Jolita Seredaitė – žinoma prodiuserė, jogos trenerė bei sąmoningumo skleidėja dalinasi ypatinga patirtimi ir paneigia mitus, jog dvasiškai nubusti gali tik atsiskyrėliai ar religiniai guru.
Moteris atvirai dalinasi asmeniniais suvokimais ir nevengia tiesos, kuri gali būti ne visiems maloni, tačiau skatinanti pažvelgti į gyvenimą visiškai kitaip, nei esame įpratę.
Dvasinis nubudimas gana retas ir netikėtas reiškinys, ypač lietuvių tarpe. Kas atvedė į šią naują patirtį ir kaip tai nutiko?
Lietuviai yra ypač sąmoningi žmonės. Sakyčiau, sąmoningų žmonių procentiškai čia yra gerokai daugiau nei daugumoje šalių. Pats dvasinio nubudimo reiškinys nepriklauso jokiai tautai. Žinoma, pabunda ne tautybė, ne vyras ar moteris, ne vienuolis ar bedievis, pabunda ne asmuo. Pabunda tai, kas yra anapus asmens, pabunda esatis, būtis, pabunda pats gyvenimas.
Tačiau tai labai sunku apibūdinti žodžiais, nes bet koks apibūdinimas nėra tikslus. Nes tas, kas atsitinka yra anapus tikslumo ir netikslumo, anapus proto suvokimo, o žodžiai tai grąžina vėl atgal į formą, į apibūdinimą. Kas mane atvedė? Atvesti galėjo tik Dievas. Galite šį Dievą pavadinti sąmone. Atėjo laikas ir mane pažadino. Į gyvenimą atėjo tam tikri žmonės, kurie man padėjo išsinarplioti iš iliuzijos. Savęs ieškojau labai daug metų ir ta paieška mane klaidino – Dievas visada buvo kažkur ateityje, kažką turėjau padaryti, kad jį surasčiau bei daug metų vaikščiojau ratais. Kol vieną dieną kažkas pasakė, kad žiūriu visai ne ten. Kurį laiką prieštaravau, nes tai reiškė, kad teks nubraukti beveik dvidešimt metų pastangų, pripažinti, kad viską dariau veltui. Bet kas iš tų praktikų, jei nesutinki su gyvenimu? Pabaigei praktiką ir vėl turi grįžti į gyvenimą, kuris niekad nėra toks, kokį įsivaizduoji. Kuris vis vien kažkur yra netobulas. Vis vien yra žinojimas, kaip kas turi būti, o tai ir yra kančios priežastis. Dievo nesuprasi ir nepažinsi mąstymo pagalba. Dievo paieška – tai proto žaidimas, kuris tik atitolina tave nuo savęs suvokimo.
Gal galite įvardinti kas tai yra dvasinis nubudimas? Kas tuomet žmoguje pasikeičia?
Dvasinis nubudimas yra terminas, koncepcija. Bunda ne dvasia, ji ir taip visada yra pabudusi. Bet ko gero, neįmanoma būtų susikalbėti, jei nenaudotume terminų, todėl turime leistis į sąlygotumus. Kiekvienas savaip apibūdintų šią patirtį, galiu dalintis tik tuo, ką pati patyriau. Protas tarsi persijungia į kitą formą. Iš aktyvaus veikėjo, jis tampa absoliučiai ramiu, visa ką suvokiančiu ir priimančiu, jis tampa tyla. Nebelieka minties judėjimo, yra grynas visa ko suvokimas taip, kaip yra. Savo dabartį dažniausiai žmogus suvokia per aktyvaus, vertinančio, „žinančio” proto prizmę, todėl niekada nemato kaip gyvenimas atrodo iš tikrųjų. Ta proto uždanga nuolatos veda žmogų į kančią. Pabudimas nėra uždangos išnykimas. Tarsi atveri užuolaidą ir žiūri per langą.
Pamatai koks beprotiškai gražus yra pasaulis, bet užuolaida lieka, ir kartais pats ją užtrauki. Mąstymo aktyvumas vis dar pasireiškia, tačiau pasaulio suvokimas nuo šiol visai kitoks. Tai tarsi pabudimas iš gilaus sapno, kurio niekada nenorėsi sapnuoti. Nes sapne nėra gyvybės, o pabudęs esi gyvas – nyksta vertinimas, atsiranda jutimas. Pradedi viską jausti, atsiveria begalybė naujų pojūčių, nes pirmą kartą atsiduri ten, kur iš tiesų esi – dabartiniame momente. Ir jei esi čia, matai ir jauti kas yra čia. Tavęs nėra galvoje – praeityje, ateityje, apmąstymuose – tiksliai esi čia ir tai suvoki. Pabudimo metu ateina dabarties momento suvokimas. Pamatai, ką turėjo galvoje visi tie išminčiai ir mokslininkai, teigę, kad niekas neegzistuoja. Tik šiuo atveju tai yra jau ne asmens žinojimas, kad nieko nėra, o aiškus suvokimas be suvokiančiojo. Bet, kaip beapibūdinčiau, tai bus netikslu – tai tas pats, kaip sauja gaudyčiau orą ir „pagavus” teigčiau, kad oras įgavo delno formą. Žodžiais šios patirties nenupasakosi.
Kokia geriausia praktika siekiant nubudimo?
Gyvenimas yra pati gražiausia ir efektyviausia praktika. Mokykis atsiduoti gyvenimui kiekvieną akimirką ir jokia praktika tam atsidavimui negalės prilygti savo efektyvumu. Gali tai pavadinti atsidavimu Dievo valiai. Nesu prieš praktikas, tiesiog matau, kaip žmonės susipainioja jose. Tai kaip tabletė nuo skausmo – veikia lygiai tiek, kiek ją praktikuoji. Žinau, kad daugelis žmonių nesutinka su praktikų neveiksmingumu, bet vien tas nesutikimas parodo konfliktą su gyvenimu. Vis dar yra žinojimas, kaip yra geriau. Galiu šnekėti ką tik noriu, tačiau ši kalba neturėtų paveikti niekieno ramybės. Jei praktika veikia, tu esi absoliučiame sutikime su pasauliu, jis tau yra tobulai sukurtas ir nėra jokio prieštaravimo niekam. Kažkada pati tvirtai gyniau savo praktikas, bet pabudimas atsitiko tik tada, kad atsisakiau žinojimo kas yra gerai, kas blogai. Kartais dar išlenda noras „pasakyti tiesą”, bet jis greit atpažįstamas, kaip proto žaidimas ir belieka tik pasijuokti. Nėra jokios tiesos ir niekada nebuvo. Šis pasaulis yra sapnas, todėl ir visos pastangos save suvokti yra tiesiog susapnuotos. Praktikuojančio žmogaus protas sutelktas į projekciją, į geresnę savęs versiją ateityje. Tai savęs tobulinimas, noras kažką pasiekti su ta praktika.
Čia ir yra paradoksas – savęs suvokimas įvyksta pamačius, kad nėra jokio „savęs”, kad nėra kam suvokti save. Tai reiškia, jog nėra nei ką praktikuoti, nei kam praktikuoti. O kol praktikuoji, to pamatyti neįmanoma, nes esi praktikuotojo vaidmenyje. Tiki, kad kažką darai. Tik atsitraukus nuo to vaidmens gali pamatyti, kaip yra iš tikrųjų. Būtų puiku, jei žmogus praktikuotų neturėdamas tikslo ir projekcijos, jo praktika būtų pilnai sąmoninga, bet, tokiu atveju, ar yra skirtumas tarp sąmoningo kvėpavimo ir sąmoningo valgymo? Pats gyvenimas yra nuolatinė praktika, kiekvienas veiksmas, judesys, kiekviena reakcija, kiekvienas sąmoningai ištartas žodis yra daug veiksmingesnis savęs pažinimo instrumentas už bet kokią dvasinę praktiką. Gyvenimas yra gyvas, o praktika yra netikra, nes sugalvota ir kuria įsitikinimą. Viskas, kas kuria įsitikinimą (kad tai veikia ar neveikia) yra proto žaidimas. Pradėkite gyventi, o ne praktikuoti gyvenimą. Pradėkite mylėti, o ne praktikuoti meilę. Neimituokite buvimo savimi, o būkite savimi. O kai pradėsite gyventi, tapsite pačiu gyvenimu, tapsite pačia meile. Tai pasiekiama absoliučiai kiekvienam žmogui ir be jokių stimuliantų, be jokių narkotikų ar augalų medicinos. Ypač pastaroji paklaidino ne vieną gražią sielą, tačiau tai atskira ir labai ilga tema.
Kaip apibūdintumėte šios akimirkos pojūtį?
Neįmanoma apibūdinti. Tai yra suvokimas. Tiksliau, bet koks žodis iškreipia tą apibūdinimą. Netgi vadinimas suvokimu. Tai yra virš suvokimo, todėl žodinė kalba yra netinkamas įrankis. Jei apibūdinsiu, kaip suvokiu, jūs sukursite pagal tai sau vaizdinį ir ieškosite jo atitikmens. Ir tas įsivaizdavimas taps didžiausia kliūtimi suvokiant save. Nes bus visiškai net „ne į tą pusę” kaip jūs įsivaizduojate. Nesistenkite dabarties momento suprasti protu ir neturėkite jokio išankstinio vertinimo, tiesiog leiskite sąmonei veikti per jus.
Dauguma žmonių kenčia dėl nemeilės sau ir žemos savivertės bei ieško būdų kaip sau padėti. Tad, kas tai yra savivertė? Kaip ją pakelti?
Savivertė – tai tokia pat proto koncepcija, kaip ir visa kita. Dar vienas proto žaidimas – vertinimas, nukreiptas į save patį. Visai nesvarbu ar jūsų savivertė aukšta, ar žema – tai paprasčiausias susireikšminimas. Pabandykite atrasti savyje tą, kuris vertina, kuris teisia. Jūs taip užsigalvojate apie save, sureikšminate savo poziciją šiame gyvenime, kad pradedate dėl to verkti ir kankintis. „O kaip aš, kaip mano jausmai?“ Kas čia kalba? Kam netinki tu toks, koks esi dabar pat? Kam netinka tavo charakteris, tavo būdas, saviraiškos forma? Kam netinka tavo kūnas? Kas nemoka ar nedrįsta reikštis? Kas tas vargšas, žiūrintis į veidrodį?
Nustok save vertinti, nustok prie savęs kabinėtis, nebebūk toks svarbus. Nėra skirtumo, ar tu didžiuojiesi, jog turi aukštą savivertę, ar tu kenti, kad turi žemą. Tai tik dvi medalio pusės. O moneta juk ta pati – tas pats ego kalba. Tai kova su pačiu savimi, o tokios kovos neįmanoma laimėti. Atsipalaiduok bei mėgaukis tuo, ką turi šiuo momentu, ir būk dėkingas už tai, ką turi. Ir koks esi. Nes jei nevertinsi to, ką tau davė gyvenimas – tai irgi išnyks. Labai atidžiai išanalizuok proto veikimo principą, kai tik pajutai, kad savivertė „krito”. Tai paprasčiausia nelaisvė ir pažiūrėk kas tave toj nelaisvėj užrakino. Tai niekada nėra kitas žmogus ar kažkokia situacija. Tu pats susikūrei sau tokį aukos vaidmenį ir sėkmingai jį vaidini. Nėra jokios savivertės, yra tik užmaskuota vaidyba, reikalaujanti dėmesio.
Gana dažnai galima girdėti apie traukos dėsnį, kuris padeda žmonėms pritraukti turtus ir sėkmę. Kokia jūsų nuomonė?
Traukos dėsnis egzistuoja, bet jis veikia ne taip, kaip dauguma įsivaizduoja. Tai yra absoliutus, besąlyginis atsidavimas gyvenimui, o ne bandymas mintimis pritraukti sau palankius dalykus. Žmonės ieško patogesnio gyvenimo ir mano, kad traukos dėsnį galima išnaudoti savanaudiškų troškimų pildymui. Jei noras yra ego užgaida, taip vadinamas dėsnis veikia priešingai. Ne tik negausite, bet ir atims tai, ką turite. Juk ir biblijoje sakoma, kad Dievas pridės tam, kas turi ir atims iš to, kas neturi. Ten kalbama apie meilę. Jei myli, meilės ateis dar daugiau į tavo gyvenimą. Jei nemyli, meilė išeis. Jeigu noras yra būtinybė, kilęs iš širdies troškimo, iš meilės ir atiduotas gyvenimui, o ne skirtas asmeniniam pasitenkinimui, tuomet jis neabejotinai realizuosis. Jei troškimas virsta kančia, tai kam laikytis įsikibus tokio troškimo? Gyvenimas tau viską, viską atiduos, jei jam pilnai atsiduosi. Tai yra nustosi jį kontroliuoti, priimsi jį tokį, koks jis yra ir ką jis tau duoda. Juk dažniausiai atima tik todėl, kad to jūsų gyvenime neturi būti.
Dabar itin populiari saviugda, savęs paieškos ir tobulėjimas, tačiau dažnam tai nepadeda, tik sukelia dar didesnę įtampą bei nepasitenkinimą savimi. Kodėl taip nutinka?
Įtampa atsiranda dėl per didelių pastangų ir noro būti tuo, kuo „nesi dabar”. Dažnai žmogus tiesiog praleidžia esmę. Bando būti tuo, kuo jau yra per amžius. Reikia ne stengtis tuo tapti, o atpažinti save, kas jau esi.
Norite būti sąmoningi, bet jūs ir esate pats sąmoningumas. Bandote save pakeisti, bet būtent ir nereikia keisti, reikia pripažinti save ir priimti save tuo, kas esate. Atpažinimas yra nekontroliuojamas ir nenumatomas dalykas. Būnant dėmesingu dabarčiai, tai nutinka savaime. Tai Dievo dovana. Negalite to siekti. Neįmanoma šito pasiekti. Nes tai vėl būtų projekcija į ateitį. Atpažinimas įvyksta absoliučiai atsipalaidavus ir sustojus laike, be jokios paieškos bei troškimo save patobulinti.
Suprantu, kad žmonės nusivilia. Sąmoningumas leidžia tau pastebėti visus vaidmenis ir visas nuoskaudas, kurias buvai pats nuo savęs kažkur giliai paslėpęs. Ir kai pamatai visa tai dienos šviesoje – oho koks nusivylimas gali ateiti – nejaugi aš toks veidmainis? Pradedi matyti ne tik save, nuolat kalbantį netiesą, bet ir visus kitus.
Būdamas nesąmoningas, žmogus savęs nejaučia. Nejaučia, jog nešiojasi liūdesį savyje, kad vaidina, kad meluoja. Nesuvokia iš kur ateina reakcija į tam tikrus įvykius ar žmones. Nemato pasąmonės ir reakcijų sąsajos. Sąmoningumas tarsi nurengia visus drabužius ir palieka tave stovėti nuogą Dievo akivaizdoje. Tu nuogas prieš save patį ir slėptis nėra kur. Natūralu, kad tokie sau nepatinkame. Bet šis procesas yra laikinas, jis trunka neilgą laikotarpį, kol visi šie netikrumai ir vaidmenys atsisluoksniuoja ir nukrenta. Tada ateina didžiulė laisvė – supranti, kad drabužiai tavęs visai nešildė, jie tik varžė tave ir slėpė tavo unikalumą. Neišsigąskite šio laikotarpio. Tai labai gražus savęs suvokimo etapas.
Jolita, ką galėtumėte patarti nesiekiantiems nubudimo, o tik norintiems gyventi laimingai ir harmoningai?
Neįmanoma gyventi laimingai ir harmoningai nepabudus. Tai tas pats, kas klausti – ar galima ilgiau pamiegoti ir pamatyti sapno tęsinį, nes sapnas buvo toks gražus... Sapnas yra sapnas, jis negali tapti gyvenimu. Gyvenimas prasideda tik pabudus. Negali būti laimingas nieko nejausdamas. Nepabudusio žmogaus jutimas yra labai silpnas, jis nejaučia nei savęs, nei kitų, nei aplinkos. Jis gyvena mintyse, įsivaizduojamame pasaulyje – praeityje arba ateityje. Man regis, tai gyvenimas pragare. (Šypsosi.) Žmogus dar nežino, ką reiškia jausti save, kitą žmogų, jausti žemę, paukštį, saulę, jausti Dievą. Pabudus, paprasčiausias veiksmas sukelia palaimą. Gali tiesiog stebėti gatvėje pravažiuojančias mašinas ir verkti iš laimės. Tik gyvas žmogus gali jausti ir matyti taip, kaip yra iš tikrųjų – kaip tobulai sukurtas šitas pasaulis. Nėra jokio konflikto su gyvenimu. Tik pabudus ateina suvokimas, kas yra meilė. Iki pabudimo meilė yra tik įsivaizdavimas apie meilę. Nepabudęs žmogus negali patirti tikros meilės, jis negali mylėti tikra meile. Gali būti, kad žmogus patyrė kažkokius blyksnius, tačiau tai tik maži lašeliai, kai prieš tave visas vandenynas.
Po nubudimo prasideda kitas etapas – kelias link, taip vadinamo, nušvitimo. Neturiu šios patirties, todėl apie tai kol kas nėra prasmės kalbėti. Manau, užtenka laimingai ir harmoningai gyventi pabudus.