Jolita Mikolaitienė. Taisyti negalima išmesti

Jolita Mikolaitienė/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Jolita Mikolaitienė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-01-04 13:01
Mes norim tuoktis iš meilės ir gyventi su tuo pačiu žmogum, kol mirtis mus išskirs. Kad tik ne per anksti. Bent jau po penkiasdešimties laimingų metų. Ir nuoširdžiai smerkiam tuos, kurie skiriasi. Nes jie nesugebėjo. Nes tingi, nenori, nemoka taisyt situacijos. Nes vaikosi vienadienių malonumų, yra egoistai, pamiršta pareigą ir atsakomybę. Nes jų asmeninės ambicijos didesnės už tyrą jausmą, kuris suvedė būti kartu. O paskui tai atsitinka mums.

„Jūs, vaikai, nemokat mylėt. Jums kad tik naujas daiktas būtų. Anksčiau mes viską taisėm, o dabar jauni iškart meta lauk, kas sugenda, ir perka naują“, – kapstydama daržą, sako man tetulė tai, ką jau ne kartą skaičiau internetuose. Gal tikrai nebemokam mylėti? Nemokam viso dėmesio skirti vienam žmogui? Gal mes kitokie – nekantrūs ir ambicingi, nemokantys kurti santykių, nusileisti ir atleisti? 

Prasivalysiu aprasojusį pensnė ir papasakosiu: anais laikais, kai sulūžusias taburetes taisydavo, irgi buvo taip. Net blogiau. Dabar, kai netaisomą taburetę išmeta, žmonės mielai pasėdi ant žemės, kol randa tokią, kokios nori. O anuomet pataisyta taburetė stovėdavo užkišta kampe, nes kreivai šleivai, negrabiai suveržta net vidutinio užpakalio neišlaikydavo. Dekoracija, ir tiek. Po ilgalaikėm santuokom slėpėsi tokie raistai su gyvatėm, kad geriau nė nežinoti. Santuokos oficialiai nebyrėjo, nors jose buvo ir fizinio, ir psichologinio smurto, nes buvo gerokai daugiau baimės. Baimės, kad vieniša mama neišlaikys vaikų, kad galas karjerai, nors ir kokia menka ji tebuvo, kad visuomenė ir artimieji pasmerks, o vienatvė suės, kad kito žmogaus gyvenime jau neatsiras, nes miestelis mažas, o internetas dar nesukurtas... Įsivaizduojat, kad nebuvo neištikimybių? Dar ir kiek! Padykusios sesutės suglamžytais chalatėliais lygiai taip pat naktimis bėgdavo iš gydytojų kabineto prie ligonio lovos, o sekretorės, deja, buvo ne tokios profesionalios ir visai neatsparios vadovų reikalavimams. Dabar atskrenda SMS su romantiška neištikimųjų nuotrauka, o anuomet laidiniu telefonu žinią pranešdavo. Skirtumas tik vienas – alpdama ir krisdama nuo netikėtos žinios ir gėdos, nelaimėlė dar iš sienos telefono laidą išraudavo. Nepasakokit, kad tada virtinėmis kaip dabar ėjo pas šeimos psichologus, skaitė tinkamą lektūrą ir stengėsi pritaikyti šeimos gyvenime patarimus iš žurnalų, ilgais jaukiais vakarais kalbėjosi apie jausmus ir problemas ir kūrė planus, kaip toliau laimingai gyventi kartu. Ne, dažniau tvarkėsi tyliai, kad nė kaimynų šuo nesulotų, verkė, kad niekas nematytų, atsukdavo kitą skruostą, kai vieną jau paskausdavo, ir geriausiu atveju neištikimąją pusę paskųsdavo kokiam partiniam organui, kad pagąsdintų ir jėga į šeimą grąžintų. 

Baimės dabar gerokai sumažėjo ir atsirado drąsos bandyti. Toks ir skirtumas. Santuoka nebėra kokybės ar statuso ženklas, o skyrybos nėra amžinos vienatvės nuosprendis. Mamos ir vienos gali vaikus užauginti, ir dar geresnę karjerą padaryti išsiskyrusios. Skyrybos nenuvertina to, kas buvo, ir nepaženklina gėdos įspaudu, jei tik to nepadaro žmonės. Kai išsiskyrė viena mano pažįstama, ji staiga pasidarė nepageidaujama giminės baliuose, nes mamai buvo gėda jos skyrybų. Kad ji nebe ta, kuria galima didžiuotis. Žinau, kiek skausmo ir pažeminimo atnešė tos skyrybos, kaip ji balansavo ant savanoriškos mirties slenksčio ir kiek nemeilės patyrė jos vaikai, kai ji jautėsi netikša, kurią net vyras paliko. Kodėl dar likęs noras linčiuoti žmones už norą būti laimingiems ir pasiryžimą pereiti per skyrybų mėsmalę be jokių garantijų, kad bus kitas, sėkmingas, bandymas? 

Mes tokie pat. Ir tada, ir dabar mes taip pat stipriai vestuvių dieną tikim, kad tai ilgam. Visam gyvenimui. Taip, mes kitokie. Mes turim drąsos ieškoti, bręsti naujiems ryšiams, kitiems santykiams ir pradėti iš naujo. Mes priešinamės pareigai ar tradicijai laikyti mus nesveikuose santykiuose. Nes iš sveikų gi niekas niekur nenori išeiti. Netiesa, kad mes išmetam, užuot taisę. Tiesa, kad mes nebenorim taisyti to, kas pataisyta liks tik dekoracija. Ir santuokas jau išmokom matuoti ne metais, o laime, kurią ten patiriam.

Ne tik santuoka, bet ir skyrybos gali būti laimė. Laimė suprasti, kad pasirinkai ne tą žmogų. Laimė suprasti, kad vienas nesukursi to, kam reikia dviejų pastangų. Laimė suprasti, kad abu ieškot gyvenime to, ko būdami kartu negalite gauti. Laimė suprasti, kad abu dar galite būti laimingi. Atskirai. 

Ir po vestuvių, ir po skyrybų yra gyvenimas. Laimė ne per vėlai (laiku) tai suprasti.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai