„Žinau, ką reiškia artimo žmogaus savižudybė, žinau, ką reiškia prarasti geriausią draugę, žinau, ką reiškia nesėkmės, patyčios – tai man artimos, asmeniškai patirtos temos“, – prisipažino Beata Tiškevič-Hasanova.
Pirmadienio popietę ji drauge su emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ darbuotojais ir savanoriais pasidalino skaudžios asmeninės patirties akimirkomis ir ragino jaunus žmones nelaikyti slogių emocijų savyje, o jomis pasidalinti su kitais.
Beata – viena iš „Jaunimo linijos“ savanorių, jau kurį laiką dirbanti su iniciatyva „Nebijok kalbėti“. Ji važinėja po Lietuvą, kalbasi su jaunais žmonėmis apie jų problemas, stengiasi juos motyvuoti į gyvenimą žvelgti pozityviau, o į kasdienes problemas – paprasčiau, šviesesnėmis spalvomis. Esą dauguma jų – lengvai išsprendžiamos, tiesiog reikia laiku atpažinti signalą.
„Nebijok“ kalbėti labiausiai padėjo man pačiai. Iš tiesų pirmiausia nustojau bijoti kalbėti pati“, – specialiame „Jaunimo linijos“ susirinkime kalbėjo Beata. Prisijungti prie savanoriškos veiklos ją įkalbėjo Andrius Mamontovas. Būtent jis paragino žinomą aktorę, televizijos laidų vedėja tapti jaunimo tarnybos dalimi.
„Pradžioje, neslėpsiu, man tikrai buvo sunku. Visi tie pokalbiai – jie emociškai sunkūs, tačiau labai labai vertingi. Per juos išmokau atvirumo. Nėra lengva būti atvirai su žmonėmis, tačiau susitikimuose radau sintezę: ne tik aš klausydavau, bet ir pati kalbėdavau“, – sakė Beata.
Prieš keletą metų nusižudė jos geriausia draugė. Ši patirtis jai – labai skaudi ir verčianti susimąstyti. Galbūt tai net buvo viena iš priežasčių, kodėl Beata nusprendė padėti problemas spręsti kitiems. „Mama man vaikystėje sakydavo, kad reikia nešioti kumštines pirštines, nes kai pirštai būna kartu – jiems šilčiau. Priešingai, nei tose pirštinėse, kuriose kiekvienas pirštas atskirtas. Lygiai taip ir su jaunimo organizacijomis – reikia laikytis išvien, kalbėtis – tuomet problemas spręsti lengviau“, – sakė ji.
Neretai tie žmonės, apie kuriuos kiti galvoja, kad jiems itin sekasi ir viskas gyvenime einasi, rodos, lyg sviestu patepta, kuriems nieko netrūksta – iš tiesų viduje yra nelaimingi. Tačiau dėl savo pačių susikurto sėkmės lydimo žmogaus įvaizdžio jie bijo parodyti savo jautriąją, sugniuždytą pusę. „Nereikia bijoti kalbėtis. Nereikia bijoti atsiverti. Ir reikia išmokti priimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus žmones. Savanoriu būti nėra lengva, tačiau tai labai kilnus darbas – padėti kitiems“, – mintimis dalijosi Beata.
Renginyje žodį tarė ir „Jaunimo linijos“ direktorius Paulius Skruibis, plėtros vadovė Aušra Pockevičiūtė, „Tele2” generalinis direktorius Petras Masiulis, savanoriavimo patirtimi pasidalijo ir keletas jaunų, prie paramos tarnybos prisijungusių žmonių. Visi jie kasdien ragina padėti jauniems, 16–30 metų žmonėms, kurie į tarnybą dažniausiai kreipiasi dėl įvairių su tarpusavio santykiais susijusių problemų: meilės, santykių su tėvais, draugais, mokytojais.