Jogos mokytojo ir asmeninio augimo trenerės meilė užgimė gongų ritmu: „Vyras suteikia erdvę, o moteris ją užpildo“

Ramunė ir Vyrenijus Andrijauskai/Gedmanto Kropio nuotr.
Ramunė ir Vyrenijus Andrijauskai/Gedmanto Kropio nuotr.
Dovilė Štuikienė
Šaltinis: „Laimė“
2019-01-05 21:50
AA

Jogos mokytojas, gongų terapijos meistras Vyrenijus Andrijauskas dirbo vadybininku tarptautinėje įmonėje, jo žmona Ramunė Andrijauskė, asmeninio augimo trenerė, po lietuvių kalbos ir režisūros studijų gilinosi į psichologiją. Abu turėjo šeimas, augino vaikus. Bet gyvenimas nenuspėjamas – prieš metus jie susituokė ir toliau kuria bendras erdves, kuriose jaučiasi laimingi.

Galėjote likti ten, kur buvote. Kodėl ieškojote kitų kelių?

Ramunė: Norėjau dirbti su žmonėmis, jų klausytis, jiems padėti – pamenu, mokykloje man išsipasakodavo, išsiguosdavo draugai. Po studijų su buvusiu vyru ėmiausi verslo, bet pati nebuvau nustojusi tobulėti – režisūros studijos, o ypač darbas su puikiu dėstytoju, režisieriumi, aktoriumi Vytautu Anužiu davė labai daug. Būtent šis nepaprastas žmogus buvo didis psichologas, leido mums mokytis ne tik iš kūrinių, bet ir iš savų patirčių, padėjo stiprų psichologinį pagrindą visam gyvenimui.

Vyrenijus: Kai darbe man pasakė, jog mažina etatų ir būsiu atleistas, iškart žinojau, ką toliau darysiu. Iš arti mačiau verslo pasaulį, stebėjau, kokie jame įsitempę žmonės, kiek streso jie patiria dėl begalinės konkurencijos ir darbo krūvio. Mano svajonė buvo padėti tokiems žmonėms įgyti vidinės ramybės. Jogos centrą įkūriau per pačią krizę, 2010 metų sausį.

Kai dirbote tarptautinėje kompanijoje, irgi buvote vienas iš streso ėsdinamų piliečių. O gal jautėtės kitoks?

Vyrenijus: Turėjau pravardę Meistras, nes dėl dalykų, kurie kitiems kėlė baisų stresą, nesinervindavau. Laikiausi nuomonės, kad tai, ką mes kuriame versle, yra tik tam tikras žaidimas, o darbuotojai atlieka tam tikrus vaidmenis. Kartais vieni stengiasi vaidinti didelius bosus, bet būna, kad gyvenimas viską pakoreguoja: vadovai tampa vadybininkais arba būna atleisti ir turi sukti galvas, kaip vėl prisitaikyti kintančiame pasaulyje. Toje pasikeitimų virtinėje laimi tie, kurie išlieka stabilesni. 

Todėl beveik kiekvienam tam tikru momentu iškyla klausimas: kaip išgyventi šiame pasaulyje, išlikti ramiam ir neįsivelti į beprasmius verpetus? Joga man tuo ir patinka, kad ji realiai padeda išlikti ramiam. Bet kuris žmogus, užsiimdamas bet kuria dvasine praktika, įgyja sąmoningumo. Tada jis gali savęs paklausti: „Ar gyvenu taip, kaip noriu? Ar mano darbas man patinka? Ar viso to, ką turiu, man tikrai reikia? Ir ką aš apskritai veikiu šiame pasaulyje?“ Bet dauguma nenori sau užduoti tų klausimų, nes jie nepatogūs, nes ieškodamas atsakymų turėsi keisti savo gyvenimą.

Bet dažnai augančiam žmogui jau būna įskiepyta idėja apie „idealų gyvenimą“: prestižinės studijos, geras darbas, šeima, paskola, namas, sodyba, kelionės po pasaulį...

Vyrenijus: Taip, mums buvo įskiepytos tokios vertybės. Bet realiame gyvenime jos neveikia, nes žmogus, pasiekęs viską, ko reikia esą laimingam gyvenimui, deja, dažnai nesijaučia laimingas. Nebelieka nei meilės sau, nei laisvo laiko. Bet kartais, bėgant metams, prablaivėjama. Kartais ištinka amžiaus vidurio ar bet kuri kita krizė, kuri padeda rasti atsakymų į svarbius klausimus.

Ramunė ir Vyrenijus Andrijauskai/Gedmanto Kropio nuotr.

Vienos poros susipažįsta labai romantiškai, kitos – gana buitiškai. Ramune, kada pirmą kartą pamatėte Vyrenijų?

Ramunė: Prieš aštuonerius metus man prireikė didesnės erdvės savo seminarams – vedžiau šokio ir judesio terapijos pratybas. Taigi paskambinau Vyrenijui ir išsinuomojau patalpą iš jo. Man jis pasirodė labai pažįstamas ir artimas viskuo. Bet bendravome tik dalykiškai – Vyrenijus turėjo šeimą.

Vyrenijus: Tuo metu abu dar buvome kituose savo gyvenimuose.

Ramunė: Matydavomės tik seminaruose.

O kaip viskas pakrypo ne visai dalykiška linkme?

Ramunė: Labai paprastai...

Vyrenijus: Čia Ramunės istorija. Nes juk vyrai tokie: paleidi gatve, ir eina jie tiesiai nesidairydami, nesupranta, nei kur jiems žiūrėti, nei kodėl, o moteris, einanti pro šalį, pasako: „Pažvelk, čia gi aš!“ Ir jie tik tada pasižiūri. Taigi ji pagavo siūlo galą ir ėmė vynioti...

Ramunė: Vyrenijus kepė ir dabar kepa tokius širdelės formos saldumynus.

Vyrenijus: Iš pradžių – ateinantiems pas mane žmonėms pavaišinti. Bet buvo tiek prašančių nusipirkti, kad pradėjau ir pardavinėti, o Ramunė buvo nuolatinė pirkėja.

Ramunė: Tos širdelės labai skanios, o kai jau buvau užtektinai prisibuvusi po skyrybų viena ir pasiruošusi sutikti vyrą...

Palaukite, pertrauksiu: pažįstu ne vieną moterį, pasiruošusią po skyrybų ką nors sutikti, bet vis nesutinkančią. Gal jos dar iki galo nepasiryžusios?

Ramunė: Moterims reikėtų tiksliai atsakyti sau į klausimą, kokio vyro jos nori ir kokio – tikrai ne. Tada lengviau sutikti sau skirtą žmogų. Po skyrybų septynerius metus buvau viena, turėjau įspūdingų pažinčių, bet štai užsikabinau už tų širdelių... Prieš vieną gimtadienį užėjau jų nusipirkti ir kažkaip ypatingiau pažvelgiau į Vyrenijų. Gal čia burtai suveikė? Gyvenau su dukromis, daug mokiausi, dirbau, jaučiausi gan laiminga, bet kartą pažįstamas žmogus suvedė mane su viena kaimo aiškiarege ir aš jos paklausiau: „Ar verta man dar ko nors tikėtis, mėginti ką nors įsileisti į širdį, nes visai gerai jaučiuosi ir viena?..“ Moteriškė pasakė, kad tą vyrą jau seniai pažįstu, tiksliai jį apibūdino, bet jos žodžius prisiminiau tik atėjusi nusipirkti tų širdelių pas Vyrenijų.

Vyrenijus: Tiesiog atitikau suformuotus aiškiaregės lūkesčius.

Ramunė: Mes ėjome panašia kryptimi, panašiais keliais, domėjomės tais pačiais dalykais ir panašūs mes savo ramybe.

Vyrenijus: Tu nedaug turi tos ramybės...

Ramunė: Kitiems atrodau labai rami, o Vyrenijus turbūt lygina su savimi.

Kada savo naujose veiklose pasijutote tikrai laimingi? Vyrenijus: Tie momentai ateina tada, kai matau žmonių reakciją: man labai patinka, kai erdvėje, kurią sukuriu, jie sako, kad jaučiasi gerai. Tada aš jaučiuosi naudingas, tokia patirtis suteikia mano gyvenimui prasmės. Aišku, niekas, iškart atėjęs, labai neaikčiojo – mūsų kultūroje reakcijos reikia palaukti. Bet jei žmonės grįžta, supranti, kad jiems patiko.

Ramunė: Aš ilgai ėjau iš verslo sferos – tol, kol supratau, kad nenoriu būti ten, kur nėra tikro ryšio tarp žmonių. Iš pradžių buvau tik geštalto terapijos konsultantė, bet vos pradėjusi veiklą surinkau terapinę grupę žmonių ir juos konsultavau net pustrečių metų – poreikis buvo didžiulis. Žmonės linkę grįžti į mano vedamas praktikas, seminarus, nes aš pati nuolat mokausi naujų dalykų, keičiu temas – man didžiulis džiaugsmas stebėti, kaip jie tobulėja. Niekada neabejojau savo pasirinkimu – net finansiškai sunkesniais etapais. Tai tik suaktyvindavo kūrybą ir skatino dar labiau mokytis.

Ramunė ir Vyrenijus Andrijauskai/Gedmanto Kropio nuotr.

O tada atėjo diena, kai Vyrenijus nusprendė pasipiršti...

Vyrenijus: Vyrai visada siūlo gerus variantus.

Ramunė: Viskas prasidėjo nuo to, kad kartą, važiuodama į Šiaurės Indiją su bendraminčiais, vienoje nuostabioje vietoje, ant Chandrashila kalno, Šivos šventykloje, spontaniškai palikau savo žiedą su dviem gintarais.

Vyrenijus: O kitą kartą važiavome ten pat kartu su Ramune, vežėme grupę žmonių. Toje pačioje vietoje, prie tos nuostabios šventyklos, pasiūliau Ramunei tekėti už manęs.

Ramunė: Ta vieta buvo magiška. Užplūdo jausmai, prisiminimai apie pirmąjį apsilankymą, net apsiašarojau, o kai Vyrenijus pasipiršo, iš pradžių net nesupratau, kas darosi... Įdomu, kad niekam apie sužadėtuves nesakėme, bet žmonės, kurie buvo su mumis, pajuto, jog kažkas vyksta, ėmė mus fotografuoti, o kai jau oro uoste prasitarėme, išgirdome: „Taip ir manėme!“

Žvelgdama į praeitį vis prisimenu, kad žmonės mus poravo jau tada, kai nebuvome pora: kokiame nors renginyje kitoje šalyje vis išgirsdavau, kad Vyrenijų pavadina mano vyru, o mane – jo žmona, nors iki santuokos dar buvo toli. Tiesiog žmonės nuskaitydavo informaciją, kuri net nebuvo aiški mums patiems. Kai susituokėme, kažkuri nerami mano asmenybės dalis nurimo. Ne veltui sakoma, kad vyras suteikia erdvę, o moteris ją užpildo. Jaučiausi, lyg nuolat apkabinta. Ta ramybė, kurią suteikia įėjimas į porą, duoda kitokių vaisių: mes sukūrėme ne tik bendrus namus, bet ir bendrą erdvę „Chandrashila“, kur vyksta jogos pamokos, meditacijos, gongų, judesio terapija, įvairūs mudviejų mokymai.

Iš ankstesnių santuokų turite vaikų. Kaip jie reagavo į naujus žmones?

Vyrenijus: Vaikai kažkaip paprastai į viską žiūri. Paprasčiau, nei jų tėvai tikisi. Čia jiems dar vienas serialas, gi yra ką veikti! Juk vyksta veiksmas! Iš viso abu turime keturis vaikus ir vieną anūkę.

Ramunė: Nesutikčiau su tavim, Vyrenijau, kai sakai, kad vaikai viską priima paprastai. Žinau ir kitokių istorijų. Mano dukros labai apsidžiaugė ir natūraliai priėmė Vyrenijų. Iškart. Kiekvieną kartą jį susitikusios jos galėdavo juoktis, atsipalaiduoti, pasitikėti juo. Jos iškart nurimo, pajuto rūpinimąsi ir išsyk juo ėmė pasitikėti. O dar svarbu, kad tarp mūsų abiejų vaikų irgi užsimezgė ryšys.

Ramunė ir Vyrenijus Andrijauskai/Gedmanto Kropio nuotr.

Žmonėms turbūt atrodo, kad gyvenate labai asketišką, kitokį, gyvenimą. Taip ir yra?

Vyrenijus: Priklauso nuo to, kaip matuosi. Jei žmonės guodžiasi, kad per savaitę išgali tik tris kartus nusipirkti mėsos, tai mes gyvename dar „blogiau“, nes mėsos nevalgome. Taip, nedarome daug dalykų, kuriuos daro dauguma. Bet jei eini dvasiniu keliu, gyvenimas turi ne sudėtingėti, o paprastėti. Iš pradžių labai uoliai, netgi karštligiškai atlieki visas praktikas, o paskui atsipalaiduoji, pagalvojęs, kad gyvenimas gali tekėti ramiau. Mes gyvename paprasčiau nei kiti, kurie kenčia dėl savo ambicijų, nepasiektų tikslų, nesuvaldytų emocijų, kurie prisikuria begalę problemų, pavyzdžiui, pasistato namą, o paskui nebežino, ką su juo daryti. Kai gyveni paprasčiau, atsiranda daugiau laiko. Gali kur nors nuvažiuoti, ką nors patirti, ką nors naujo pamatyti.

Ramunė: Kitų manymu, mes gyvename neįprastai: iš ryto skyrę laiko praktikoms, dieną galime skaityti, namų aplinkoje ramiai, be streso, pasikalbėdami ir gerdami arbatą, šiek tiek padirbėti kompiuteriu. Daugybę laiko praleidžiame kartu – tai irgi žmonėms neįprasta. Kartais tų, kurie įpratę bėgti lėkti, akimis, mes „nedarome nieko“.

Vyrenijus: Mes netaupome kokiam nors projektui ar juodai dienai, mūsų vaikams toks gyvenimas – visi tie festivaliai, kuriuose dalyvaujame ar kuriuos patys organizuojame, – atrodo natūralus dalykas, jie psichologiškai bręsta. Mano dukra, gana materialistiška mergaitė, bendrauja su visiškai kitokia Ramunės dukra – vegane, altruiste, – ir maniškei kyla daug klausimų: kodėl, pavyzdžiui, žmogus nesielgia „kaip visi“, kodėl kažkam nereikia naujausio modelio telefono? Kai nesistengi absoliučiai visko kontroliuoti, gyventi darosi vis paprasčiau.

Ramunė: Nedideli mūsų namai visada pilni žmonių – gal todėl, kad tarp mūsų dermė, bendrystė, o tai traukia ir kitus.

Vyrenijus: Atsikeliu ir matau: pas mus, pasirodo, nakvoja dar trys žmonės. Standartinėje šeimoje jau būtų sudėtinga: kas, kaip, kodėl? O aš tiesiog gyvenu savo gyvenimą. Kokia nors giminaitė pernakvoja, išvažiuoja į oro uostą, kita atsirakina duris, pabūna – na, kam kvaršinti galvą? Kartais man gaila žmonių, o ypač jų vaikų, kurie auga kontroliuojami: už juos jau nuspręsta, kokius būrelius lankys, kur mokysis, ką veiks gyvenime. Tai kelia įtampą. Bet juk mes nė nežinome, koks bus gyvenimas po kelerių metų ar net po kelių mėnesių. Manyčiau, mūsų tikslas ir yra įžvelgti tą potencialą, kuris glūdi kiekviename žmoguje, tik kartais yra slopinamas visokių „o ką kiti pasakys“. Mano ir Ramunės tikslas – padėti žmogui atsiverti, kad jis suprastų, jog pasaulis yra didingesnis už tą sampratą, kurią formavo jo tėvai ir mokykla. Kartais reikia daugelio metų ir daugybės ieškojimų, kad pagaliau atrastum save...