Tinklaraštininkė, stilistė ir dizainerė Laura Mizgirytė-Latour, prieš vienuolika metų su vyru karininku Albertu išvykusi į jo gimtinę JAV, įprato, kad gyvenimas keičiasi kas trejus metus – tenka kraustytis iš valstijos į valstiją arba į kitą šalį paskui vyrą. Bet net ir tada kiekviena diena gali tapti spektakliu, kurio režisierė ir vienintelė herojė esi pati...
Laura – čia ir Laura – ten, po dvylikos santuokos metų: kuo jos skiriasi?
Viskuo. Mano vyras pamatė manyje tai, ko nežinojau turinti ir ko nematė kiti (nesiginčysiu, ne visada buvo lengva pamatyti), o aš jam padėjau disciplinos, įsakymų, testosterono ir raumenų aplinkoje priimti visai nestandartinį save – menišką, kūrybingą, smalsų. Net jo tėvams tas nestandartinis Albertas ne visada priimtinas. Prieš ištekėdama kartais sakydavau, kad man reikia į karo akademiją, – norėjau taisyklių, kurių meno pasauly nedaug. Prisikalbėjau: Albertas moko mane disciplinos, pareigingumo, diplomatijos. Jis sako, kad mane kaip vienaragį reikia laikyti už kojos – kad nenuskrisčiau ir nepasiklysčiau.
Gal turėjai rožinių iliuzijų, kurios subliūško?
Neturėjau jokių, nes nenorėjau išvykti – man Lietuvoje patiko. Pirmi metai San Diege išties buvo neromantiški. Mano adaptacija buvo sunki abiem. Vieniems santuokos pradžia yra drugeliai ir vaivorykštės, o mums tai prasidėjo po trejų metų – tiek laiko prireikė adaptuotis emigracijoje, suvokti, kaip funkcionuoja karininkų šeimos ir išmokti vienam su kitu gyventi (iki santuokos nė vienas nebuvom gyvenę su partneriu po tuo pačiu stogu). Buvo konfliktų, skraidė lėkštės, trankėsi durys, viena kita siena sudrebėjo. Gal ir lagaminas su daiktais buvo atsidūręs už durų... Mums meilė tai ne „negaliu be tavęs gyventi“, o „ar galim gyventi kartu“. Bet kadangi nė vienas neturėjom mamos arti, nebuvo kur pabėgti, pasislėpti ir pabliauti ant peties, teko kalbėtis, klausyti ir išgirsti. Tai ir yra meilė – o juk galėjom išsiskirstyti neatlaikę sunkumų.
O kur dar kraustymaisi, ar ne? Japonija, vėl JAV, tik kita valstija, ir t. t.
Amžinos kraustynės – visai kita istorija. Viena vertus, smagu, nes laukia naujovės, tačiau atsikrausčius naujon vieton (dabar gyvename Vilmingtone, Šiaurės Karolinoje) ir sulaukus pervežimo kompanijos sunkvežimio, atgabenusio kalną rudų dėžių su visu tavo gyvenimu ir prisiminimais, apima neviltis – prie to nepriprantu. Bet kraustynės turi pliusą: neprikaupi šlamšto ir labai gerai žinai, su kuo gali susitaikyti, kas bus iššūkis ir kaip visus nepatogumus paversti patogiais ir gražiais namais. Šioj srity esam išlavinę raumenį. Abu!
Kuo ta patirtis tau dabar naudinga? Niekas nebebaisu?
Dabar baisu mūsų netekt. Baisu, kai jis grįžta iš karo Viduriniuose Rytuose turėdamas potrauminio streso sindromą. Išmokėm vienas kitą pažvelgti į akis savo egoizmui, principams, baimėms, liūdesiui, neigiamoms patirtims ir jas priimti kaip savęs dalį, kuriai reikia daugiau dėmesio. Gyvenant tokį gyvenimą, kai kas trejus metus kažkas pasako, kur turėsi gyventi, kur kariauti, per kiek laiko turi išsikraustyti, be pasitikėjimo, palaikymo ir supratimo neįmanoma.
O kaip, metams bėgant, susiklijavo tandemas: kariškis ir dizainerė-stilistė? Kokių burtų ėmeisi, kad sutuoktinis palaimingai šypsotųsi tampomas po Italijos muziejus ir neburbėdamas tave nuolat fotografuotų įvairiais rakursais?
Jam patinka fotografuoti, keliauti, o galerijose ir muziejuose skaito kiekvieną aprašymą, gilinasi labiau nei aš. Albertas yra nemenkas istorijos žinovas, kelionėse abu esam vienas kito gidai: jis man pasakoja apie imperatorius, karus, miestų istoriją, aš jam – apie menus, architektūrą, madas (gera proga atgaivinti meno istorijos žinias).
Kai jums gimė sūnus Aistis, tapai sveikos mitybos fane, maitinai vaiką brokoliais ir rašei sveiko maisto blogą... Čia hormonai kalti ar toks yra tikrasis tavo gyvenimo būdas?
Vaiko gimimas apvertė gyvenimą aukštyn kojomis gerąja prasme. Aš ir dabar esu sveikos mitybos fanė, ir iki vaiko gimimo ja buvau, jei nepaisysim vyno (kaip galima gyventi Kalifornijoj ir nemėgti vyno?). Tik blogo nerašiau. Atvykusi į JAV pirmiausia žiūrėjau maisto gaminimo laidas – jos padėjo greitai išlavinti kalbą ir suprasti kultūrą. Kai pagimdžiau, Aistis atpylinėjo, taigi buvo dvi išeitys – vaistai arba dieta atsisakant pagrindinių alergenų: pieno, kviečių produktų, sojų, citrusų, jūrų gėrybių ir žuvų, riešutų, kukurūzų. Pasirinkau pastarąjį variantą ir ėmiau domėtis veganine, žalio maisto (raw), paleo mityba. Kalifornijoje pilna visokio plauko sveikuolių, tad geriausia vieta krist į tą duobę (nes gali krist labai giliai – kuo giliau, tuo sudėtingiau su ta mityba apskritai). Kadangi darbas man nesuteikė motinystės atostogų, pasirinkau dirbti vieną dieną per savaitę ir maitinti vaiką iki beveik dvejų metukų – tai reiškė ir tęsti tą dietą. Teliką žiūrėti kiauras dienas ne mano būdas – taip atsirado tinklaraštis „Sidabrinis šaukštas“. Labai gerai jaučiausi jį rašydama, bet išvykom į Japoniją, Okinavą, o ten jokių veganiškų produktų nė su žiburiu nerasi (japonai ir veganystė vienam sakiny – neįmanomas derinys). Taigi palaipsniui grįžom prie įprastesnės mitybos, o tinklaraštis pamažu tapo praeitimi – nebeliko tikslo nei motyvo. Gyvendama mažoje saloje, turinčioje unikalią etninę virtuvę, supratau, kad sąžininga mityba, sąžiningi produktai, pagarba žemei, padarams ir nekvailiems ūkininkams yra svarbiau ir tikriau nei visokie įmantrūs, egzotiški veganiniai superingredientai. Jau nebesu veganė, tačiau smalsi, gaminu ir ragauju labai daug ir visokių keistybių. Viena tokių – tradicinis Florencijos patiekalas: jo šaknys siekia viduramžius, vadinamas lampredotto – troškinti karvės pirmas ir ketvirtas skrandžiai, patiekiami su aštriu verde arba pomidorų padažu ant toskaniškos duonos. Deja, mano pačios skrandis, nosis ir visi receptoriai po pirmojo kąsnio užprotestavo. Albertas, iš pagarbos, užgerdamas dideliais kiekiais alaus, savo įveikė, nors sakė, kad porą kartų kąsnis nenorėjo keliauti žemyn. Puerto Rike viešbučio valytojos klausėm, kur paragauti mofongo – tradicinės plantanų košės su kalnu česnakų ir čirškintų kiaulės odų, patiekiamos su jautienos sultiniu (žinau, skamba baisiai, bet labai skanu). Seule pilnais žandais kimšom kimčius. Japonijoj per trejus metus susiurbėm cisterną grikių makaronų (soba), ramenų sriubų – jų kasdienio maisto. Japoniškos sriubos yra skaniausios. Ir gražiausios. Vaikui iki dabar tos sriubos yra kaip mums šaltibarščiai – komforto maistas. Žalio maisto desertai man liko vieni skaniausių. Iš kelionių visada parsivežu kulinarijos knygą lauktuvių.
Nepersistengi su vaiko lavinimu?
Nelipdau iš jo vunderkindo. Bet darau tiek, kad augtų pagarbus, suvokiantis savo emocijas, socialus, save kontroliuojantis, atsakingas, empatiškas žmogus. Aistis iki penkerių su mumis keliavo per tris žemynus, apėjo dešimtis muziejų, Okinavoj lankė vietinių darželį, turėjo japonę auklę, išragavo visokio maisto (nors dabar rauko nosį ir spyriojasi, kaip ir visi jo bendraamžiai). Mokykloje jam puikiai sekasi, lanko karatė ir gimnastiką. Užtenka – turi likti laiko būti vaiku.
Ar lengva buvo svetur socializuotis, kai vis nauja aplinka, vis nauji kaimynai?
Socializuotis man patinka visur, tik palaikyti santykius dėl gyvenimo būdo sudėtingiau. Kai privalai keisti gyvenamąją vietą kas kelerius metus, gilesniems santykiams tiesiog nėra laiko išsivystyti (ir kartais pati stabdau, kad išsiskiriant širdies neskaudėtų). Turiu artimų pažįstamų, gerai sutariam su kaimynais ir dažnai kartu leidžiam laiką. Socialiausias mūsų šeimoj yra Aistis. Kartais kalbam, kad iš dviejų užsisklendusių tėvų išėjo nei daug, nei mažai – social butterfly.
Prieš keletą metų išleidai knygą „10 auksinių mados raktelių ieškančiai savo stiliaus“. Gal pramušė toliau rašyti ar dienoraščiui vakarais lietis?
Knyga buvo nuostabi patirtis. Iki jos ir dabar tebesilieju tinklaraštyje, žurnale „Laimė“ turiu savo skiltį kritiškai pamąstyti apie madą. Rašymas tapo dideliu malonumu, kurio nebuvau patyrusi anksčiau, o dar didesnis malonumas yra grįžtamasis ryšys – kad kažkam patinka skaityti tai, ką rašau. Šakės!
„Žmonių“ žurnale diplomatiškai komentuoji žvaigždžių ir nežvaigždžių stilių – pastebi pokyčių į gera, nei buvo prieš kokius dešimt metų? Yra dalykų, kurie tave priblokštų?
Viskas su Lietuvos mada tik geryn – tai matau renginiuose. Gal tik aklas populiariausių podiumo ir gatvės tendencijų kopijavimas kartais trikdo ar kūno – drabužiui perspektyva („Tai tik lieknoms / jaunoms / gražioms.“ Aš tikiu, kad „tai“ priklauso visoms, kurios to nori). Drabužis yra skirtas kūnui, jei jis netinka, tai ne kūno kaltė. Subtilumo, moteriškumo kaišiojimas visur varo į neviltį. Modernioji mada suteikia absoliučią laisvę saviraiškai: nėra taisyklių – kurk savo įvaizdį iš ko nori ir kaip patinka. Anksčiau būdavo apie penkiolika dominuojančių sezono tendencijų – dabar jų yra virš penkiasdešimt, jos maišosi su praėjusio sezono keturiasdešimčia ir dar gatve. O dar panašiai tiek pat printų, spalvų, aksesuarų ir avalynės tendencijų.
Pasisakydama mados temomis laužai stereotipus: nesigėdiji savęs pavadinti mados auka, prisipažįsti, kad turi daiktų, suvis nenešiojamų, nepritaikomų, ir net nemanai, kad praktiškiausia rengtis klasikiniu stiliumi. Visada tokia buvai?
Stereotipai trukdo pažinti, stumia į kraštutinumus. Su mada visi turime asmeninį ryšį, todėl į tai, kas vyksta madoje, reaguojame asmeniškai. Jei to ryšio neturėtume, tikrai užtektų prisidengti „privačias“ vieteles, ir pirmyn. Tačiau drabužiai yra prisiminimai, patirtys, asociacijos, žodžiai, kuriais pasakojame savo istoriją: apie prioritetus, pomėgius, vertybes ir gyvenimo būdą. Darželio auklėtoja nesirengs kaip meno galerijos savininkė, o maištingas muzikantas neatrodys kaip bankininkas, ir tai yra puiku. Taip pat ir keblu – niekas nedaro mūsų atviresnių, pažeidžiamesnių nei sąžiningas individualus stilius. Todėl nestumiu ieškoti kažkokio vieno „savo stiliaus“, o pati mėgstu pabūti „nesąžininga“ – kiekviena diena gali tapti spektakliu, kurio režisierė ir vienintelė herojė esu aš. Kostiumai, vintažas, amplua yra labai maloni mados sritis. Turiu įdomių drabužių: vintažo, kurio vilktis neplanuoju, bet jis beveik kaip papuošalas interjere; „vienos nakties nuotykių“ – impulsyvių pirkinių ir neimpulsyvių, bet grynai iš kūrybos ir siuvimo malonumo gimusių daiktų. Anyta atveža man senutėlių giminės suknelių – pasakoja apie aristokratiškas tetas, kurios jas vilkėjo, ir sako: „Tik tu viena tai įvertinsi.“ Jeigu kur nors ruošiuosi, mėgstu būti matoma. Nors turiu ir klasikinių nuobodų: tie drabužiai gerai dera su gatviniais reikalais ir tinka vizitams į vaiko mokyklą – nesu kokia bejausmė pabaisa, kad gąsdinčiau ramaus pajūrio miestelio žmones...
Buvai pradėjusi dėstytojos karjerą. Patiko?
Dėstymas buvo pats sunkiausias darbas ir viena vertingiausių patirčių. Pati buvau sunki mokinė, maištinga studentė ir susitikus tokių panašių į save buvo nesaldu. Tačiau aš juos puikiai supratau. Per tuos beveik septynerius metus buvau dažniau studentė nei dėstytoja – tarp dėstytojo ir studento visada vyksta dviejų krypčių eismas, o ne dudenimas nuo pjedestalo avelių būriui ir dvejetų rašymas. Tame darbe jaučiausi tarsi be odos, nes prisirišu emociškai prie studentų, ypač tų, kurie turi problemų, – sunkiau sekasi išlikti objektyviai, stresuoju. Mene ir taip mažai objektyvumo, tad nėra lengva naviguoti tarp konkrečių kriterijų ir žmogiškojo faktoriaus taip, kad ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus. Dabar, po dėstymo periodo, privačiai mokau piešti.
Kokie nuostabiausi dalykai tavo kasdienybėje?
Pats nuostabiausias dalykas yra jaustis reikalingai – mama, žmona, mados žinove, mokytoja, drauge – žinojimas, kad tai, ką veikiu, nėra tik sau. Visada – kūryba, naujos patirtys, gardaus maisto gaminimas mylimiems žmonėms.