00
Rašytojo, publicisto ir leidėjo, daktaro Jono Šliūpo (1861–1944) biografijoje pilna netikėčiausių posūkių, lemtingų sutapimų, paklydimų ir stebinamų užmojų. Konservatyvios Lietuvos visuomenės pasipiktinimas Jonui Šliūpui buvo nė motais. Sulaukęs 68-erių jis vedė antrą kartą, nuotaka buvo jaunesnė beveik trisdešimt aštuoneriais metais.

Tai buvo žmogus, kuris visą gyvenimą rašė. Vertimai, straipsniai laikraščiams, knygos ir brošiūros pačiomis įvairiausiomis temomis. Lietuvos ir pasaulio istorija, religija, visatos sandara, higiena ir medicinos istorija, vaikų auginimas ir „moteriškės religija“ – šio erudito protas buvo enciklopedinis. Domėjosi jis viskuo ir buvo bene vienintelis, išleidęs net keturias autobiografijas.

Jonas Šliūpas išsamiai vaizdavo savo vaikystę ir jaunystę. Gimė dabartinio Šiaulių rajono Rakandžių kaime pasiturinčių ūkininkų šeimoje, skaityti lietuviškai išmoko šešerių. Tėvai, anot Jono Šliūpo, sapnuose regėdavo bajorystę, todėl sūnų išsiuntė pas dėdę kunigą mokytis tikybos ir lenkų kalbos. Lenkiškai Jonas išmoko, tačiau nei kunigyste, nei bajoryste nesusižavėjo. Vėliau Mintaujos gimnazijoje gavo platų humanitarinį išsilavinimą, išmoko vokiečių, lotynų ir graikų kalbas. Gabiam jaunuoliui puikiai sekėsi, jis galėjo papildomai užsidirbti mokydamas jaunesnius vaikus. Užteko laiko ir savarankiškoms istorijos studijoms, skaityti filosofines knygas.

Jono Šliūpo gyvenimo akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.
Jono Šliūpo gyvenimo akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.

Baigęs gimnaziją Jonas Šliūpas išvažiavo į Maskvos universitetą. Iš pradžių pasirinko filologiją, vėliau perėjo į teisę. Besimokydamas įsitraukė į lietuvišką veiklą, leido studentišką laikraštį „Aušra“ („Auszra“). Bet nerami dvasia nenustygo vietoje, po dvejų studijų metų persikėlė į Peterburgą studijuoti gamtos mokslų. Kaip pats rašė: „Buvau įsitikinęs, kad tik gamtos mokslų pagalba tegalima ir tinkama pasaulėžvalga nusistatyti, ir Lietuvai naudą nešti medžiaginę.“ Mokslas Peterburge truko neilgai – jau pirmųjų metų rudenį Jonas Šliūpas dalyvavo studentų manifestacijoje, įsivėlė į riaušes ir pakliuvo žandarams į rankas. Bausmė buvo žiauri: Joną išmetė iš universiteto, ištrėmė į Kauno guberniją ir įtraukė į juoduosius sąrašus – jis neteko teisės studijuoti nė viename Rusijos universitete.

Nepaklusnus redaktorius

Praradusio teisę studijuoti jaunuolio laukė karinė tarnyba, visai nederanti prie didžių ateities svajonių. Jonas norėjo visas jėgas skirti lietuvybei žadinti, tautinėms idėjoms skleisti, kad būtų atkurta nepriklausoma valstybė, tad nusprendė studijuoti Ženevoje. Tačiau nuvykus į Šveicariją paaiškėjo, kad pažadėtų pinigų studijoms iš rėmėjų negaus. Teko skubiai ieškoti veiklos pragyvenimui. Pačiu laiku atskriejo laiškas iš Mažosios Lietuvos: leidėjas Martynas Jankus pakvietė Joną Šliūpą tapti laikraščio „Aušra“ redaktoriumi. 22 metų jaunuolis net nesuabejojęs sutiko imtis atsakingos veiklos. Pakeliui užsuko į Prahą pasimatyti su Jonu Basanavičiumi, vienu iš „Aušros“ krikštatėvių. Šis jaunąjį redaktorių palaimino, drauge aptarė laikraščio reikalus, bet pareikalavo siųsti jam tikrinti visus rengiamus spaudai numerius. Kupinas vilčių Jonas Šliūpas išvyko į Rytprūsius.

Jono Šliūpo gyvenimo akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.
Jono Šliūpo gyvenimo akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.

Žinoma, Jono Basanavičiaus reikalavimo siųsti kiekvieną „Aušros“ numerį redaktorius nepaisė. Pirmiausia tai būtų ilgai užtrukę, be to, Jonas Šliūpas pakeitė pirminę laikraščio kryptį. Iš Jono Basanavičiaus sumanyto literatūrinio-istorinio leidinio „Aušra“ virto liberalių pažiūrų tribūna. Daugiausia straipsnių rašė pats Jonas Šliūpas, drąsiai nagrinėjo socialines, švietimo, istorijos temas. „Aušroje“ savo eilėraščius publikavo ir būsima redaktoriaus žmona Liudvika Malinauskaitė, ji pasirašinėjo slapyvardžiu Eglė. Iš atsiminimuose minimų „Aušros“ bendradarbių Liudvika buvo vienintelė moteris.

Liberalių pažiūrų, nevengiantis kritikuoti kunigų redaktorius netruko sulaukti valdžios dėmesio: padirbėjęs mažiau nei metus gavo pranešimą per 14 dienų išvykti iš Prūsijos. Nepaklusus grėsė rimti nemalonumai. Užsitraukusio jau antros šalies valdžios nemalonę Jono Šliūpo žvilgsnis nukrypo į tolimąją Ameriką.

Laimės – į Ameriką

Vis dėlto prieš išvykdamas pasirūpino sutvarkyti širdies reikalus. Pasiėmęs brolio pasą Jonas nuvyko į Mintaują pasimatyti su mylimąja. Trejais metais jaunesnę Liudviką Malinauskaitę jis pamilo dar mokydamasis gimnazijoje, vėliau susirašinėjo. Mergina buvo kilusi iš sulenkėjusių bajorų šeimos, šešiolikos liko našlaitė ir gyveno prižiūrima globėjų. Galima numanyti, kad Jono dėka Liudvika susidomėjo lietuvių kalba ir istorija. Abu jaunuoliai mėgo literatūrą, svajojo dirbti lietuvybės labui. Liudvika kūrė lyriškus ir patriotinius eilėraščius, o Jonas juos spausdino savo redaguojamame laikraštyje.

Mintaujoje abu susižadėjo. Tiesa, merginos giminės nepritarė santuokai, nes jaunikis buvo nebajoriškos kilmės. Paskui Liudvika sužadėtiniui paskolino 200 rublių ir šis, prisiekęs mylimajai netrukus atsiųsti „šipkartę“, išvyko į Ameriką.

Amerika jaunąjį lietuvį pasitiko atšiauriai. Kad pragyventų, Jonas ėmėsi įvairios veiklos, bet greitai suprato, kad monotoniški darbai ūkyje ar gamykloje ne jo charakteriui. Norėjo intelektinės veiklos, tribūnos kunkuliuojančiai energijai išlieti. Greitai tokio darbo atsirado: lietuvis spaustuvininkas Mykolas Tvarauskas pasamdė Joną rengti lietuvišką laikraštį „Unija“. Šis visiškai atsidavė leidybos darbui, laikraštį pats ir rašė, ir spausdino, nepaisydamas buitinių nepriteklių. Kartais net miegodavo ant spaustuvės grindų, tačiau nesiskundė.

Užsidirbti leidžiant lietuvišką spaudą pasirodė nelengva. Amerikos lietuviai tuo metu buvo menkai organizuoti, dauguma šliejosi prie lenkų bendruomenių. Jonas Šliūpas visą entuziazmą nukreipė lietuvybei Amerikoje žadinti, subūrė galybę įvairiausių draugijų, skatino kurti lietuviškas parapijas – tam pasitelkė ir laikraštį, ir tiesiogiai bendravo, kalbėjo susirinkimuose, paskaitose. Oratoriniai jo gabumai buvo įspūdingi, kalbėdavo karštai ir įtikinamai, nevengdavo sustiprinti kalbos treptelėdamas koja ar padaužydamas kumščiu į stalą, todėl klausytojų ir sekėjų rasdavosi nesunkiai. Reikėtų paminėti ir ypatingą oratoriaus išvaizdą: įstabų kūną, platų veidą aukšta kakta ir vešlią, tamsią, vėliau pražilusią barzdą.

Visuomeninę Jono Šliūpo veiklą Amerikoje būtų galima prilyginti viesului. Orus, nesutramdomo charakterio, nepajudinamų įsitikinimų ir puikiai įtaigiai kalbantis jis įskriedavo į apsnūdusias lietuvių bendruomenes, sujudindavo jausmus bei protus ir nuskubėdavo toliau. Retoje draugijoje ar organizacijoje ilgiau išsilaikydavo. Jis turėjo būti pirmas, ledlaužis, o tolesnį ramų darbą palikdavo kitiems.

Bet ir Amerikoje Jonas Šliūpas netruko prisidaryti priešų, ne kartą buvo išmestas iš darbo ar organizacijos už nepalenkiamus įsitikinimus, bekompromisį charakterį. Jau dirbdamas „Aušroje“ jis nevengė kritikuoti kunigijos, o Amerikoje tai darė visiškai nevaržomai. Ypač kliūdavo lenkų kunigams: juos vainojo ir spaudoje, ir viešai, kaltino lietuvių lenkinimu. Tačiau Amerikos lietuviai – juos Jonas Šliūpas ir stengėsi paveikti – emigravę išlaikė senąsias tradicijas: jiems kunigas buvo didžiausias autoritetas, ganytojas ir nevalia buvo jį kritikuoti.

Laiškuose Liudvikai į Mintaują Jonas kiek pagražino amerikietišką savo realybę. Tikino netrukus atvyksiantis parsivežti sužadėtinės, bet vis trūko pinigų ir laiko. 1885 metais pasitaikė palanki proga: dvi transatlantinių laivų bendrovės konkuravo tarpusavyje ir smarkiai nupigino bilietus. Pagaliau Jonas Šliūpas išgalėjo nekantraujančiai mylimajai nupirkti 8 dolerius kainuojantį bilietą į Ameriką.

Jono Šliūpo gyvenimo akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.
Jono Šliūpo gyvenimo akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.

Po konflikto tapo... gydytoju

1885-ųjų rudenį Liudvika ir Jonas susitiko Niujorke ir nieko nelaukdami susituokė. Pamačiusi prastą finansinę vyro būklę, Liudvika pradėjo dirbti – siuvykloje siuvo kaklaraiščius. Prabėgus metams po vestuvių, gimė dukra Aldona, dar po dvejų – sūnus Keistutis. Jonas Šliūpas toliau dirbo lietuviškos spaudos leidyboje, nors neturėjo vilties, kad ši veikla kada nors atsipirks. Laikraščiai buvo spausdinami įvairiose spaustuvėse, keičiami jų pavadinimai ir tik vienintelis pastovus dalykas buvo šių leidinių nuostolingumas.

Pirmaisiais bendro gyvenimo metais žmona ne tik finansiškai rėmė Jono Šliūpo veiklą, bet ir pati rašė straipsnius, kalbėjo susirinkimuose ir pritarė vyro idėjai apie moterų išsimokslinimą. Buvo ištikima bendražygė, kantriai kentė nepriteklius ir nemalonumus dėl vyro išsišokimų. Vis dėlto gimus antrajam vaikeliui Liudvikos kantrybės taurė persipildė. Vieną vakarą grįžusi po sunkios darbo dienos Liudvika rado vyrą renkantį laikraščio maketą. Supykusi išmėtė ir išvartė spaustuvės raides bei parengtą spausdinti leidinio numerį, liepė jam pagaliau susiprasti būti vyru ir tėvu, o ne tik lietuvybės apaštalu. Parodė nudriskusius vaikų drabužius ir vaikiškas loveles, padarytas iš spaustuvės dėžių. Audringas barnis baigėsi susitarimu: Jonas Šliūpas studijuos mediciną, o Liudvika su vaikais laikinai grįš į Lietuvą ir mėgins atgauti bent dalį savo tėvų palikimo.

Tesėdamas pažadą tais pačiais 1889 metais Jonas Šliūpas įstojo į Merilando universitetą. Pinigų mokslams ir pragyvenimui užsidirbdavo laikinais darbais, iš rėmėjų gaudavo aukų. Mokslus baigė per dvejus metus ir 1891-aisiais gavo gydytojo diplomą. Ėmė verstis šia praktika, grįžo žmona su vaikais, gyvenimas pradėjo gerėti. Gimė trečias vaikas – dukra Hypatija.

Pacientų Jonui Šliūpui netrūko, pravertė keleto kalbų mokėjimas. Atsiskleidė ir naujos – verslininko – savybės. Laikraštyje jis spausdindavo skelbimus apie daktaro konsultacijas paštu. Tereikėdavo aprašyti ligą, šį lapą kartu su vienu doleriu įdėti į voką ir atsiųsti nurodytu adresu, o tada daktaras Jonas Šliūpas netrukus atrašydavo ir pakonsultuodavo.

Gyvenimas tapo gana ramus ir sotus, nors didesnių turtų neatnešė. Pinigus, likdavusius nuo šeimos, suvalgydavo lietuviška spauda ir šalpa. Tarp JAV lietuvių būdavo kalbama, kad jei prispyrė bėda ir neturi kur dėtis – eik pas Šliūpą, ten gausi lėkštę sriubos ir rekomendaciją, kur susirasti darbą.

Belaukiant Lietuvos nepriklausomybės, užaugo Šliūpų vaikai. Vyriausia dukra Aldona pasuko tėvo keliu, baigė Pensilvanijos universitetą ir tapo akušere-ginekologe. Anksti ištekėjo, tačiau santuoka nenusisekė, greitai išsiskyrė ir atsidavė darbui. Sūnus Keistutis ilgai ieškojo savo gyvenimo kelio, mėgino studijuoti mediciną, menus Europoje, paskui pasirinko fiziką. Jaunėlė Hypatija baigė socialinius mokslus, bet karjeros nesiekė, susipažino su JAV viešinčiu lietuviu visuomenės veikėju Martynu Yču, ištekėjo ir išvyko į Lietuvą.  

Jono Šliūpo gyvenimo akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.
Jono Šliūpo gyvenimo akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.

Po 35 metų – namo

Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, brendo Lietuvos nepriklausomybės projektas, ir energingasis gydytojas negalėjo likti nuošalyje – rėmė lietuvius pabėgėlius Rusijoje, Lietuvių konferencijoje Stokholme atstovavo JAV tautiečiams. Pasinaudojo žento Martyno Yčo ryšiais ir dalyvavo 1919 metų Taikos konferencijoje Paryžiuje. Lietuvai atstovavo Didžiojoje Britanijoje, kai vyko teismas su Latvija dėl Palangos. Byla buvo išspręsta taikiai ir Palanga atiteko Lietuvai.

Po ilgų dešimtmečių darbo, planų, svajonių apie laisvą tėvynę, po ilgų 35 metų, praleistų svetur, Jonas Šliūpas grįžo į nepriklausomą Lietuvą. Vos atvykęs buvo išsiųstas į diplomatinę tarnybą Latvijoje, tačiau ten buvo trumpai. Tikriausiai jo būdas netiko diplomatiniam darbui. Prisidėjo dar viena aplinkybė – svajodamas apie Lietuvos nepriklausomybę nuo jaunystės Jonas Šliūpas vaizdavosi bendrą Lietuvos ir Latvijos valstybę. Šią idėją mėgino grįsti ir istoriškai, ir ekonomiškai. Tačiau nei latviams, nei tuometės Lietuvos valdžios atstovams toks bendrumas nerūpėjo. Baltų kultūra paremta Lietuvos ir Latvijos valstybė liko neįgyvendinta Jono Šliūpo svajonė.

Galiausiai nutaręs imtis verslo jis su šeima visam laikui persikraustė į Lietuvą. Nusipirko namus Kaune, įkūrė akcinę garlaivių bendrovę, iš Amerikos parsivežtą kapitalą investavo į daug įvairių bendrovių ir įmonių – tikėjosi taip skatinantis jaunos valstybės ekonomiką. Tačiau daugelis įmonių neišsilaikė, turtų iš investicijų nesusikrovė. Mūsų laikus pasiekė tik kadaise priklausiusi Jonui Šliūpui Titnago spaustuvė Šiauliuose.

Drąsos imtis naujos veiklos jam niekada netrūko. Nedvejodamas ėmėsi vadovauti Prekybos ir pramonės banko filialui Biržuose. Tuo pačiu metu rado laiko dėstyti literatūrą Šiaulių gimnazijoje – čia galėjo įgyvendinti savo švietimo idėją, o mokiniams patiko originalus mokymo būdas, kai dėstant pasitelkiama asmeninė patirtis.

Įpusėjusį septintą dešimtį daktarą Joną Šliūpą nelauktai užgriuvo bėdos. Pirmiausia 1927-aisiais bankrutavo žento Martyno Yčo įkurtas Prekybos ir pramonės bankas ir pražudė visas Šliūpo santaupas, investicijas. Tais pačiais metais smarkiai pasiligojo žmona Liudvika – nusilpo širdis ir pakriko nervai. Slaugyti tokią ligonę buvo labai sunku, nuolat kartodavosi pykčio, isterijos priepuoliai. 1928 metų pavasarį Liudvika Šliūpienė mirė. Jonui tuomet buvo 67-eri. Jis liko be gyvenimo draugės, pinigų, geros valstybės tarnybos taip pat negalėjo tikėtis – pernelyg garsiai kritikavo valdžią. Dukra Hypatija siūlė tėvui apsigyventi kartu ir prižiūrėti anūkus, tačiau senelio vaidmuo energingam vyrui netiko. Jonas Šliūpas išsirūpino valstybės pensiją ir nutarė vesti antrą kartą.

„Nederama“ santuoka

Antrą žmoną jis nusižiūrėjo savo namuose. Liudvikai sunkiai pasiligojus, namie atsirado daugiau darbo, todėl Šliūpų ekonomė Petrutė į pagalbą pasikvietė seserį Grasildą. Išvaizdi jauna moteris patraukė šeimininko dėmesį. Po žmonos mirties Jonas Šliūpas palaukė metus ir pasipiršo Grasildai. Nežinia, ar tai buvo meilė, ar tik apdairus senyvo, globos trokštančio vyro sprendimas, tačiau jungtuvės įvyko ir sukėlė tikrą audrą konservatyvioje Lietuvos visuomenėje. Juk jaunikis buvo vyresnis už nuotaką net 38 metais.  

Grasilda Grauslytė gimė 1899-aisiais Palangoje neturtingoje ir didelėje šeimoje, dirbo Peterburge inteligentų šeimose vaikų aukle. Toks darbas praplėtė merginos akiratį, išugdė manieras. Laisvalaikiu su bičiule Une Babickaite ji mėgo dainuoti ir vaidinti. Po sovietinio perversmo Grasilda grįžo į Lietuvą ir tarnavo turtingose šeimose. Daktaro Jono Šliūpo pasiūlymas tuoktis moteriai sukėlė dvejonių: žinoma, ištekėjusi iš tarnaitės taptų gerbiama ponia, bet amžiaus skirtumas tuomet buvo nematytas Lietuvoje. Grasilda pasitarė su motina, įvertino perspektyvas ir sutiko tekėti.

1929 metų rugsėjo 2 dieną Eržvilke Joną ir Grasildą sutuokė pažįstamas kunigas Julijonas Jasinskis. Klebonijoje vykstant tuoktuvių ceremonijai, užėjo audra ir žaibas trenkė į zakristiją. Kunigas nusijuokė, esą Šliūpui šiandien ir dangus saliutuoja. Iš tiesų daug baisesnė audra jaunavedžių laukė namuose Kaune. Visi trys Šliūpo vaikai pasipiktino tėvo vedybomis. Dukra Hypatija visai nutraukė santykius su tėvu, gal todėl, kad Yčų šeima save laikė aukštuomenės dalimi ir tėvo vedybos su tarnaite jiems atrodė gėdingos. Pasipiktinimą „nelygia ir nederama“ santuoka nesikuklino reikšti ir kiti Jono giminaičiai bei pažįstami. Trokšdamas ramybės jis paliko intrigų pilną sostinę ir persikėlė į Palangą, arčiau žmonos tėvų.

Bedievis burmistras

Tarpukariu Palanga buvo nedidelis miestelis, bet Jonas Šliūpas ir čia rado sau tinkamos veiklos. Per dvejus su puse metų pasinaudodamas ryšiais ir autoritetu jis padėjo Palangai gauti miesto kurorto teises ir buvo išrinktas pirmuoju burmistru. Juo dirbo 1933–1940 metais. Kartais būdavo pavadinamas bedieviu burmistru, bet palangiškiai jį mylėjo. Jonas Šliūpas rūpinosi miesto infrastruktūros, kelių tvarkymu, vietiniams išrūpino net penkiais centais pigesnę elektros energiją, ragino vandens procedūromis vilioti poilsiautojus.

Pardavęs namą Kaune jis nusipirko nedidelį vasarnamį ir žemės Palangoje, Vytauto gatvėje. Tapęs burmistru persikraustė į erdvų valdišką namą šalia savo sklypo. Ten pragyveno daugiau kaip dešimt metų. Dabar name veikia memorialinis Jono Šliūpo muziejus.

1930 metais Palangoje gimė Jono ir Grasildos sūnus Vytautas, didžiausias tėvo džiaugsmas ir paguoda senatvėje. Su vaikais iš pirmosios santuokos santykiai buvo įtempti. Dukra Hypatija su vyru tėvui neištarė nė žodžio iki pat karo suirutės – tik tuomet raštu paprašė padėti sūnui, jo anūkui, išvykti. Jonas Šliūpas nedvejodamas pagelbėjo. Sūnus Keistutis gyveno Kaune, šeimos nesukūrė, dirbo kuriant Lietuvos universiteto fizikos katedrą, 1932-aisiais mirė nuo džiovos. Vyriausioji dukra Aldona kurį laiką dirbo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės moterų ligų skyriuje. Po antrųjų tėvo vedybų ji nusprendė grįžti į Ameriką, apsigyveno Niujorke. Netrukus Aldona su tėvu vėl bendravo, jis dažnai jai rašydavo.

Nepaisydamas amžiaus Jonas Šliūpas tęsė visuomeninę veiklą, vadovavo Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugijai. Šios pagrindiniai tikslai buvo įkurti laisvamanių kapines ir parengti civilinės metrikacijos įstatymą. Kapinių laisvamaniams atsirado net keletas, o štai civilinės metrikacijos klausimas strigo, nepadėjo nė Jono Šliūpo autoritetas. Tik 1940-aisiais jau sovietinėje Lietuvoje pagaliau buvo įteisinta civilinė metrikacija.

Vienas įsimintiniausių gyvenimo Palangoje įvykių – Jono Šliūpo 75 metų jubiliejaus minėjimas Kaune. Tarsi norėdami grąžinti viso gyvenimo skolą, valdžios atstovai Valstybės teatre surengė didžiules iškilmes. Prezidentas Antanas Smetona Jonui Šliūpui įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną. Nesuskaičiuojama gausybė sveikino tiesiogiai ir telegramomis. Neatsiliko ir Amerikos lietuviai – Šliūpų šeimai dovanojo bilietus į JAV. 1936 metais visi trys laivu išplaukė į Niujorką. Apsistojo pas dukrą Aldoną, tada su ja jau buvo susitaikęs. Tris mėnesius Jonas Šliūpas keliavo po Valstijas, skaitė paskaitas, bendravo su lietuviais, džiaugėsi, kad jo jaunystėje pasėtos lietuvybės sėklos sudygo.

Vos grįžęs namo ėmė planuoti kitą kelionę į Ameriką, į 1939-aisiais Niujorke vyksiančią pasaulinę parodą, joje ir Lietuva turėjo savo stendą. 78-erių Jonas Šliūpas su šeima vėl išplaukė per Atlantą. Šįkart viešnagė JAV buvo trumpa, nes Europoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tautiečiai Valstijose kalbino likti, bet jis skubėjo į Lietuvą. Karo metus praleido Palangoje, mėgino protinti tiek sovietus, tiek hitlerininkus ir neretai pats dėl to nukentėdavo.

Taikos metais Jonas Šliūpas neslėpė nemeilės lenkams ir žydams. Lenkus, žinoma, pliekė dėl Vilniaus, o žydus vadino žmonių išnaudotojais ir „nepatikimais gaivalais“. Tačiau kai padėtis pasikeitė, žmogiškumas be dvejonių nustelbė įsitikinimus. Prasidėjus karui, jis rėmė lenkų pabėgėlius. Kai hitlerininkai Palangoje pradėjo suiminėti ir šaudyti žydus, Jonas Šliūpas tuoj pat ėmėsi ginti nelaimėlius ir už tai buvo suimtas. Tačiau palangiškių delegacija kreipėsi į vokiečių valdžią ir buvusį burmistrą paleido.

Išvykimo kaina – liaupsės vokiečiams

1944 metų pabaigoje artėjant frontui žmonos Grasildos spaudžiamas Jonas Šliūpas sutiko pasitraukti iš Lietuvos. Kaip ir visi pabėgėliai, jie tikėjosi greitai grįžti: dalį turto užkasė sode, pasiėmė tik būtiniausius daiktus, dauguma jų buvo Jono Šliūpo raštai. Tarp mantos buvo ir lagaminėlis su apdovanojimais – dviem Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinais ir dviem Latvijos garbės medaliais, tačiau kelionėje jis dingo. Traukiniu per Vokietiją Šliūpai pasiekė Austrijos Brėgenco miestą ir planavo ten įsikurti. Bet iš pradžių reikėjo tesėti vokiečiams duotą pažadą: Berlyne per radiofoną pasakyti kalbą Amerikos lietuviams. Tokia buvo šeimos išvažiavimo iš Lietuvos į Vokietiją kaina.

Į Berlyną Jonas Šliūpas išvyko vienas, žmona su sūnumi liko Brėgence. Jis apsistojo nedideliame viešbutyje „Alexandra“, čia gyveno ir daugiau lietuvių. Išvakarėse dalyvavo priėmime, vaišinosi ir bendravo su Mykolu Biržiška. Jono Šliūpo parengta kalba sukėlė daug diskusijų. Joje gerokai kliuvo sovietams, o vokiečiai pavadinti tik gerais kaimynais. Pastarųjų valdžiai kalba nepatiko, mat tikėjosi, kad lektorius plačiai išgirs hitlerinę Vokietiją, bet jis kategoriškai atsisakė ką nors keisti.

Kalbos pasakyti Jonas Šliūpas nespėjo: 1944 metų lapkričio 6-osios rytą kolegos rado jį mirusį savo kambaryje. Konstatuota mirties priežastis – širdies smūgis, matyt, ištikęs dėl patirtos įtampos. Po keleto dienų palaikai buvo kremuoti.

Karui pasibaigus, Grasilda Šliūpienė su sūnumi išvyko į JAV. Juos priglaudė ir išlaikė Jono Šliūpo dukra Aldona. Kartu išsivežtą urną su vyro pelenais 1948 metų spalį žmona palaidojo Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse. Laidotuvėse dalyvavo apie keturis tūkstančius žmonių. Atsisveikinimo kalbą pasakė kolega laisvamanis prezidentas Kazys Grinius. 1976-aisiais šalia vyro buvo palaidota Grasilda Šliūpienė. Jų sūnus Vytautas studijavo Amerikoje, tapo inžinieriumi, sukūrė šeimą. Sulaukęs antrosios Lietuvos nepriklausomybės, Vytautas Šliūpas lankėsi gimtinėje, parašė knygą „Tėvas, kokį aš prisimenu“. 2017 metais Vytautas Šliūpas mirė. Šeimos archyvą jis paliko Šiaulių universiteto bibliotekai.

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

Žurnale „Legendos“ – laiko patikrintos istorijos. Garsiausių asmenybių biografijos ir išpažintys, pasakojimai apie legendomis tapusius daiktus ar reiškinius ir visa tai, ką verta prisiminti.

Naujausi straipsniai