Kai sulaukusi aštuoniolikos Džesika Šyvokaitė (24) išvyko studijuoti į Londoną, neplanavo grįžti į Lietuvą bei gimtąjį Birštoną. „Parvykau, nes gyvenimas svečioje šalyje netikėtai apkarto – teko palikti universiteto bendruomenę, nutrūko santykiai su mylimu vaikinu, o kūrybiniame gyvenime pasijutau išsekusi“, – neslepia sceniniu slapyvardžiu Jessica Shy prisistatanti dainininkė, savo muzika užkariavusi radijo stotis bei internetą.
Išgirdę, kad tikrasis merginos vardas – Džesika, dauguma sutrinka. Dainininkę taip pavadino mama – susižavėjo vieno romano veikėja. „Toji Džesika mano mamą ir tetą taip pakerėjo, jog abi susilažino – kuriai pirmai gims mergaitė, toji ir pavadins šiuo vardu dukrą. Lažybas laimėjau aš“, – šypsosi Džesika.
Muzikinės karjeros ji ėmė siekti dar būdama paauglė, kai autobusu Biržai–Vilnius pradėjo važinėti į „Chorų karų“ filmavimą. Populiariame projekte sutiko daug talentingų žmonių ir užmezgė pažinčių. Kai pasibaigus projektui Džordana Butkutė ieškojo pritariančiųjų vokalisčių savo koncertų turui „Nesudeginta ant laužo“, jai buvo rekomenduota Džesika.
Atrodo, tavo muzikinė karjera klostėsi pagal planą, bet nusprendei išvykti į Londoną. Kodėl taip knietėjo išbandyti laimę svetur?
Baigus mokyklą gerą pusmetį galvoje buvo bardakas. Neapsisprendžiau, ką noriu veikti ateityje. Be to, koncertų turas su Džordana buvo tik ką pasibaigęs. Turbūt tas sėkmingas mudviejų bendradarbiavimas ir sudėliojo visus taškus. Man Džordana buvo diva – nuo ankstyvos paauglystės atmintinai mokėjau visas jos dainas ir žavėjausi šios atlikėjos asmenybe.
Man Džordana buvo diva – nuo ankstyvos paauglystės atmintinai mokėjau visas jos dainas
Buvo nuostabu koncertuoti toje pačioje scenoje kartu su savo idealu, o kur dar sausakimšos arenos, minios klausytojų... Jei neklystu, į to turo koncertus visi bilietai buvo išgraibstyti akimirksniu.
Nutariau pabandyti tobulėti Didžiojoje Britanijoje – save realizuoti muzikos srityje. Tuomet ir nuvykau į Londoną. Iš pradžių šiek tiek padirbėjau restorane miesto centre, susitaupiau pinigų, tada pradėjau studijuoti.
Patiko angliška studijų paskolos sistema – specialus fondas garantuoja paskolą, bet jei baigusi mokslus neuždirbi pakankamai pinigų, paskolos nereikia grąžinti ir po 30 metų ji nurašoma. Jei ne tas fondas, nebūčiau susitaupiusi reikiamos sumos mokslams, nes studijų kaina užsienyje tiesiog žvėriška.
Tėvai nebijojo jaunos merginos išleisti į milžinišką miestą? Kur apsistojai?
Mama nuo vaikystės mane be galo palaikė. Yra pasakojusi, kad ir pati dainuodavo, tačiau man neatrodo, jog turėtų muzikinę klausą (juokiasi). Kiek žinau, giminėje nebuvo profesionalių atlikėjų, tačiau mama anksti pamatė, kad esu linkusi į muziką, dėl to mane užrašė į muzikos mokyklą, estradinio dainavimo specialybę. Mama dar labai jauna, mus skiria tik 21 metai. Ji visuomet būdavo entuziastinga, mėgdavo eiti prieš sistemą, todėl ir mane visad stūmė pirmyn.
Mama nuo vaikystės mane be galo palaikė
Į Londoną keliavau ne viena, o su kitais lietuviais. Iš pradžių gyvenau toli nuo centro, indų rajone. Dalijausi palėpės kambarį su dar dviem draugais. Taip praleidau gal metus. Gyvenau kukliai, nes dirbti ir studijuoti Londone labai sunku – tai vienas brangesnių pasaulio miestų. Pats didmiestis pirmus trejus metus labai patiko, kaip kempinė gėriau įspūdžius, norėjau viską išjausti ir paragauti. Idealizavau tą miestą, viską mačiau pro rožinius akinius. Kadangi augau Birštone, mažame miestelyje, atvykus į Londoną įspūdis buvo nepakartojamas. Ten prabuvau penkerius metus.
Dirbau intensyviai, dažnai net po dvi pamainas iš eilės, todėl laisvos minutės beveik neturėjau. Darbo nebijojau, o ir restorano kolektyvas buvo šaunus, tad laikas ten neprailgdavo. Tenykštis personalas buvo tikras rasių katilas: netrūko karštakošių italų, ispanų, portugalų... Man, aštuoniolikmetei, tai darė neišdildomą įspūdį, todėl ir studijuodama nusprendžiau savaitgaliais darbuotis tame restorane. Savaitės prabėgdavo greitai. Kai prisimenu, buvau tikrai užsispyrusi – viską spėdavau. Kartais net ir kokiame nors renginyje pasirodydavau, atlikdavau savo dainas.
Universitete greitai susiradai draugų? Kaip britai reagavo į kitatautę merginą, atvykusią siekti žinių ir karjeros?
Anglijoje savo vardą ir pavardę reikėjo kažkaip supaprastinti, kad dėstytojai universitete galėtų lengviau ištarti. Netrukus persivadinau į Jessicą Shywouh, o vėliau, vieno dėstytojo paskatinta, dar labiau sutrumpinau ir tapau Jessica Shy. Taip Didžiojoje Britanijoje gimė slapyvardis, su kuriuo išpopuliarėjau.
Studijų metais sutikau ir būsimą savo vaikiną, susipažinau ir netrukus susibičiuliavau su jo kompanija
Patiko priklausyti universiteto bendruomenei, aplinkiniai šiltai priėmė, su visais susidraugavome. Studijų metais sutikau ir būsimą savo vaikiną, susipažinau ir netrukus susibičiuliavau su jo kompanija. Viskas be galo patiko. Net jo tėvai laikui bėgant tapo tarsi antrąja šeima.
Užsieniečiai tėvai akimis nenarstė merginos, užkariavusios jų sūnaus širdį?
Iš pradžių tikrai manimi domėjosi, klausinėjo sūnaus apie jo pasirinkimą, apie Lietuvą. Nuvykusi pirmą kartą į jo šeimos namus supratau, kad tėvams tiesiog rūpi, su kuo sūnus leidžia laiką. Truputį su jais pabendravusi gavau palaiminimą, greitai viskas ėmė klostytis be galo puikiai. Jie man labai patiko. Vėliau dažnai kartu leisdavome laiką, bendraudavome.
Kas nutiko, kad taip greitai apsisprendei grįžti į Lietuvą?
Tiesiog taip susiklostė. Baigęs universitetą nebepriklausai jokiai bendruomenei, o tai reiškia, kad nebeturi jokių studentiškų nuolaidų. Tuomet Londonas tave sukramto ir išspjauna, liepia sėsti ant savo užpakalio. Man to buvo truputį per daug, nustojau idealizuoti šį miestą. Subjuro santykiai ir su tuometiniu draugu – susidūrus su išbandymu, nebeliko jo aplinkos, antrosios mano šeimos ir visko, kas anksčiau supo.
Staiga pasijutau vieniša. O dar tie milžiniški Londono atstumai
Staiga pasijutau vieniša. O dar tie milžiniški Londono atstumai... Laisvą dieną norėdavau tik ilsėtis, neturėdavau jėgų trenktis į kitą miesto galą pasimatyti su draugais ar buvusiais kambariokais. Tuo metu man buvo gal 22-eji, ėmė kibti neigiamos mintys, kad jau turėjau būti ką nors pasiekusi Londone, kad esu nevykėlė...
Susikrovei lagaminus ir parskridai atgal nesižvalgydama?
Ne. Iš pradžių ėmiau vis dažniau skraidyti į Lietuvą, dalyvauti projektuose – vėl įsiplieskė kūrybinė kibirkštis, pradėjau kurti, daug įrašų siunčiau į „Openplay“. Su „radistais“ dirbantis Ignas Lelys pirmas pasiūlė nusiųsti demo įrašą Jonui Nainiui. Sukūriau ir nusiunčiau. Atsakymo ilgą laiką nesulaukiau, galiausiai Jonas atsiliepė ir pakvietė pabandyti. Taip atsirado daina „Viskas, ką turiu“ – sėkmė buvo didžiulė.
Po truputį ėmiau suprasti, kad aplink mane jau buriasi komanda, vis daugiau filmuojame klipų, vis dažniau tenka skraidyti į Lietuvą. Besivystanti karjera buvo didžiulė paskata judėti pirmyn. Ėmiau ir parvykau su visais daiktais.
Buvęs širdies draugas žavios merginos nesivijo į Lietuvą?
Mūsų skyrybos nebuvo lengvos. Jis atvyko iš paskos, net bandė Lietuvoje gyventi – kartu praleidome vasarą, tačiau Vilnius jam nelipo. Puikiai prisimenu vieną pirmųjų savo solinių koncertų muzikos klube „Tamsta“. Tą vakarą mane pirmą kartą išgirdo atlikėjas Justinas Jarutis, vėliau jis pasiūlė bendradarbiauti, gimė graži draugystė. Atrodo, karjera klostėsi kuo puikiausiai, o širdyje ir asmeniniame gyvenime vyko perversmas. Po to koncerto mano draugas, beje, taip pat muzikantas, susikrovė daiktus ir visam laikui išvyko atgal į Didžiąją Britaniją. Aš likau.
Pirmuosiuose savo klipuose slėpei veidą – kodėl?
Sugalvojau įprasminti dėstytojo pasiūlytą sceninį slapyvardį Shy, reiškiantį drovumą, – slėpiau veidą, kūno fragmentus. Visuose klipuose slepiu dalį savęs. Manau, kad tai – toks savas prieskonis. Juk dažnai atlikėjai gyvena du visiškai skirtingus gyvenimus: vienokie būna kasdienybėje ir visiškai kitokie – scenoje. Galbūt kada nors turėsiu ir savo prekių ženklą, kursiu veido papuošalus – turiu įvairių planų.
Savo dainoms pati kuri žodžius. Juos rašyti lengviau angliškai ar lietuviškai?
Turbūt lengviau rimuoti anglų kalba, bet nepamirškime, kiek angliškų dainų jau sukurta, kokia konkurencija. O lietuvių man yra gimtoji, tad žodžiams galiu suteikti daugiau prasmės, nors juos rimuoti kur kas sunkiau. Lietuvių kalba yra beprotiškai graži, tačiau ja pradėjau kurti tik prieš kelerius metus.
„Rožė“, kaip ir beveik visos kitos mano dainos, yra apie asmeninius tikrus išgyvenimus
Dainą „Rožė“ pirmąkart sugrojome per koncertą „Tamstoje“ – teko nemažai pasirausti savo dainų kapinyne, kol radau tinkamą lietuviškam koncertui. Ta daina tada skambėjo pirmą kartą, bet taip visiems prilipo, kad nusprendėme ją išleisti. „Rožė“, kaip ir beveik visos kitos mano dainos, yra apie asmeninius tikrus išgyvenimus. Šis kūrinys man buvo priminimas, kad reikia saugoti save, nes nelaistomos ir neprižiūrimos rožės ima vysti, – kai rašiau šią dainą, tikrai vytau.
Kaip į žaibišką tavo karjerą reagavo draugai ir artimieji?
Mane supantys žmonės nesureikšmina to, ką ir su kuo dabar darau scenoje. Pati irgi daug apie tai nečiaušku. Dabar jau pasitaiko, kad kiti atpažįsta, paprašo kartu nusifotografuoti, tačiau kol kas nebuvo neigiamų dalykų. Be to, mano klipuose dažnai naudojamos kaukės, tad ne visi žino, kaip iš tikrųjų atrodo Jessica Shy. Gal to nelabai ir reikia.
Ir socialinių tinklų dar neprisijaukinai – informacijos apie tave ten nedaug.
Man neatrodo natūralu kiekvieną gyvenimo akimirką viešinti socialiniuose tinkluose – galbūt klystu, gal reikėtų tam skirti daugiau laiko, tačiau savęs neprievartauju ir stengiuosi viską daryti kuo natūraliau. Tiesa, būdamas artistas kaip ir turėtum dalytis savo gyvenimu su gerbėjais. Po truputį imu tai suprasti. Jei iš tiesų nuostabiai leidžiu laiką, dažniausiai net neišsitraukiu telefono, visgi stengiuosi nedingti iš socialinių tinklų, kad neprarasčiau ryšio su sekėjais.
Dabar mėgaujuosi tuo, kad bent jau kol kas pragyvenu iš muzikos ir darau, ką labiausiai mėgstu.
