Atrodo, kad ji turi viską, apie ką svajojo: svaigią karjerą, mylimą šeimą, kurioje trys vaikai, ir nemažai planų ateičiai. Apie tokias moteris dažnai pavydžiai sakoma, kad joms pasisekė atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, bet nesigilinama, kad joms reikėjo dirbti daug daugiau už kitus. Finansų analitikė, DNB bankų grupės vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims Jekaterina Rojaka karjerą pradėjo nuo to, kad pusmetį dirbo nemokamai.
Vilnius – po mūsų kojomis. 17-ame modernaus verslo centro „Quadrum“ aukšte praeiname pro tyliai prie kompiuterių dirbančius jaunus vyriškius, nulydime akimis Neries vingį ir susėdame viename banko pokalbių kambarių. Žiūriu į laikrodį – sutarėme kalbėtis ne ilgiau kaip valandą, nes Jekaterina, dabar esanti vaiko priežiūros atostogose, namie paliko dukrytę.
Viename moterų forume kartą perskaičiau mintį, kad tikrai neįmanoma neapvagiant vaikų dėmesiu padaryti karjeros. Nes jei namie du maži pametinukai, o jei dar ir trečias – tai visiškas kosmosas!
Vyras puikiai žino, kodėl jam pasisekė, o moteris apie puikias savo dalykines savybes nė neužsimena.
Teisybė, kosmosas! Mano berniukams penkeri ir treji, mažajai – keli mėnesiai. Pastebėjau: vyras, paklaustas, kaip jis padarė tokią puikią karjerą, dažniausiai ima vardyti fantastiškas savo savybes ir nuopelnus, tačiau jei to paties teiraujamasi moters, ji dažnai ima kuklintis ir ieškoti išorinių aplinkybių: atsidūriau teisingoje vietoje, labai padėjo kolegos, palaikė šeima. Vyras puikiai žino, kodėl jam pasisekė, o moteris apie puikias savo dalykines savybes nė neužsimena.
Na, o kitos moterys, aptarinėdamos pažįstamos pasiekimus, dar prideda, kad jai tiesiog… pasisekė. Juk ji buvo tokia, kaip jos, ne geresnė.
Iš tiesų sėkmė turi daug sudedamųjų dalių. Man didžiausia laimė – kad vaikai sveiki, kad turiu sveikatos, energijos, pozityvumo, kad šalia yra vyras, tikras partneris, kuris besąlygiškai mane palaiko.
Vyras – irgi ekonomistas?
Taip, bet iškart po studijų jis pasuko į informacinių technologijų sritį, yra aukšto lygio IT specialistas. Kaip sako amerikiečiai, mes esame „school sweethearts“ – pirma mokyklos meilė peraugo į brandžius santykius. Būna ir taip! Pradėjome kartu gyventi, o kai nutarėme planuoti šeimą, greitai atsirado mūsų vyresnėlis, paskui gimė ir antras sūnus. Metus pabuvau namie, paskui metus darbe, vėl metus namie, metus darbe, o dabar vėl namie su dukra! Iki vaikų gimimo kelerius metus net neatostogavau arba leisdavau sau pailsėti vos kelias dienas, nes maniau, kad be manęs visi projektai žlugs. Dirbdavau po dvylika ir daugiau valandų per parą. Niekam nelikdavo laiko, nes dar dėstytojavau Vilniaus universitete ir imdavausi visokiausių projektų. Draugai neatsimena, kad į kokį nors festivalį būčiau važiavusi be knygų, studentų darbų, kuriuos taisydavau, ir be kompiuterio: dirbdavau visur, net miške prie laužo ar kalnų kaimelyje, kur slidinėdavome.
Vyras nesakė: „Jekaterina, baik, kiek galima!“?
Didelis privalumas, kai gyveni su tolerantišku žmogumi… Nors vienu metu jis man panašiai pasakė: „Gal tu visgi dirbk vieną darbą, o ne tris?“ Bet paskui gyvenimo tempą pareguliavo vaikai. Nors laukdamasi pirmagimio dirbau iki paskutinių savaičių ir kolegos juokaudavo, kad bijo kilti su manimi liftu, nes jam užstrigus dar man prasidėtų gimdymas, nemaniau, kad buvau išskirtinė, – daugybėje šalių moterims kūdikio priežiūrai skiriama keli mėnesiai ir dauguma jų dirba tol, kol gali.
Staiga – su kūdikiu namie. Jokių projektų… Ir tam kitam gyvenimui gal reikia kitokių savybių?
Namie su vaikais yra ne mažiau iššūkių nei darbe! Ir pagaliau paaiškėjo, kad be manęs darbe niekas negriūva.
Net nežinau, ar kitokių. Vaikai – kone didžiausias, smagiausias ir sudėtingiausias gyvenimo projektas. Juk reikia kruopštumo, gero laiko planavimo, kantrybės, kai vaikai naktimis nemiega, – viso to man užteko. Namie su vaikais yra ne mažiau iššūkių nei darbe! Ir pagaliau paaiškėjo, kad be manęs darbe niekas negriūva. O ir grįžti nebuvo jokio streso, nes mūsų banke yra lanksti sistema, kuri leidžia pasirinkti norimą grafiką, darbdavys nereikalauja sėdėti kaip prikaltai aštuonių valandų – svarbu rezultatas. Tai didelė pagalba moterims, turinčioms mažų vaikų. Nėra tokio mygtuko, kurį paspaudusi darbe nebegalvotum apie vaikus ir atvirkščiai. Bet kartais pavyksta: grįžti namo ir su vaikais tiesiog gyveni mūsų visų gyvenimą – jau kitokį. Ir tas persijungimas vėliau labai padeda kūrybiškai mąstyti darbe.
Džiaugiamės, kad turime tris vaikus, – abu norėjome gausesnės šeimos. Juk mano vaikystės šeimoje Lietuvoje buvome visai vieni: tėvai po studijų kažkada čia atvažiavo gyventi iš Ukrainos, o visi giminės liko ten. Pavydėjau draugėms, kurios buvo apsuptos močiučių, dėdžių, tetų, pusbrolių ir pusseserių. Todėl dabar linksmiau: sesuo turi tris vaikus, aš irgi tris – kai visi susirenkame, mūsų jau visas smagus būrelis.
Paauglystėje buvote racionali mergaitė, kuri mokėjo skaičiuoti pinigus? Ekonomika atrodė patraukli sritis?
Taupydavau nuo pat mažens ir kai man duodavo pinigų pietums mokykloje, šiek tiek centukų visada atsidėdavau. Tik paskui, aišku, juos išleisdavau. Mes juk dar neįpratome, pavyzdžiui, taupyti senatvei – dažnai ką sutaupome, tą išleidžiame. O specialybę rinkausi svyruodama tarp medicinos ir ekonomikos. Pastaroji atrodė be galo įdomi – ir taip iki šiol: niekada nesigailėjau netapusi gydytoja. Pasisekė, nes mano studijų metais Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetas dalyvavo Eurofakulteto („EuroFaculty“) studijų programoje – mums buvo dėstoma anglų kalba, atvažiuodavo puikių profesorių iš viso pasaulio. Mokėmės lūžio laikotarpiu, kai planinė ekonomika žlugo, o nauja dar tik kūrėsi, sėmėmės patirties iš užsienio profesionalų. Turėjau daug veiklos, nes greitai pati pradėjau dėstyti – padėjau vienam profesoriui.
Nes buvote pati geriausia studentė?
Nebuvau pati pačiausia. Kai pradėjome specializuotis ir mane patraukė finansai, pamenu, viena dėstytoja finansininkė jau per pirmą paskaitą pasakė: „Finansai – tik vyrams. Bet yra išimčių.“ – ir nukreipė žvilgsnį į save… Merginos pas ją negaudavo gerų pažymių. Jei vaikinai nuo jų nusirašydavo, būdavo įvertinami aštuntukais, devintukais (nes dešimtukui mokėjo tik dėstytoja ir, kaip ji sakė, Dievas), o tos merginos – penketais, šešetais.
Stereotipai…
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad pačios moterys labai retai reikalauja pakelti joms algą, o vyrai to išsireikalauja dažniau.
Gal net ne stereotipai, o realybė. Taip yra visame pasaulyje, galbūt išskyrus tik Skandinaviją. „Vyrų“ sritys, didesni vyrų atlyginimai. Džiaugiuosi, kad darbe perimame norvegų pavyzdį: jokios nelygybės nei pagal lytį, nei pagal amžių, nei pagal darbo užmokestį. Būtent darbo apmokėjimas rinkoje skiriasi labai stipriai: tarkim, Baltijos šalyse moterų atlyginimai finansų srityje už vyrų mažesni net 40 procentų, kitose srityse – iki 20 procentų. Bet tai nėra vien „blogo“ darbdavio problema. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad pačios moterys labai retai reikalauja pakelti joms algą, o vyrai to išsireikalauja dažniau. Moterys vis abejoja, ar jos vertos, ar jau laikas, gal dar luktelti, o gal nemėginti, nes nieko nepeš.
O jūs? Nebijojote kalbėtis su darbdaviais apie pinigus ir paprašyti jų daugiau?
Tikrai, prašiau. Beveik visada mano prašymą patenkindavo. Bet prašydama turi savo norus pagrįsti: kodėl tau reikia daugiau mokėti? Padidėjo darbo krūvis? Daug pasiekei? Uždirbi mažiau nei tokią pat poziciją užimantys kolegos kitose įmonėse? Visada verta pasidomėti, koks rinkoje tokio darbuotojo, kaip tu, vidutinis darbo užmokestis. Be to, turi būti gana drąsus, kad ateitum pas bosą ir pasakytum, jog galėtum uždirbti daugiau. Tos drąsos kartais pristinga ir vyrams.
Kadaise buvo sunku susirasti pirmąjį darbą?
Pasisiūliau pusmetį dirbti Lietuvos banke be užmokesčio. Mano atvejis buvo išskirtinis: atsirado trumpalaikės stažuotės galimybė, labai norėjau ten pakliūti, todėl prisiprašiau. Atlikau kelias užduotis, o paskui man pasiūlė pasilikti. Dirbti tame banke buvo mano svajonė. Patys pačiausi vyrukai iš mūsų kurso ten atlikdavo praktiką, o man neužtekdavo balų. Bet buvau atkakli.
Pusmetį valgėte pas mamą ir savo pasiekėte.
Taip. Bet netikiu pasakymais, kad darbas turi teikti tik malonumą ir į darbą turi eiti kaip į šventę. Man tas malonumas atsiranda iš smulkmenų, iš projektų įvairovės, bet vis vien reikia atkakliai dirbti. Pamenu pirmąją dieną NORD / LB banke – į savo komandą mane pakvietė a. a. finansų analitikas Vadimas Titarenka. Ateinu, žiūriu: tuščia. Nei darbo vietos, nei kompiuterio. Vadimas turėjo į banką ateiti po mėnesio, taigi, manęs niekas nepažįsta. Ir ką – kreipiausi į IT skyrių, paprašiau kompiuterio, išsireikalavau kambarį ir pradėjau dirbti.
Man patinka daug dalykų, net ir sniegą kasti, bet kasdien to paties daryti negalėčiau – labai vertinu įvairovę, o ir užduočių dažnai susikuriu pati. Vieną dieną krapštai skaičius, kitą – gali sau leisti pagalvoti apie procesus, trečią – rašai komentarą. Jūs mėgstate dėliones? Aš – labai! Mano darbas panašus į didžiulių dėlionių dėliojimą – jam reikia kruopštumo, užsispyrimo, entuziazmo, analitinio mąstymo. Nors dabar net ekonomistų darbas yra paveiktas socialinių tinklų: kartais tie, kuriems neužtenka kruopštumo, tai kompensuoja idėjas skleisdami viešojoje erdvėje ir rodydami save. Tai irgi talentas!
Neapimdavo nusivylimas, kad niekas nevertina tos nematomos darbo pusės? Po visos savaitės darbo – tik trumputis komentaras?
Girdėjote Pareto taisyklę? 20 procentų pastangų duoda 80 procentų rezultatų, o likę 80 procentų pastangų – tik 20 procentų rezultatų. Karjeros pradžioje daugeliui mūsų reikia itin daug pastangų, o rezultatas menkas, bet tai normalu; svarbiau, kad paskui, kai įgyji patirties, apverstum proporciją savo naudai, galėtum dirbti greičiau ir mažiau. Mano vyras sako, kad dauguma mūsų netinkamai planuojame laiką. Mes dažnai planuojame 100 procentų, o reikia tik 50, nes verta palikti erdvės atsitiktinumams, nenumatytiems susitikimams, deryboms, juk visada atsiranda netikėtumų. O paskui mes, moterys, graužiamės, kad ne viskas vyko taip, kaip planavome.
Arba ne viskas buvo taip, kaip įsivaizdavome. Teko susidurti su iliuzijų žlugimu?
Teko. Kadaise, dar studijų laikais, troškau dirbti Pasaulio banke. Jaunatviško maksimalizmo apimta, svajojau, kad prisidėsiu prie pagalbos mažiau išsivysčiusioms šalims, kovosiu su skurdu… Taip, buvo įdomus darbas, fantastiški žmonės, pasaulinio lygio ekonomistai, bet tai nebuvo kova su skurdu. Tai buvo analitinis darbas; jis dažnai nuguldavo stalčiuose, kartais kas nors nepereidavo didžiulės institucijos filtrų, tvyrojo nesveikos konkurencijos aura. Nebuvo labai malonu jausti, kad tau nusisukus kas nors taip ir taikosi peiliu į nugarą. Ten reikėjo tikrai kovoti už savo egzistenciją.
Kita vertus, žlugo visos iliuzijos apie pagalbą kam nors. Tu daug keliauji, skraidai po pasaulį verslo klase, gyveni prabangiuose viešbučiuose su apsauga ir suabejoji, kad kažkas čia ne taip: negi tai kova su skurdu? Tai buvo laikotarpis, kai tarsi nebeturėjau tikslo, nebežinojau, ko toliau siekti, nes nusivyliau savo svajone. Tik vėliau suvokiau, kad tai turbūt nebuvo mano svajonė. Likimas tarytum davė ženklą – susilaužiau koją, turėjau laiko stabtelti, pagalvoti, o kai koja sugijo, išvažiavau mėnesiui į Indiją pas ten gyvenančią draugę. Supratau, kad mūsų ir Dievo planai gali labai skirtis. Juk ten irgi kruopščiai planavau savo keliones, bet paaiškėjo, kad lėktuvas neskrido, traukinys išvažiavo anksčiau ir tai buvo visiškai normalu. Jei indai sakydavo: „Don’t worry.“ – atvirkščiai, jaudintis būdavo dėl ko, o jei: „It is impossible.ׅ“ – dar viską būdavo galima padaryti. Nuo to laiko joks „impossible“ man nebeegzistuoja. O grįžusi iš Indijos gavau naują darbo pasiūlymą iš seno darbdavio – vadovauti tarptautiniam ekonominių tyrimų projektui.
Daug pasiekusi moteris visada narstoma po kaulelį…
Tyrimai rodo štai ką: daug pasiekęs vyras visuomenėje kelia simpatiją, o daug pasiekusi moteris – nelabai. Ji juk šalta kalė karjeristė. Tai ne Lietuvos – tai viso pasaulio standartas. Taip, moterims kabinama daug etikečių, bet vyrai jų irgi neišvengia. Juk tebekartojama, kad jie neturėtų verkti, turėtų namie mokėti laikyti rankose plaktuką ir t. t.
Esate dėsčiusi universitete. Buvo smagu?
Smagu, sunku ir įdomu. Dėsčiau dalyką, kuris retai patinka studentams, – ekonometriją. Buvau labai jauna, trūko laiko, vis atrodė, kad manęs ko nors paklaus, o aš nežinosiu. To jausmo padeda atsikratyti tik patirtis. Atsimenu egzaminus... Tada pirmą kartą susipažinau su kyšiais. Būdavo, ateidavo su dovanomis (jas grąžindavau), o kai kurie įsigudrindavo įkišti pinigų į egzamino darbą. Po kiekvieno egzamino sukurdavau pamestų daiktų sąrašą. Tai pirštines palikdavo, tai skaičiuotuvus, taigi parašydavau: „Rasta tas ir tas, o dar banknotų, kas pamiršote, pasiimkite.“ Ateidavo: „Oi, dėstytoja, netyčia pamiršau, iškrito.“ (aha, kurgi ne – būdavo priklijuoti su lipniąja juosta…). Bet gana greitai vieni kitus supratome ir sumažėjo prašymų „kaip nors susitarti“.
Ši veikla buvo miela dar ir dėl to, kad retkarčiais patirdavau saldų jausmą, kai tavo studentas perauga tave ir, pavyzdžiui, jau pats dėsto ekonometriją kokiame nors prestižiniame pasaulio universitete.
Kai kas bijo konkurentų.
Galbūt. Bet konkurentus auginti sveika, nes jie priverčia labai pasitempti!