Jums patinka narcizai? Man – taip. Tiek tos gėlės, tiek tie nuo savo sąmojų alpstantys misteriai puikiausieji ir damutės, kurioms ant kaktos beveik šviečia užrašas: „Argi aš ne faina?“ Na, bet tik tada, kai jie toli ir kai su jais nereikia kasdien bendrauti...
Manote, kad tai tik maniakiški asmenukių tiražuotojai, feisbuko ir instagramo herojai, laiškų, kuriuos pradeda žodžiais „nebūsiu kuklus“ siuntinėtojai, vakarėlių princesės, išmokusios neva natūraliai pozuoti, dėmesio ištroškę vyrukai, norintys pasirodyti ir parodyti tai, ko esą dar niekas nematė?
Harvardo medicinos mokyklos psichologo Craigo Malkino, tikruosius narcizus ne visada lengva atpažinti, nes ne visi jie – save reklamuojantys egomaniakai. Tai gali būti tiesiog nuolat iš jūsų besišaipantis ar trūkumų jūsų darbe ieškantis kolega, sesuo, kuri visada save laikė protingesne ir gražesne, draugė, kuri paslaptingai išnyksta, kai tik jums ateina blogesni laikai, ar naujas draugas, kuris jus dievina, bet stengiasi kontroliuoti.
Kažkiek narcisizmo turime kiekvienas, tik štai jis sveikas ar nelabai – jau kitas klausimas.
Na, ir pažiūrėkime į veidrodį – tai ir mes su jumis, nes, pasak C.Malkino, kažkiek narcisizmo turime kiekvienas, tik štai jis sveikas ar nelabai – jau kitas klausimas. Taigi, mūsų daug, bet tai, atrodo, neužkrečiama. Pagal C.Malkino sudarytą skalę visi tiesiog balansuojame tarp absoliutaus visiško atsidavimo savo artimui pamiršdami save ir pompastiškos arogancijos. Abu kraštutinumai – nieko gero.
Kur jų rasti?
Visur, kur įmanoma. Psichologai teoretikai kažkada pasiskolino Narcizą iš graikų mitologijos. Gražuolis atstūmė nimfos Echo meilę, tad buvo nubaustas Afroditės – pamilo savo atvaizdą vandenyje ir mirė iš aistros, o dievai jį pavertė gėle. Kiekvienas esame matę tokių porų: ji (Echo), tikras antinarcisizmo įsikūnijimas, stengiasi atspėti visus savo vyro (Narcizo), pretenduojančio į genijus, norus ir juos tuoj pat įvykdyti (nes juk jis toks ypatingas), o jis... leidžiasi apšokinėjamas ir dažnai dar būna nepatenkintas, kad dėmesio vis tiek negana. Nenoriu pasakyti, kad moterų narcizių nėra, – yra, tik gal kiek mažiau. Du pasakojimai iš gyvenimo.
Pirmas: „Mokyklos laikais buvau įsimylėjusi klasės gražuolį. Sekiojau paskui jį kaip šuniukas. Jis žaidžia krepšinį – aš sėdžiu salėje. Jis į kokį būrelį – aš irgi. Jam reikia nusirašyti – jau tiesiu sąsiuvinį. Nori valgyti – atiduodu obuolį. Po kažin kiek laiko jis, rodos, mane pastebėjo. Teikdavosi pakalbinti, žvelgdamas kažkur virš galvos, bet dažniausiai ko nors prašydavo: tai knygą, kurios jam reikia, atnešk, tai telefonu padiktuok, kas namų darbų užduota... Nusibodo. Prisiekiau: tokių savimylų gražuolių mano gyvenime nebebus. Po dešimtmečio sutikau visišką jo priešingybę – tokį pilką mokslo žiurkių, kuris iškart ėmė mane dievinti. Tai man patiko. Tik vėliau ėmiau pastebėti: kai tik man nesiseka, kai užgriūva problemos, jis dingsta. Palaidojau tėtį. Jis esą sirgo, nepalaikė manęs. Turėjau finansinių rūpesčių – jis nė nemėgino pasiūlyti pagalbos. Bet užtat visada pabrėždavo, koks reikšmingas jo darbas, jo intelektualų aplinka. Kartą pagalvojau: visgi renkuosi vienodus vyrus...“
Antras: „Naujame darbe į mane iškart atkreipė dėmesį bosė. Vis prieidavo, pagirdavo, paklausdavo, ar nereikia pagalbos. Oho, pamaniau, kokia draugiška! Paskui ėmėme vis dažniau kartu pietauti, kai kada paskambindavo ir vakare, esą darbo reikalais, bet šnekėdavo visai ne apie darbą. Pamažu pasijutau kontroliuojama ir kvočiama: ką veikiau, kodėl tada ir tada neatsiliepiau, kodėl jos nepakviečiau į savo gimtadienį, jei kviečiau kolegę?.. Būdavo, aprėkdavo už nieką. Nuolat jausdavausi kalta. Netrukus ėmiau dairytis naujo darbo...“
Kaip juos atpažinti?
Nustebsite – kartais tai nėra lengva. Jie gi būna toookie charizmatiški, turintys gerą humoro jausmą, sugebantys padaryti įspūdį. Bent jau pirmą. Tačiau jie kliaujasi labai panašiais elgesio modeliais.
1. Narcizas bijo reikšti emocijas. Bendraudami mes demonstruojame ir pyktį, ir nusivylimą, ir liūdesį, tačiau narcizas iš visų jėgų stengiasi, kad niekas neįžvelgtų jo tikrųjų jausmų. Jis negali savęs pakęsti ir ilgai graužiasi, jei pasielgia bent kiek emocingiau. Greitai keičia temą, jei pajunta, kad gali netyčia reaguoti taip, kaip kiti, – žmogiškai. Jis juk aukščiau už visa tai...
2. Narcizas jus menkina, nes nepasitiki savimi, ir taip elgdamasis nori pasijusti reikšmingesnis. Jis elgiasi ir kalba taip, kad pasijustumėte nevėkšla. Per posėdį darbe įžūliai šypsodamasis pasakys, kad visiškai nesupranta to, ką jūs aiškinate (nors aiškinate logiškai ir argumentuotai), o jei tai jūsų bosas, „pagirs“ : „Na, bent jau vieną kartą pasistengei“. Jei jums nusišypsojo sėkmė, jis visomis jėgomis stengsis sumenkinti jūsų pasiekimus, kad pats ryškiau žibėtų.
3. Narcizas gali jus taip subtiliai kontroliuoti, kad iš pradžių net nesuvoksite, kaip čia taip – jūs elgiatės ne pagal savo, o tik pagal jo norus. Kai pajuntate, kad esate marionetė ir bandote protestuoti, narcizas priverčia jus jaustis kaltu dėl to, kad santykiai nesiklosto. Vyras narcizas nuoširdžiai mano, kad jo žmonai tiesiog pasisekė už jo ištekėti, todėl ji neturi teisės pareikšti nė vieno priekaišto per visą jų gyvenimą.
4. Narcizas visiškai nepriima kritikos – jis išsisukinės ir bandys įrodyti, kad yra teisus ir kartais situaciją apvers aukštyn kojomis – pasijusite kalti, kad pakritikavote tokį nuostabų ir intelektualų žmogų. Jei jis tikrai susimovė ir trauktis nebėra kur, skels paskutinį argumentą: „Tai jūs mane privertėte taip pasielgti!”
5. Narcizai kartais mėgsta kelti žmones ant pjedestalo, šlietis prie daug pasiekusių. Jų logika tokia: jei rasiu savo idealą, tai jo spindesys prasiskverbs ir į mane, taigi ir aš būsiu vertingesnis. Jie randa arba pats susikuria dievinamą objektą, kuriuo vėliau neišvengiamai nusivilia (nes argi būna idealių žmonių?)O tada jau puola į isteriją ir apipila priekaištais.
Nė vienas atskiras bruožas dar neįrodo, kad bendraujate su narcizu, bet jei jų du ar daugiau – tikėtina...
Kaip jie išauginami?
Psichologas Albertas Daugvila teigia, kad rizikos grupėje atsiduria vienturčiai, kurie nepatiria besąlyginės tėvų meilės, bet turi atitikti jų lūkesčius būti tobuli.
– Anksčiau žodis „narcizas“ skambėjo kaip įžeidimas. Dabar yra teorijų apie „sveiką narcisizmą“. O kaip nustatyti konsentraciją: sveikas-nesveikas?
Riba tarp narcizo ir nenarcizo yra labai plona, bet narcizai dažniausiai į kritiką reaguoja perdėtai stipriai
– Jei žmogui svarbiausia problema tampa tai, kas ką apie jį mano, jei jis yra perdėtai jautrus kitų vertinimams, kritikai, tikėtina, kad bendraujame su narciziška asmenybe. Tačiau orumas, savivertė juk rūpi mums visiems. Net jei žmogus ir „psichologiškai sveikas“, tai visai nereiškia, kad jo savivertė nepažeidžiama. Ypač jei jis bus kritikuojamas, menkinamas jam svarbių žmonių, autoritetų. Kartais ta riba tarp narcizo ir nenarcizo yra labai plona, bet narcizai dažniausiai į kritiką reaguoja perdėtai stipriai.
– Kritika – lakmuso popierėlis?
– Kritika daugumos mūsų nedžiugina, bet ilgainiui mes ją „suvirškiname“ ir nukreipiame dėmesį į kitus dalykus, bet narciziškos asmenybės negali nurimti, jei kažkas į jas kreivai žvilgtelėjo, jaučia didžiulį nerimą bendraudami, kad vėl tai nepasikartotų, paniškai bijo pašaipų.
– Kodėl narcizų daugiau vyrų nei moterų?
– Galbūt todėl, kad vyrai turi atitikti visuomenės lūkesčius – siekti karjeros, užsitikrinti gerą finansinį pamatą. Esame stereotipų valdžioje: moterys esą mažiau ambicingos, labiau susirūpinusios santykiais, vyrai – karjera, nors būna visaip. Jei vyras neuždirba pakankamai pinigų, neužima tam tikros pozicijos visuomenėje – jis esą ne vyras, todėl bent stengiamasi kurti sėkmingo žmogaus įvaizdį.
– Yra psichoterapeutų, kurie skelbia narcizų erą, netgi teigia, kad jau užaugo narcizų, kuriems dabar apie 30, karta. Jūs tai pastebite?
– Pastebiu, kad pas mus iš Vakarų visuomenės ateina sėkmės kultas, narciziškas mąstymas: jei esi sėkmingas, jau esi „kažkas“, o jei esi TIK paprastas žmogus – esi niekas. Be to, Vakarų visuomenėse mažėja šeimos – daug jų turi po vieną vaiką, tad padidėja tikimybė, kad jis gaus itin daug dėmesio, bus spaudžiamas atitikti tėvų lūkesčius ir būti tobulas. Toks vaikas net linksta po atsakomybės našta, jei tėvai vertina jį ne kaip mylimą vaiką, o į rezultatus orientuotą robotą, kurio vertė nustatoma gautais pažymiais. Didėjanti konkurencija irgi skatina narciziškumą.
– Narcizams dabar aukso amžius: feisbuke kasdien skelbk savo nuotraukas, fotografuokis vakarėliuose...
Jei žmogus turi narcizinę charakterio struktūrą, bet koks pasirodymas viešumoje jam nėra šventė, malonumas ir džiaugsmas. Jam tai – stresas ir beveik egzamino laikymas.
– Išoriškai tai gali atrodyti kaip aukso amžius, bet jei žmogus turi narcizinę charakterio struktūrą, bet koks pasirodymas viešumoje jam nėra šventė, malonumas ir džiaugsmas. Jam tai – stresas ir beveik egzamino laikymas. Nes iš esmės jo savivertė menka, jis jaučiasi neįvertintas, todėl turi labai stengtis save pateikti kitaip – kaip sėkmės kūdikį. Tai jo poza. O viešumoje visada yra rizika, kad kas nors pamatys, kad tu esi visai ne toks, todėl tokie žmonės jaučiasi labai nesaugūs. Jie tik kuria savo įvaizdį, mažai ką bendro turintį su jų savastimi, ieško pripažinimo, įvertinimo, susižavėjimo įrodymų – bet kokia kaina. Ir to niekada negana.
– Tokio elgesio šaknys – vaikystėje? Tėvai vaikai pergyrė?
– Pagyrimas už pasiekimus narciziškumo neskatina, jį skatina gyrimas už bet ką: vaikas vis vien jaučia – jis nieko doro nenuveikė, o tėvai jam gieda, koks jis nuostabus. Ir tai ne tik nemotyvuotos pagyros, bet ir besąlygiškos meilės trūkumas: juk vaiką mylime ne už pažymius ar poelgius, mylime tiesiog.