Apie ta nepriimta kalbėti – kartais net geriausios draugės nežino, kaip ir ką šnekėti su persileidimą patyrusia moterimi. Tema jautri, skaudi ir dažniausiai – apeinama. Bet psichologai sako, kad apsimesti, jog nieko neįvyko, – klaida.
Aplinkiniai dažnai nežino, kaip elgtis. Ką nors (ką?) sakyti ar nesakyti? Kaip guosti? Patyrusiai tokią traumą moteriai reikia leisti gedėti: išsikalbėti, išreikšti savo emocijas ir jausmus, galų gale – išsiverkti. Tačiau blogiausia, ką ji gali išgirsti, yra frazė: „Tu dar jauna, dar pagimdysi, viskas bus gerai“. Pasijuntama taip, lyg tavo skausmas nuvertinamas, nes kažkam jis pasirodė nelabai reikšmingas. O juk tai didelis praradimas – nesvarbu, kiek kūdikiui buvo savaičių ar mėnesių.
Kai netenkame artimo žmogaus, jis vis vien užima kertelę mūsų sieloje, taip ir negimęs kūdikis – jo netektis nepraeina be pėdsakų. Negimęs kūdikis – irgi šeimos dalis, kurią reikia priimti.
Kaip išgyventi netektį?
Negimęs kūdikis – irgi šeimos dalis, kurią reikia priimti.
Geriausia kreiptis į psichologą, ypač tuomet, jei jaučiate, kad artimieji ir draugai nelabai sugeba palaikyti, o kažkelintą kartą išgirdus, kad: „Nieko tokio, daugeliui taip būna, viskas susitvarkys, nereikia taip išgyventi“, geriau nepasidaro. Kartais netyčia išsprūdusi frazė tik dar labiau susitiprina neviltį ir priverčia užsidaryti, supratus, kad kitiems tavo kančia tiesiog nelabai suprantama.
Jei jums artima moteris patyrė persileidimą, geriausia leisti jai išsiverkti ir išsišnekėti. Net jei jums atrodo, kad ji tik drasko sau širdį – tegul išsišneka. Svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuris ją išklausys, pabandys suprasti ir įsigilinti, ką ji jaučia, tiesiog apkabins ir pabus šalia, nesidangstydamas banaliomis tiesomis „viskas bus gerai“ ar „pamatysi, viskas praeis“.
Kaip gali padėti vyras?
Jam tai – irgi netektis. Todėl labai svarbu abiem kalbėtis ta skaudžia tema, dalytis savo jausmais ir išgyvenimais, palaikyti vienam kitą. Taigi vyras neturi būti nepajudinama siena, vaizduoti, kad „viskas gerai“, ir gyventi taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Ne, jam irgi reikėtų išreikšti savo jausmus. Blogiausia taktika – viską laikyti tik savyje, nors daugelis vyrų laiko ją „vyriška“.
Kai moteris suvoks, kad kas nutiko, jau nutiko, kad tai – jau praeityje, kai išsiverks ir išsikalbės, galima su ja pasikalbėti tema: „Ko galėtų tas negimęs mažylis tau palinkėti?“ Tikriausiai jis norėtų, kad jo mama suvoktų, jog gyvenimas tęsiasi. Ir tas gyvenimas – gražus.
Kartais būna veiksmingas atsisveikinimo su kūdikiu ritualas, kurį galima atlikti vienai, su vyru ar su kuriuo nors artimu žmogumi. Galima mažylio garbei pasodinti medį, parašyti jam laišką ar nupiešti piešinį, kuriame atsiskleistų jausmai (atleisti jam ar paprašyti atleidimo, padėkoti, išreikšti savo meilę). Tikinčioms moterims padeda maldos.
Jei moteris visapusiškai išgyvena tą situaciją: turi galimybę išlieti savo emocijas, pasidalyti savo išgyvenimais, pajusti artimųjų palaikymą, tai netrukus ji natūraliai pasijunta geriau, sugeba priimti situaciją kaip patirtį ir vėl pradėti gyventi atsikračius kaltės jausmo. Ir vėl suplanuoti jau kito savo kūdikio atėjimą...