Jehovos liudytojų šeimoje gimusi Deimantė: „Augau tarp fanatikų, patyriau smurtą ir iškreiptos religijos prievolę“

Deimantė Rudžinskaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Beatričė Staniūnaitė
Publikuota: 2019-07-01 20:09
Dažnai itin religingos šeimos savo įsitikinimus primeta ir gimusiems vaikams, kurie, nors ir būdami nepilnamečiai, turi teisę rinktis – tapti tikinčiu ar ne. Jehovos liudytojų šeimoje augusi fotografė Deimantė Rudžinskaitė (25) teisės pasirinkti neturėjo. Mergina teigia, kad gyvenimas fanatikų šeimoje buvo tikras pragaras.

„Nešventėme švenčių, nes Kalėdos, Velykos, Valentino diena, gimtadieniai ir visos kitos žmonių šventės yra prilyginamos pagonybei. Mačiau tas šventes kaip gražias šeimų tradicijas, kurių pagrindinis tikslas – susiburti, pabūti kartu, o ne garbinti kažkokias dvasias. Nešvenčiau netgi savo gimtadienio. Širdis plyšo iš pavydo ir noro būti tokiai, kaip visi normalūs žmonės“, – savo gyvenimą su tėvais prisimena Deimantė.

Užaugai Jehovos liudytojų šeimoje. Kaip tėvai skiepijo savo religijos įsitikinimus?

Mano mama tapo Jehovos liudytoja, kai man buvo vos keli metukai. Nuo to laiko mes buvome gerokai atitolę nuo pasaulio, nes tai skatina daryti pagrindinė sektos dogma: Jehovos liudytojai yra vieninteliai Dievo išrinktieji, kurie Žemėje gyvens amžinai, o visas likęs Jehova netikintis pasaulis (visi jūs, o dabar ir aš kartu su jumis) yra vadinamas „Šėtono sistema“.

Mama griežtai draudė draugystes su „pasauliečiais" bijodama, kad būsiu išvesta iš doros kelio. Taip pat man buvo „kalama“ į galvą, jog neverta investuoti savo laiko ir pastangų į ateitį „Šėtono sistemoje“, todėl būdama vaikas nesukau galvos dėl mokslų ar kažkokių karjeros svajonių – vis tiek užaugusi gyvensiu rojuje. Taigi, mano pasaulėžiūra buvo visiškai iškreipta ir uždaryta bjauriame melo „burbule“.

Paauglystės maištas – kaip jis tau pasireiškė augant netradicinių vertybių šeimoje?

Paauglystėje bandžiau „išrėkti“ savo skausmą ir neviltį iššaukiančia išvaizda, gotiškais aksesuarais. Nemokėjau tų jausmų išreikšti žodžiais, tad apsikarsčiau spygliuotomis apyrankėmis. Visais kitais paaugliškais eksperimentais neišsiskyriau iš bendraamžių, visi panašiu metu „ragavome“ alkoholį ir cigaretes. Tačiau tėvai mane lygino su savo pažįstamais Jehovos liudytojų vaikais, kurie iš šalies atrodė tikri šventieji. Mano tėvai nesuprato paaugliško elgesio kaip natūralaus reiškinio. Nesuprato ir maišto priežasčių, tad griežtai už tai mane bausdavo. Kelis kartus, kai grįžau „su kvapeliu", patys tėvai mane nuvedė į policijos komisariatą, kad, pasak jų, pajausčiau savo elgesio pasekmes.

Deimantė Rudžinskaitė/Auros Skulskytės nuotr.
Deimantė Rudžinskaitė/Auros Skulskytės nuotr.

Minėjai, kad sulaukdavai griežtų bausmių. Kokios formos tos bausmės būdavo?

Mama nuo mažens mane auklėdavo diržu. Jai atrodė, kad baimė yra pati geriausia priemonė valdyti vaiką. Tačiau ankstyvoje paauglystėje, kai buvau dvylikos ar trylikos metų, prasidėjo smurto protrūkiai ir iš tėvo pusės, kurie pasireiškė kumščiais, spardymais, stumdymais, plaukų pešimu. Jau nekalbu apie psichologinį smurtą.

Kartą, būdama paauglė, grįžau namo juodais plaukais ir auskaru lūpoje. Sėdėjau užsirakinusi vonioje ir laukiau, kada tėvas nustos spardyti duris, bandydamas įsiveržti ir sumušti mane. Tos minutės, kupinos klaikios baimės, truko visą amžinybę. Tuo metu galėjau galvoti tik apie savižudybę, spėjau net ir šio to imtis, bet pritrūko drąsos pakelti prieš save ranką. Atrodė, kad jei nenusižudysiu pati, tai jis išlauš tas duris ir mane nudės. Pirmą kartą gyvenime rimtai išsigando ir motina, tad ėmėsi mūsų šeimoje nebūdingo veiksmo – pasikvietė kaimyną, kad šis padėtų nuraminti įsisiautėjusį „gyvulį“. Vonios kambario duryse liko nuo smūgių ir spyrių išdaužta skylė, kuri man visada primindavo tą siaubo akimirką.

Ar niekam nesiskųsdavai?

Po vieno iš tokių smurto aktų šokau per balkoną ir visa perbalusi bei drebanti bėgau pas geriausią draugę, gyvenančią gretimame name. Vėliau motina labai pergyveno, kad kažkas pamatė mane tokioje būsenoje ir prisaikdino daugiau niekam nepasakoti apie mūsų šeimos problemas. O ir man pačiai buvo siaubingai gėda tokios šeimos. Apie tai beveik su niekuo nekalbėdavau, tik tie artimiausi draugai patys viską matė, tačiau niekas nesikišo ne į savo reikalus.

Tai kas tuomet palaikė tai momentais, kai buvo sunkiausia?

Kai buvau mažesnė, mane palaikydavo tik knygos ir dienoraštis. Paauglystėje ėmiau daugiau kalbėti su bendraamžiais. Jie visada priimdavo ir sugalvodavo, ką pasakyti savo tėvams, kai pabėgdavau iš namų ir reikėdavo kažkur trumpam apsistoti. Jie mielai dalydavosi skanumynais, nusipirktais iš savo kišenpinigių, kurių aš beveik niekada negaudavau. Aišku, jie niekad negalėjo pilnai suprasti mano situacijos, o ir pati nepasakydavau visko iki galo. Pavyzdžiui, fakto, kad mano mama yra Jehovos liudytoja, auginusi mane fanatikų „burbule“, gėdijausi iki pat dvidešimties metų.

Deimantė Rudžinskaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Deimantė Rudžinskaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Iš kur paauglystėje gaudavai pinigų?

Tėvai turėjo pinigų, bet neduodavo kišenpinigių, nes, pasak jų, būdavau arba neverta, arba neužsitarnavusi pasitikėjimo. Tad kartais vogdavau monetas iš tėvų švarkų kišenių, o daiktus, kurių labai reikėdavo paauglei mergaitei (nagų lakus, pėdkelnes, kremus), slapta nugvelbdavau iš parduotuvių lentynų. Vėliau, vienos klasės draugės paraginta, ėmiausi pirmojo savo verslo: maždaug devintoje klasėje prieš pamokas prikepdavau didelį kiekį skanių karštų sumuštinių ir per pertraukas juos pardavinėdavau klasiokams po 50 centų.

Ar sakydavai tėvams kaip jautiesi?

Nuolat prašydavau daugiau laisvės, tačiau jie juokdavosi iš šio mano reikalavimo ir žadėdavo, jog savo laisve galėsiu mėgautis tik nebegyvendama po jų stogu. Taigi, pokalbiai būdavo bergždi. Visą laikotarpį nuo maždaug dvylikos iki aštuoniolikos metų mane kankindavo nemiga, naktimis klausydama muzikos verkdavau į pagalvę ir melsdavausi, kad tik greičiau ateitų ta pilnametystė.

Koks tavo santykis su tėvais dabar, kai jau esi suaugusi moteris?

Su tėvais visiškai nebendraujame nuo 2012 metų, po vieno iš daugelio smurto atvejų. Tai buvo vasara po dvyliktos klasės baigimo. Grįžau namo pusantros valandos vėliau nei buvo liepta. Išgirdusi, kaip įtūžęs tėvas atbėga mano kambario link, prisiminiau, kad turiu dar nepanaudotą pipirinių dujų balionėlį. Suspaudžiau jį delne ir pažadėjau sau, kad tai bus paskutinis kartas, kai tas „padaras“ mane palies. 

Su pasimėgavimu purškiau tas dujas tiesiai į jo veidą, tačiau jis buvo stipresnis – atėmė flakonėlį ir nupurškė mane. Tuomet tiesiog neatsigręždama išbėgau pro duris ir apsistojau pas tuometinio savo vaikino tėvus. Po kelių dienų gavau žinutę nuo mamos su raginimu susirinkti daiktus per savaitę, kitaip jie atsidurs konteineryje. Nuo to laiko į namus kojos nebekėliau.

Prieš metus buvau sutikusi tėvus senelio laidotuvėse, tačiau apsimetėme vieni kitų nepažįstantys. Nežinau, ką tėvai artimiesiems pripasakojo, tačiau esu nuolat skatinama atsiprašyti ir susitaikyti su „mylinčiais tėvais“. Tolimesni mano giminės yra šokiruoti po viešų pasisakymų apie šeimą, nors žinojo mano motiną esant sektoje, jie neįtarė, jog auklėjimas buvo toks siaubingas. Ir nors dabar jie visi bendrauja tarpusavyje, tėvai su jais apie mane nekalba.

Deimantė Rudžinskaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Deimantė Rudžinskaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Ar jauti, kad vaikystėje patirtos traumos paliko pėdsaką?

Taip, tikrai yra likę pėdsakų. Pavyzdžiui, man sunku civilizuotai pyktis, dažnai konflikto metu imu drebėti nuo emocijų pertekliaus ir jaučiu stiprų norą išlieti jas fiziškai: daužant, mėtant daiktus. Taip pat krūpčioju kaskart, kai vyriškos lyties atstovas pakelia balsą. Man vis atrodo, kad reikia susigūžti ir saugotis smūgių. Nenoriu vaikų, tame matau vien nepakeliamą naštą. Turbūt tai irgi vienas iš traumos požymių.

Ar dabar pati pripažįsti kažkurią religiją?

Ne, bjauriuosi religijomis. Tai yra, ko gero, pati seniausia žmonių valdymo forma, pagrįsta baime. Kažkada tai suvienijo laukinius žmones, mitai apie dievus padėjo sukurti bendruomenes ir atrasti bendrą tikslą. Tačiau dabar žiūriu į tai kaip į juodą verslą, atrodo, jog pagrindinis bet kurios religijos tikslas – pasipelnyti iš naivių ir vienišų tikinčiųjų.

Šiuo metu tavo istorija gula į knygos puslapius. Kaip gimė idėja ją parašyti?

Visada tikėjau, jog kažkada, kai būsiu sena ir turtinga, galėsiu skirti laiko savo autobiografinės knygos rašymui. Maniau, kad niekam nebus įdomi dvidešimt penkerių metų merginos patirtis, tačiau pradėjus atvirai kalbėti apie save, pastebėjau didžiulį žmonių susidomėjimą ir palaikymą. Supratau, kad tėvų ir vaikų santykių tema vis dar yra sunkus akmuo, uždengtas po paslapties šydu ir slegiantis daugybės žmonių širdis. Pagalvojau, kad veiksmų reikia imtis dabar, tad pradėjau įgyvendinti savo svajonę anksčiau nei planuota. 

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai