Moters portretas istorijos kloduose nuolatos keitėsi. Priklausomai nuo Lietuvoje siautėjančios valdymo formos, moteris privalėjo būti stipri, turėti vilties ir drąsos, o kartais – ir agresijos. Lietuvos dizainerė, lietuviškosios mados kūrėja, Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros profesorė Jolanta Talaikytė savo 50-ojo jubiliejaus proga susirinkusiems svečiams nusprendė parodyti, kaip keičiantis laikams kito moteris. Ji Vilniaus rotušėje surengė teatralizuotą mados renginį „Moters širdis“.
„Šie mano darbai atspindi ne tik madą, bet ir istoriją, todėl stipriausias kolekcijos leitmotyvas – Pažaislio vienuolyno istorija. Joje susipina ir Pacų šeimos, kuri rengė ir dalyvavo vienuolyno statybose, istorija, ir Kamaldulių ordino bei vienuolių Kazimeriečių istorija. Matote, Pažaislio istorija yra glaudžiai persipynusi su visos Lietuvos istorija“, – portalui Žmonės.lt sakė dizainerė. Ji patikino norėjusi ne pristatyti pret-a-porter kolekciją, o moters koncepciją, kurią perteikia pasitelkdama madą.
Anot kūrėjos, tarp trisdešimties modelių, kiekvienas galės pamatyti atskirus Lietuvos istorijos etapus: Napoleono žygį per šalį, karą, okupaciją ir nepriklausomą Lietuvą.
„Kiekvieno laikotarpio moteris vis kitokia. Vienuolių įkvėpti apdarai atspindės tylios, nuolankios, santūrios moters portretą. Napoleono laikai parodys moters pompastiką, aroganciją, pasipūtimą, kartais karingumą ir drąsą. Okupacijos metu vyraus pasimetusios, pasiklydusios, išsiblaškiusios moters paveikslas“, – portalui pasakojo J.Talaikytė, mat kolekcijoje „Moters širdis“ užkoduotos konceptualios moters pasaulio ir jausmų paslaptys.
Tiesa, kiekvieną laikotarpį lydės ir tam tikros, tik jam būdingos spalvos: „Apie medžiagas šioje kolekcijoje kalbėti nevalia. Kadangi kolekcijos esmė – idėja, o ne vartotojams pritaikytas dizainas. Tačiau spalvos, priklausomai nuo istorinio laikotarpio, vyraus nuo juodos, milinių paltų žalios ir pilkos, o galiausiai kolekcijos modeliai vilkės viltį nešančios baltos spalvos apdarais“, – portalui Žmonės.lt pasakojo dizainerė.
Aštuntą valandą, vos pravėrus Rotušės duris, nusidriekė didžiulė eilė su jubiliejumi J.Talaikytę siekiančių pasveikinti ir naują šiai progai sukurtą kolekciją norinčių pasižiūrėti žmonių būrys. Dizainerė priėmė gėles ir sveikinosi su savo draugais, kolegomis ir bičiuliais.
Netradicinis kolekcijos pristatymas ir turėjo prasidėti netradiciškai. Pirmiausia lietuvių liaudies sutartinę atliko šešios, Barborai Radvilaitei kurta Jolantos kolekcija vilkinčios merginos. Tuomet nuaidėjus pianino garsams jau žengė pirmieji modeliai.
Moters kelionė per epochas
Pirmosios manekenės, kaip ir minėjo dizainerė, piešė moters vienuolės portretą. Dideli stilizuoti, rožančius primenantys kryžiai kybojo ant modelių klubų. O joms žengiant podiumu vyravusią sakrališką nuotaiką pabrėžė niūri juodos ir baltos spalvų kompozicija, bei varpų gausmą primenanti pianino muzika. Žinoma, baltai nupudruoti veidai ir ryškiai raudonos lūpos taip pat pridėjo savotiškos, iškilmingos baimės.
Pasikeitus muzikai – jai tapus neramesnei ir kiek labiau chaotiškai – ant podiumo lipo jau kitos epochos atstovės. Karingų, griežtų, rimtų, susikaupusių ir drausmingų moterų armija, kurią pagyvino rafinuotos to paties laikmečio damos. Tad šalia tamsiaspalvių milinių paltų su auksinėmis sagomis ir antpečiais plaukė ryškiomis, plazdančiomis suknelėmis pasipuošusios damos.
Tiesa, visi istoriją išmanantys žino, kad Antrasis pasaulinis karas baigėsi ilgamete gimtinės okupacija. Tad nejučia, podiumu ėmė žingsniuoti ilgomis, baltomis sukniomis pasipuošusios moterys su ryškiai raudonu aksesuaru – širdimi. Anot dizainerės, šie modeiai simbolizavo pasimetusias ir emocionaliai nestabilias moteris, todėl jų kuriama nuotaika šiek tiek priminė psichiatrijos ligoninę.
Iš kart po jų, romantiškai liejantis pianino natoms ir vėl atėjo laikas moterų klestėjimo amžiui – podiumu žengė romantiškos, tačiau prislėgtos ir vis dar sumišusios ar pasimetusios moterys, nešančios savo širdis, kurias simbolizavo būtent tokie aksesuarai, į ateitį.
O ateitis, anot teatralizuoto mados renginio kūrėjos, – šviesi. Tad keli modeliai vilkėjo baltos, kreminės ar pilkšvos spalvos sukneles, karūnas ir žėrinčius aksesuarus. Po jų, fone skambant širdies dūžiams, podiumu žengė kraujo raudonumo suknelėmis pasidabinę modeliai – gyvoji moters širdies instaliacija. Praėjus paskutinei manekenei, kurios apdarai, tikrąja to žodžio prasme, priminė širdį, pasirodė ir Jolanta Talaikytė.
Scenoje stovinčią dizainerę apsupo dainininkės, kurios dizainerei sudainavo „Ilgiausių metų“. Publika plojo atsistojusi, o Jolantos veide net iš tolo švietė šypsena.