Jie išgyveno sunkų laikotarpį: V. Valiukevičius, S. Burbaitė ir O. Šurajevas kalba apie baisią ligą

Olegas Šurajevas, Simona Burbaitė, Vaidotas Valiukevičius / Žmonės.lt fotomontažas
Autorius: Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2018-03-25 13:20
Amžinas liūdesys, nepaliaujama gėla, juoda duobė, iš kurios neįmanoma ištrūkti. Taip galima apibūdinti pragarą – bet iš tiesų taip apibūdinama depresija. Žmonės, išgyvenę šią ligą, tikina, jog kalbėti apie ją mūsų visuomenėje yra savotiškas tabu: niekas nesupras, išjuoks, numos ranka... Tačiau jie visgi ryžtasi kalbėti – kad likimo draugams palengvintų tą kelią, kuriuo patiems teko nueiti.

Maniau, kad esu niekam nereikalingas

Grupė „The Roop“ ir jos lyderis Vaidotas VALIUKEVIČIUS (36) šiųmetėje „Eurovizijos“ atrankoje dalyvauja su daina „Yes, I Do“. Tačiau ji nėra apie meilę, kaip iš pradžių būtų galima pamanyti: kūrinys kalba apie depresiją ir viltį iš jos ištrūkti. Vaidotui tai asmeniškai pažįstama – jis pats tai patyrė.

Prisimenu tave prieš dešimtmetį, kai buvai jaunas scenos vėjavaikis Milano pseudonimu. Žavesys, dėmesys, daugybė merginų aplink, seksualios fotosesijos... Ir staiga prapuolei kaip į vandenį.

Šou versle atsidūriau vos devyniolikos. Kurį laiką buvo smagu dainuoti saldžias popdainas: studijavau režisūrą ir džiūgavau, kad kone vienintelis iš kurso draugų turiu pinigų. Bet greitai praradau džiaugsmą: man nestigo dėmesio, turėjau gerbėjų, tačiau jie manyje matė tik Milano, saldų berniuką, scenos lėlę... Bet juk tai – ne aš! Vieną rytą supratau, kad daugiau nebegaliu. Palikau sceną, pradėjau dirbti normalų darbą, tapau įmonės vadovu. Rengėme mokymus internetu, neblogai sekėsi – bet vėl pasirodė, kad esu ne savo kailyje. Mano karjeros laiptai vedė ne aukštyn, o žemyn: kai 2014-aisiais įkūrėme „The Roop“, suvokiau, kad negaliu būti įmonės vadovas ir rūpintis grupe, taigi tapau kitos įmonės komercijos vadovu. Paskui – projektų vadovu, galiausiai – laisvai samdomu darbuotoju... O nuo praėjusių metų liepos išėjau iš visų darbų – liko tik muzika.

Vytauto Dranginio nuotr.
Vytauto Dranginio nuotr.

Kur įsiterpė liga?

Ji ištiko prieš pusantrų metų. 2016-ieji man buvo juodi: bandžiau mesti darbus, sėdėjau be pinigų, viskas braškėjo, grupės veikla nesiklostė, asmeniniai santykiai atsidūrė ant ribos... Klausdavau savęs: „Negi tai ir yra suaugusio žmogaus gyvenimas? Bet aš tokio nenoriu!..“ Einant į darbą fiziškai pykindavo, o netrukus depresija užpuolė visa jėga. Nesinorėdavo keltis iš lovos, visur lydėdavo mintis, kad esu absoliučiai niekam nereikalingas. Bjaurėjausi savimi, netekau apetito, jaučiausi esąs niekas, nulis, tik trukdantis kitiems gyventi... Net pats sau trukdžiau.

Mane išgelbėjo tik psichologas. Nelengva tai pripažinti, nes Lietuvoje nepriimtina rūpintis savo psichine sveikata. Kai lūžta ranka, visiems aišku, kad reikia eiti pas gydytoją, tačiau kai žmogus palūžta psichologiškai – kažkodėl manoma, kad išsikapstys pats. Betgi tai – nesąmonė!.. Pasikalbėti apie dvasines bėdas, žinoma, galima ir su artimu žmogumi, bet jei tai nepadeda – būtina kreiptis į profesionalą.

Kas nors iš aplinkinių tau patarė, padėjo, bent jau klausė, kas tau yra?

Labiausiai padėjo draugė Deimantė. Ji pati susidūrė su depresija dar prieš sutikdama mane, taigi žinojo, kas tai yra. Ta liga klastinga: jos juk nematyti plika akimi, tad aplinkiniams atrodo – nieko blogo tau nėra, tik išsigalvoji... Manau, daug žmonių tą ligą nešiojasi viduje ir to net nežino. Tikiuosi, nepavėluos sužinoti.

Man padėjo ir tylos stovykla – vipasana. Dešimt dienų su niekuo nesikalbi, neskaitai, nerašai – tik mokaisi medituoti, susitvarkyti su informacija savo galvoje. Dažnai mes vis priimame naują informaciją, neapdoroję senosios, kol užlūžtame. Aš ją apdorojau, pabuvau su savimi – ir pradėjau lipti iš duobės.

Kaip gyveni šiandien?

Švariai. Mityba susijusi su žmogaus požiūriu į pasaulį: antrus metus nevartoju alkoholio, ketverius – esu veganas. Medituoju, šiek tiek praktikuoju jogą. Sveikdamas skaičiau daug literatūros apie meditaciją, domėjausi, kaip valdyti savo emocijas. Nebijojau leistis į savo gilumas – žinojau, kad blogiau jau tikrai nebus. Eckharto Tolle knyga „Naujoji žemė“ ir jo paskaitos „YouTube“ svetainėje tikrai padėjo. Geras sprendimas buvo mesti darbą dėl svajonės – muzikos: dabar galiu skirti savo laiką grupei, o ne priešokiais po darbo bandyti kažką kurti. Gražiu pavyzdžiu man tapo mama, kuri visą gyvenimą norėjo būti aktore ir režisiere, bet kažkodėl tapo... technologe. Ir štai – sulaukusi šešiasdešimties nuėjo į saviveiklos teatrą, pastatė spektaklį, jame pati vaidina, visur su juo gastroliuoja... Reikia nebijoti siekti savo svajonių, nesvarbu, kiek tau metų.

Asmeniniai santykiai irgi sutvirtėjo?

Mudu su Deimante santykiuose išmokome ramybės. Ilgai gilinomės į tai, kas yra dviejų žmonių santykiai. Mažai kas atsakytų, kas iš tiesų yra meilė: mes kėlėme tuos klausimus iš naujo, o atsakymų ieškojome meditacijoje ir knygose. Tos tiesos jau atrastos prieš kelis tūkstančius metų, tik šiuolaikiniai žmonės jų negirdi.

Kaip manai, ar depresiją įveikei visiems laikams?

Galiu bet kada paslysti, bet stengiuosi stebėti save: kai imu pernelyg paisyti išorinės įtakos, susiimu ir vėl grįžtu į savo vidų. Būtina kasdien skirti laiko sau, visiems patarčiau: skaitykite knygas, eikite pasivaikščioti, darykite tai, kas jums malonu. Dar verta apriboti naudojimąsi socialiniais tinklais. Ten iš esmės vyksta maivymasis savimi: kaip aš gražiai rengiuosi, valgau, keliauju, koks nuostabus mano gyvenimas... O kitas žmogus, tai stebėdamas, galvoja: o aš ne toks gražus ir gyvenu paprastai, ir niekur nekeliauju, koks aš nevykėlis!.. Tai nėra tikra. Geriau pagalvokime, kas mes esame, ką norime duoti šiam pasauliui. Atradus save, daugelis dalykų tiesiog stoja į savo vietas.

Gintauto Rapalio nuotr.
Gintauto Rapalio nuotr.

„Nežinojai, kas yra depresija?.. Dabar žinosi“

Graži, sėkminga, mylima... Į Simoną BURBAITĘ (26), grožio titulą turinčią tinklaraštininkę, knygos „Tavo geriausia draugė“ autorę, pavydžiai žvalgėsi daug akių. Tik mažai kas įtarė, iš kokios gilios duobės Simonai teko traukti save.

Simona, prisipažinsiu, iki šiol man atrodė: depresija gali kamuoti daugelį, bet tik ne tave!..

Mes visi linkę parodyti save tik iš geriausios pusės, ir tai ypač būdinga pramogų pasauliui, mados ir grožio industrijai. Betgi tai – tik viena medalio pusė... Viešai prisipažinusi, kad prieš metus sirgau sunkia depresija, sulaukiau daugybės žmonių laiškų. „Galvojau – kas jau kas, bet tik ne tu, – rašė ne viena mergina. – Stebėdama tavo gyvenimą maniau, kad jis tobulas, norėjau tau prilygti...“ Deja, nusipurtę išorinius blizgučius visi esame tik žmonės, neapsaugoti nuo jokių bėdų.

Bet kodėl būtent tau taip atsitiko?

Vienos esminės priežasties nebuvo – nenutiko jokios tragedijos, kuri būtų mane palaužusi. Bet, matyt, buvo daug mažyčių priežasčių, kurios dėjosi viena prie kitos... Dabar suvokiu, kad gyvenau iliuzijose: man vis atrodė, jog kiti yra gražesni, gyvena geriau, jiems labiau sekasi, o štai man vis nesiseka ir nesiseka. Bandžiau važiuoti į užsienį dirbti modeliu, norėjau padaryti sėkmingą karjerą – bet nepavyko. Nuskambės paradoksaliai, tačiau man, socialinių tinklų autorei, blogą įtaką darė... tie patys socialiniai tinklai. Juose irgi matome tik gražiąją, fasadinę pusę: žmonės nuostabiai keliauja, perka gražius daiktus, lankosi brangiuose restoranuose... O kaipgi aš? – kyla beviltiškas klausimas. Visa tai nusėda sąmonėje, o vieną dieną staiga... trenkia žaibas.

Kada jis tau trenkė?

Prieš metus, naujųjų 2017-ųjų rytą. Pabudau su didžiuliu nerimu širdyje: tarsi kažko bijau, bet nežinau ko. Po kelių dienų dingo apetitas, nebegalėjau valgyti. Gerklėje nuolat stovėjo gumulas, be priežasties riedėjo ašaros, nebegalėjau miegoti, nesupratau, kas su manimi darosi... Po kelių košmariškų savaičių ėmiau ieškoti sveikatos problemų: ėjau per gydytojus, atlikau visus įmanomus tyrimus. Turėjau problemų su skydliauke – maniau, gal ji išbalansavo hormonus? Ieškojau moteriškų ligų, netekusi vilties spėliojau – gal man reikia peršviesti smegenis, gal turiu auglį?.. Nenorėjau sau pripažinti, kad turiu psichologinių bėdų: fizines išgydyti kur kas lengviau... Juk pati anksčiau galvojau: kaip galima sirgti depresija, kas čia per liga? Bloga nuotaika ar kas?.. Likimas iš manęs tarsi pasityčiojo: „Nežinojai, kas yra depresija?.. Tai štai – dabar žinosi.“ Mane kamavo fiziniai skausmai: nuolat degino krūtinę, pakaušį, kraujo spaudimas buvo labai žemas, todėl tirpo galūnės. Dirbu su socialine medija, reikia įkelti nuotrauką – o aš net telefono nematau, akyse liejasi, nebežinau, ką rašyti, nieko nebemoku... Nebemokėjau bendrauti su žmonėmis, suregzti sakinių, kamavo tik juodos mintys. Artimieji, žinoma, tai matė... Su draugu Matu esame kartu aštuonerius metus: manau, jam tas laikotarpis buvo labai sunkus, kaip ir mano tėvams. Mama ieškojo pagalbos, rašė medicinos profesoriams, Matas irgi labai palaikė: tikėjo, kad ta būsena laikina, kad aš pasveiksiu ir viskas bus gerai. Bet tuo metu buvo labai sunku. Žinojau, kad kiti žmonės gali nesuprasti: „Kokios dar ligos, tu jauna, eik, dirbk, džiaukis gyvenimu, ko tau dar trūksta?..“ Daug kartų tai girdėjau – ir tai dar labiau stūmė į bedugnę. Būtina keisti tą visuomenės požiūrį, būtina pripažinti, kad mes visi galime patirti psichologinių problemų.

Kaip supratai, kad tau reikia profesionalios pagalbos?

Po mėnesio supratau, kad man kasdien tik blogėja, ir ėmiau ieškoti psichologų. Viena psichologė manęs klausinėjo apie vaikystę, kita rūpinosi tik pinigais, psichiatrams net buvo kilę minčių guldyti mane į stacionarą, skirti labai stiprių vaistų... Teko aplankyti keturis psichologus ir du psichiatrus, kol radau tuos, kurie man padėjo. Gėriau daug vaistų: antidepresantų, raminamųjų, migdomųjų – sunkiausiomis minutėmis. Blogiausia, kad tų antidepresantų – begalės rūšių, o kad suprastum, ar tau tinka, juos reikia vartoti po kelis mėnesius. Galima pagal kraują ištirti, kurie vaistai tinkamiausi, bet tie tyrimai labai brangūs. Apskritai depresija – brangi liga.

Kas tau labiausiai padėjo pasveikti?

Gydytojai. Pas savo psichologę lankausi iki šiol, jai esu labai dėkinga. Padėjo sportas: buvau sulysusi, svėriau vos 50 kilogramų, bet sportavau iš paskutiniųjų – taip kabinausi į gyvenimą. Skaityti būdavo sunku, negalėdavau sutelkti dėmesio, bet stengdavausi skaityti knygas: ypač padėjo „Geros nuotaikos vadovas“. Psichiatras patarė: „Perskaityk nors po kelis puslapius per dieną“, ir tai iš tiesų veikė, suteikė vilties. Bet labiausiai padėjo gilinimasis į save: išmokau suprasti save, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

Dabar jaučiuosi visiškai sveika. Žmonėms esu dėkinga už laiškus ir pasitikėjimą, bet noriu priminti, kad nesu gydymo specialistė – esu tik žmogus, kuris pasveiko, sulaukęs profesionalios pagalbos. Sakoma, kad depresija kartais grįžta, bet aš tam esu pasiruošusi. Kai tik pajuntu, kad nebesusitvarkau su savo emocijomis, kad svaigsta galva, darosi sunku užmigti – pasakau sau „stop“, kad pabūčiau su savimi, suprasčiau, kodėl taip jaučiuosi. Žinau: pykčio, nerimo, baimės gyvenime neįmanoma išvengti, bet tikrai galima išmokti su jais tvarkytis.

Naglis Bierancas
Naglis Bierancas

Nesinorėjo nei mirti, nei gyventi

„Priežasčių ir aplinkybių, kodėl žmogus suserga depresija, būna įvairių, – įsitikinęs komikas, prodiuseris, televizijos laidų vedėjas Olegas ŠURAJEVAS (29). – Kiekvienas turi savo istoriją. Mano yra mano.“

Neslepi, kad prieš kelerius metus sirgai depresija. Kaip tada jauteisi?

Aš ir anksčiau susimąstydavau apie mirtį: paauglystėje nuolat apie tai galvodavau, tėvai net buvo nuvedę pas psichiatrą, bet kažkodėl tada tai ir baigėsi vienu vizitu. Tam tikru momentu pradėjau galvoti apie savižudybę vis dažniau ir dažniau. Staiga atsirado nuotaikos svyravimų, paskui – visiška apatija. Iš išorės atrodydavau linksmas, bet giliai viduje slypėjo tikrieji jausmai: nuolatinė baimė, atsirandanti iš niekur, panikos priepuoliai... Pamenu, visą mėnesį pragulėjau lovoje – nueidavau tik į parduotuvę maisto ir cigarečių. Man atrodė, jog nesugebu susidėlioti jokių prioritetų, joks tikslas neatrodė patrauklus, nesinorėjo nieko – nei mirti, nei gyventi. Tai gilus, iš proto vedantis jausmas. Naktį pabudęs galvodavau: „O gal aš jau miręs?“ Supratau, kad kartais padeda alkoholis, bet laikui bėgant jis tik pablogino situaciją – prasidėjo psichozės, porąkart išgėręs pridariau visiškų nesąmonių, buvau piktas ant savęs, ir rezultatas: porą metų mano elgesys buvo visiškai antisocialinis. O man tebuvo dvidešimt penkeri: rodos, jaunystė, patys geriausi metai...

Aplinkiniai tai pastebėjo, bandė kažkaip padėti?

Žmonės, kurie turi emocinių problemų, jų gėdijasi ir stengiasi niekam neparodyti, bet aš nelabai moku maskuotis. Aplinkiniai tai pastebėdavo: buvo akivaizdu, kad turiu bėdų, nes bet kokį veiksmą stengdavausi atidėti į šalį. Kartais atsirasdavo norinčių padėti, bet kai pats nelabai nori sau padėti – niekas nepadės.

Kas tau galiausiai padėjo? Ką patartum daryti kitiems, kad gyvenimas nušvistų?

Na, jei aš sugebėjau išlipti iš savo tamsumos be ypatingos pagalbos, turtingų tėvų ar geros socialinės sistemos (pripažinkime, Lietuvoje ji labai bloga) – manau, sugebėtų daugelis. Išbandykite skirtingus metodus, nėra vieno universalaus recepto. Yra įvairių vaistų, įvairių gydytojų – jei vienas nepadeda, nedvejokite ir kreipkitės į kitą. Prisimenant savo vaikystę, galima ištraukti daug įdomių detalių, kurios padės – aišku, tai daryti reikia padedant psichoterapeutui. Verta sportuoti, atsisakyti alkoholio arba gerokai jo sumažinti. Žinoma – nevartoti narkotikų, jie labai kenkia emocinei sveikatai. Nebijoti priimti sprendimų, nes gyvenimas – sprendimų virtinė: jei jis netenkina, keiskite. Skaitykite, žiūrėkite „YouTube“ – ten yra daug edukacinių projektų. Ir nuolat dirbkite su savimi. Aš žinau, kad nuo visų problemų neišsigydysiu, gyvenime dar visko nutiks – nuo to neapsisaugosiu, bet daugmaž išmokau sugyventi su depresija ir savimi. Tikiuosi, kad dabar bent jau esu kažkiek naudingas kitiems. Bandau būti geresnis, nors geru žmogumi vargu ar kada nors būsiu – o gal tai išvis neįmanoma.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai