„Duok ir draugui pažaist su savo mašinyte ir kibiriuku“, – mokė mamos vaikus smėlio dėžėj. Išmokė. Ir savomis mašinytėmis ramiai dalijamės ir vežiojame kitus. Ir nuomojame savo bulvių tarkavimo mašinas, dronus, išmaniuosius žuvų ieškiklius, putų patrankas, cukraus vatos aparatus, ramentus, pientraukius, sekimo įrangą.
Galime internete išsinuomoti peleninę už 8 eurus parai ir žmogaus ūgio meškiną už tiek pat. Čia patiems būtiniausiems arba keisčiausiems norams nuraminti. Dalijamės viskuo, ko turim per daug, kuo nespėjam pasinaudoti arba tuo, ko mums nereikia. Ir iš tiesų niekada nereikėjo. Tik norėjom turėti.
Galerijos siūlo nuomotis paveikslus, verslas siūlo virtualius biurus Eliziejaus Laukuose, salas atostogoms, svetimus namus su visu svetimu gyvenimu svetimuose kraštuose. Nuomotas smokingas ar vestuvių suknelė joks faux pas. Jei norėčiau pasimaudyti svetimoj prabangoj ir turėčiau svarbią priežastį tai daryti – tam visos galimybės. Nuomojasi tie, kas nenori retai naudojamais daiktais užversti namų ir mano, kad kiekvienas naujas daiktas yra dėmesio ir energijos siurbikas. Vyrai dalijasi lengviau nei moterys. Na, tiesa, ne viskuo.
„Man patinka dalijimosi idėja, kol tai neliečia fotoaparato, kompiuterio ir lovos reikalų. Teoriškai joje – jokios dalijimosi ekonomikos, bet faktiškai… geriau nežinoti“, – provokuoju ir laukiu, ką atsakys. Jis tikrai nesidalytų su niekuo savo mersu, plokštelių kolekcija, tačiau mielai su kitais dalijasi viena kita moterimi. Įvairovės norisi, o kasdien vieną išlaikyt (pirmiausia emociškai) kainuoja brangiau nei tik kartais. Tvarus vartotojas, ane?
Tas prabangus renginys – tikra rakštis minkštoj vietoj. „Poniai su ponu“, – parašyta kvietime. Galima būtų pasiimti draugę, nudžiuginti ją ir save bendru laisvalaikiu, bet šį kartą norisi eiti su ponu. Ir todėl, kad dreskodas reikalauja prabangos, ir kailinius – tuos, kurie vasarą tik dėl grožio, – norėčiau, kad nuvilktų ir apvilktų savas, o ne rūbininkas, ir taurę ar kavos puodelį palaikytų, noriu, kad saugiai visu kūnu galėčiau atsiremti, kai aukštakulniai nebeišlaikys. Noriu, kad ponas atvažiuotų paimti, nes su bateliais ir ilga suknele neelegantiška vienai iki taksi maklint ir dureles atsidarinėti. Nėr ką sakyt, dabar taksistai – ne paslaugų sferos profesionalai, o tie, kuriems pinigų trūksta. Gerų manierų – irgi.
Skambinu draugams, kurie mėgsta viešumą, akinančias fotoaparatų blykstes ir neturi pavyduliaujančių antrųjų pusių, bet rankos nusvyra: komandiruotės, reikalai, buitis, tinginystė, vaikų priežiūros pamaina. Galėčiau eiti su tuo, su kuo nenoriu eiti. Jei būčiau pasiūliusi city break su vaizdu į Eifelio bokštą iš viešbučio lovos, greičiau būčiau radusi kompanioną.
Mačiau internete, kad yra paslauga „vyras valandai“, gal jie nuomoja ir eskorto vyrus? Skambinu apimta nevilties. Ne. Gali priveržt, kas nepriveržta, sutaisyt, kas sugedo, restauruot, kas nusidėvėjo, išvalyt, jei kas užsikišo, bet pabūt šalia damos – negali. Nebent taisydami tai, ką dama sugadino.
Maniau, kad dalijimosi ekonomika ir tvarus vartojimas neįsisuko į draugystę. Nors… Dar prieš savaitę visame pasaulyje buvo 621 585 draugai, kuriuos galima už pinigus išsinuomoti. Vilniuje, tiesa, pasirinkimas menkas – jaunimas, ir vos 16 vienetų. Tinklalapis siūlo kompanioną vakarienei restorane, kino peržiūrai, kalbos ar šokių pamokoms, meno parodoms ar varžyboms, sporto klubui, gali tokiam draugui už pinigus net pasipasakoti gyvenimą, kai niekas nenori išklausyti. Gali turbūt net išsinuomot baisią draugę, šalia kurios visas dėmesys bus skirtas tau. Jokių investicijų į draugystę – nei naktiniai skambučiai trukdys miegą, nei reiks spręsti svetimų problemų, nei rūpintis, nei slaugyti, nei išklausyti. Gal ir tinkama alternatyva tiems vienišiams, kurie gimtadienio proga sveikinimus su nuolaida apsipirkti gauna tik iš parduotuvių?
Dėlioju drabužius, rūšiuodama, ką atiduoti, ką pasilikti. Nuomai neturiu nieko, nors draugei suknelę puotai paskolinau. Bet draugai vis neduoda ramybės. Tvarios ekonomikos čia nebus. Nes norim būt išskirtiniai. Vieninteliai tokie svarbūs kitam. O mes patys? O jei pabandytume save išnuomoti? Kiek gautume? Kiek kainuotų puodelis kavos su mumis? Kiek atsirastų nepažįstamų žmonių, kurie norėtų su mumis nueiti į koncertą ar pasikalbėti? Už pinigus, net jei kartais ir veltui neranda laiko ar noro. Įsivaizduokit, stovi vitrinoje ir tave renkasi. Banali plaukų spalva, akys pilkos, kojos kreivos, jokių ypatingų pomėgių, vertingų patirčių. Netinki Tu į draugus. Net jei kartą ar kitą sumokėčiau tau už valandą.