JAV ambasadorius R.S.Gilchristas: „Tikiuosi, lietuviai mane vertins pagal darbus, o ne orientaciją“

JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Stuartas Gilchristas / Gedmanto Kropio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2020-07-23 07:55
Įprasta manyti, kad aukščiausio lygio valstybės pareigūnai yra sausoki, santūrūs, paisantys kiekvienos įstatymų raidės ir nedemonstruojantys emocijų. Naujasis Jungtinių Valstijų ambasadorius Lietuvoje Robertas Stuartas Gilchristas (56) sugriauna šį stereotipą vos sutiktas – ir ilgam palieka draugiško bei malonaus žmogaus įspūdį.

Amerikos ambasadoriaus rezidencija su žydinčiu sodu įkurta Žvėryne, viename nuostabiausių Vilniaus kampelių. Ponui Gilchristui, naująsias pareigas pradėjusiam eiti nuo vasario, čia teko praleisti visą pavasarį: užėjęs virusas ir karantinas privertė užsidaryti ir džiaugtis nebent tuo, kad namai – labai gražūs.

„Vos atvykęs nusipirkau Lietuvos žemėlapį ir pasižadėjau apkeliauti šalį, bet išėjo taip, kad visą laiką prasėdėjau svetainėje, pasidėjęs kompiuterį ant meno albumų, – šypsosi jis. – Personalą išleidau namo – neliko nei vairuotojo, nei sodininko, tik aš ir šis milžiniškas namas. Ruošiausi valgį, vaikščiojau į parduotuvę produktų, net skalbiau – buvo savotiškai smagu. Aišku, po kelių savaičių pabodo, bet atsirado ir gerų dalykų: visi labai patobulėjome informacinių technologijų srityje. Ačiū Dievui, Amerikoje visi mano artimieji sveiki – dažnai su jais pasikalbu. Netgi tikiuosi, kad rugsėjo pradžioje pavyks nuskristi į sūnėno vestuves.“

Iš kur esate kilęs?

Užaugau Floridoje, mažame miestelyje, kur visuomet karšta. Vaikystėje svajojau bent pamatyti sniegą – ir štai gyvenu Šiaurės Europoje (juokiasi). Motinos giminė į Floridą atsikraustė po JAV pilietinio karo, taigi šaknys – labai senos. Tėvas buvo inžinierius, dirbo kompanijoje „Martin Marietta“, kuri vėliau tapo „Lockheed Martin“ – gamino raketas. Kai mokykloje gaudavome užduotį pagaminti raketą, kiti vaikai jas darydavo iš tualetinio popieriaus ritinėlių, o aš atnešdavau tikrą, kurią galėdavau iššauti. Esu bene vienintelis JAV ambasadorius, kilęs iš Lisbergo, tad kraštiečiai manimi didžiuojasi. Jie visi susirado mane feisbuke: ten stengiuosi atrodyti rimtas žmogus, o jie draugiškai rašinėja: „Na, Bobai, kaip laikaisi?“ Tada pasakoja senas istorijas, kurios mane trikdo. Bet visgi malonu, kad žmonės manimi didžiuojasi.

JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Stuartas Gilchristas / Gedmanto Kropio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Stuartas Gilchristas / Gedmanto Kropio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Diplomato kelias suteikia daug pranašumų, bet pareikalauja ir aukų. Kaip jį pasirinkote?

Tėvas kilęs iš Londono: jis vis pasakodavo apie savo vaikystę, senovinę mokyklą, kur vaikai mintinai kala Shakespeare’ą ir Dickensą. Mama norėjo, kad likčiau gimtinėje, bet tėvas kartojo: „Turi pamatyti pasaulį.“ Universitete studijavau politikos mokslus ir prancūzų kalbą, svajojau dirbti diplomatinėje tarnyboje – ir mane priėmė. Vis dėlto įspūdinga, kai valstybėje nutinka kas nors svarbaus, o tu esi viso to dalis: jautiesi taip, lyg prisidėtum rašant šalies istoriją.

Ar pats kaip asmenybė per tą laiką labai pasikeitėte?

Iš pradžių buvau nedrąsus ir drovus. Kai atėjau dirbti į diplomatinę tarnybą, turėjau merginą: ji netgi tikėjosi, kad pasipiršiu. Pirmasis miestas, į kurį mane paskyrė dirbti, buvo svajonių Londonas. Ten susiradau draugų – ir laikui bėgant įsitikinau, kad santuoka su moterimi visgi ne man. Mergina atvažiavo manęs aplankyti per Kalėdas – ir išvyko atgal, deja, be žiedo, kažkodėl labai supykusi.

Turėjau vaikinų, bet niekada neturėjau tokio, kurį būčiau vežęsis į užsienio šalį kaip partnerį.

Londone pradėjau karjerą nuo konsulinio darbo: vizų, pasų išdavimo, pagalbos JAV piliečiams. Nelengva per dieną kalbėtis su keliais šimtais žmonių ir spręsti, ar verta jiems suteikti vizą. Bet darbas turėjo ir vieną gerą bruožą – jis baigdavosi pusę šešių ir aš galėdavau eiti į miestą vakaroti. Kiti mano darbai jau niekada nesibaigdavo pusę šešių.

Teko pagyventi ir itin egzotiškose vietose?

Po Anglijos atsidūriau Venesueloje – ji buvo visiška Londono priešingybė, bet labai patiko. Mano sritis buvo žmogaus teisės: dažnai lankiausi baisiuose kalėjimuose, bendravau su skurdžiai gyvenančiais žmonėmis, ieškojau lėšų jiems padėti. Grįžęs į Vašingtoną dirbau Valstybės departamento Operacijų centre: čia įtampa neslūgsta 24 valandas per parą. Per tą laiką buvo įvairių krizių: „Khobar Towers“ teroristinis bombardavimas Saudo Arabijoje, Izraelio premjero Yitzhako Rabino nužudymas ir taip toliau.

Naktis darbe, turėjusi būti rami, staiga virsdavo begaline sumaištimi: privalėdavome surinkti informaciją, apie įvykį pranešti visoms įmanomoms institucijoms, tarpininkauti joms bendraujant tarpusavyje. Dar dirbau taikdariu Sinajaus dykumoje – norėjau užsidirbti pinigų pradiniam įnašui už namą Floridoje, kur praleisiu senatvę. Sinajaus pusiasalis tada buvo gana taiki vieta: apkeliavau visą dykumą, ištyrinėjau Egiptą. Didžiausią pavojų kėlė ne žmonės, o minos – jų ten visur prikasta, todėl reikia būti atsargiam.

JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Stuartas Gilchristas / Gedmanto Kropio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Stuartas Gilchristas / Gedmanto Kropio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kur buvote ir kaip jautėtės, kai pasaulį supurtė Rugsėjo 11-osios įvykiai?

Esu dirbęs atsakingu pareigūnu Haityje, todėl valstybės sekretoriaus pavaduotojas pakvietė dirbti į savo tarnybą – patarti Haičio klausimais. Rugsėjo vienuoliktąją sekretorius Colinas Powellas viešėjo Lotynų Amerikoje ir mano bosas Richardas Armitage’as buvo aukščiausias pareigūnas Valstybės departamente. Ramiai sėdėjau kabinete ir per CNN pamačiau, kaip lėktuvas trenkiasi į Pasaulio prekybos centrą.

Mano biuras buvo įkurtas Saddamo Husseino rūmuose, o pats gyvenau laivo konteineryje: sienose buvo išgręžtos skylės, kad galėčiau kvėpuoti.

Kovos su terorizmu skyriaus vadovas šoko manęs klausti: „Ar tai terorizmas?“ Visi kartu žiūrėjome televizorių, kai į prekybos centrą trenkėsi antrasis lėktuvas ir pastatai sugriuvo, – tai atrodė siurrealu... Likau ilgoms valandoms su bosu, nes jam reikėjo pagalbos – juk tuo metu ėjo valstybės sekretoriaus pareigas. Jaučiausi atsidūręs mokslinės fantastikos filme: žmonės lyg išprotėję lakstė Vašingtono gatvėmis, lėktuvai skraidė be perstojo... Visi žinojome apie terorizmo grėsmę, bet niekas nenumanė, kad teroristai smogs tokiu siaubingu būdu.

Vėliau jums teko dirbti gana arti terorizmo židinių?

Kai pasiūlė darbą Irake, priėmiau tai kaip nuotykį – bet išties tie metai buvo sudėtingiausi mano gyvenime. Biuras buvo įkurtas Saddamo Husseino rūmuose, o pats gyvenau greta pastatytame laivo konteineryje: jo sienose buvo išgręžtos skylės, kad galėčiau bent kvėpuoti. Dirbau po septyniasdešimt valandų per savaitę, gal ir ilgiau. Mus nuolat atakavo raketomis, keli personalo žmonės žuvo.

Dažnai pasijusdavau atsidūręs filmo epicentre – tik bombos buvo tikros. Kadencijai artėjant į pabaigą, telefonu kalbėjausi su departamento pareigūnu dėl kitos savo darbo pozicijos, bet prasidėjus bombardavimui numečiau ragelį. Manau, tai jam padarė įspūdį. „Šiam vaikinui reikia duoti kokią gerą vietelę“, – pagalvojo. Taip tapau Šiaurės ir Baltijos šalių regiono direktoriumi. Čia dirbu jau devynerius metus, dar treji laukia. Šie kraštai man labai patinka.

JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Stuartas Gilchristas / Gedmanto Kropio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Stuartas Gilchristas / Gedmanto Kropio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Nes mes turime sniego?..

Ne tik. Dirbau Estijoje, Švedijoje ir Lietuvoje – be galo gražios šalys. Žinoma, yra įtampos dėl saugumo ir gynybos reikalų, Rusijos grėsmės, bet šiaip čia ramu ir nuostabu. Pažintį pradėjau nuo Estijos, o estai – labai santūrūs, kol nepažįsti jų artimiau. Jų veido išraiška beveik nesikeičia, todėl neįmanoma suprasti, jiems patinki ar ne. Kai vėliau mane paskyrė ambasadoriaus pavaduotoju Švedijoje, ambasadorius įspėjo: „Švedai – labai santūrūs.“ Tačiau iš Estijos nuvykęs ten pasijutau lyg Italijoje! (Juokiasi.) O atvykus iš Švedijos Lietuva pasirodė dar temperamentingesnė – čionykščiai žmonės labai šilti.

Ar tai, kad esate gėjus, turėjo įtakos jūsų karjerai? Patyrėte kokių nors trukdžių?

Pradėjęs dirbti užsienio tarnyboje, širdyje jau žinojau, kas esu. Buvo praėję nedaug laiko nuo tada, kai Valstybės departamentas apskritai ėmė priimti į darbą LGBT žmones. Grįžęs iš Venesuelos jau atvirai pripažinau savo orientaciją. Tuo metu ėmė veikti organizacija, burianti gėjus ir lesbietes, kurie dirba užsienio reikalų srityje: aš tapau vienu iš jos įkūrėjų. Siekėme, kad su mumis elgtųsi taip pat, kaip su kitais darbuotojais, kovojome su seksualine diskriminacija.

Tapęs organizacijos prezidentu, parašiau laišką minėtam Colinui Powellui: po kelių dienų jau sėdėjau kėdėje priešais jį ir vardijau tikslus, kuriuos mūsų bendruomenė norėtų pasiekti. Powellas pasirodė supratingas: būtent jis pasirašė dokumentą, leidžiantį LGBT diplomatams į užsienio šalis vežtis savo partnerius. Vis dar siekiame, kad kitos šalys oficialiai pripažintų diplomatų partnerius ir suteiktų jiems tokį patį diplomatinį statusą kaip sutuoktiniams.

Gėjų ambasadorių Jungtinės Valstijos turėjo jau nemažai, bet iki šiol nėra buvę lesbiečių ar transseksualų ambasadorių, taip pat – ne baltųjų gėjų. Tikiuosi, ateityje bus ir jų – įvairovė labai svarbi visose gyvenimo srityse.

Ar pats kada nors turėjote šeimą?

Turėjau vaikinų, bet niekada neturėjau tokio, kurį būčiau vežęsis į užsienio šalį kaip partnerį. Nesakau, kad to nenorėčiau, man tiesiog nesusiklostė. Argi ne ironiška: taip atkakliai už tai kovojau, o pats šia galimybe nepasinaudojau... Bet nustebinsiu jus: Lietuvoje susiradau merginą! Ji vardu Gerda, su manimi gyvena jau antras mėnuo. Jai devyneri, atkeliavo pas mane iš šunų prieglaudos: visą gyvenimą praleido prirakinta prie būdos, o dabar miega ant pagalvėlių.

Robertas Stuartas Gilchristas su augintine Gerda, kuri į JAV ambasadą atkeliavo iš šunų prieglaudos / Gedmanto Kropio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Robertas Stuartas Gilchristas su augintine Gerda, kuri į JAV ambasadą atkeliavo iš šunų prieglaudos / Gedmanto Kropio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Reikia pripažinti, kad Lietuva nėra itin draugiška šalis LGBT žmonių atžvilgiu. Nesibaiminote čia įsikurti?

Per karjerą esu patyręs tikrai grėsmingų situacijų, gyvenęs konfliktų zonose, tad Lietuva man – kaip dovana. Labai tikiuosi, kad lietuviai mane vertins pirmiausia pagal darbus, o ne seksualinę orientaciją, – kad būsiu patikimas ir stiprus Jungtinių Valstijų ambasadorius. Bet kartu viliuosi, kad mano pavyzdys įkvėps čionykščius LGBT žmones, kuriuos galbūt supa baimė. Gal tereikia draugiškai paraginti, kad jie imtų siekti karjeros. Kas nors sakys, bepigu man kalbėti – juk nebuvau Lietuvoje per pirmąsias „Baltic Pride“ eitynes, kai į žmones buvo laidomi kiaušiniai... Tačiau praėjusių metų eitynėse padėtis buvo kur kas geresnė – vadinasi, Lietuva tampa vis atviresnė šalis.

Pasiekti savo tikslus tikrai galima. Pastaruosius trejus metus Vašingtone vadovavau Operacijų centrui, kuriame dirbau karjeros pradžioje: kolegos vis ragino kandidatuoti į ambasadoriaus postą, ir galiausiai pasiryžau. Tai ilgas kelias: ambasadorių skiria JAV prezidentas, kandidatūrą dar turi patvirtinti Senatas. Ne visi šį kelią įveikia, bet man pavyko. Lietuvoje noriu daug ką nuveikti: žmonių santykiai, kibernetinis saugumas, gynyba, verslo ryšiai – šiose srityse dirbsiu daugiausia.

JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Stuartas Gilchristas / Gedmanto Kropio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Stuartas Gilchristas / Gedmanto Kropio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Ką veikiate laisvalaikiu?

Daug vaikštinėju po Vilnių. Jau seniai fotografuoju – ant svetainės sienų regite mano darbus. Kolegas stebina faktas, kad visai neblogai gaminu ledus. Tai pamėgau dar Irake: sykį pabėgėlių stovykloje mus vaišino puikia vakariene, o deserto atnešė ledų – jie buvo tokie nuostabūs, kad negalėjau atsitraukti, nors visi ragino greičiau dingti iš ten... Pasiryžau išmokti pats tokius daryti: mane tarsi apsėdo tekstūros, ingredientai ir skoniai. Neseniai gaminau ledus iš sode augančių levandų, anądien – iš laukinių gėlių.

Svarstau tam panaudoti nuosavą medų: mano pirmtakai ambasadoje augino bites, tad ir aš užsiprašiau avilių. Bitininkas mus aplanko kelis sykius per mėnesį – ir kaskart iš jo išmokstu ką nors naujo. Įgavęs drąsos, kartą pats atidariau avilį – parodžiau draugams, kad sugebu. Kitą sykį, susikvietęs draugus, atidariau avilį jau labai drąsiai – o bitės kad puls aplink ratus sukti... Leidausi į kojas! Tada prisiekiau, kad daugiau be bitininko nesavavaliausiu, bet būtinai pagaminsiu ledų su savo medumi.

Naujausi straipsniai