Vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“ šiais metais mini jubiliejinį 10-ąjį sezoną. Šalia improvizacijos meistrų Audriaus Bružo, Martyno Nedzinsko, Balio Latėno ir Kirilo Glušajevo jau 3-ąjį sezoną ant scenos užtikrintai lipa ir du jaunieji aktoriai Marius Čižauskas bei Oskaras Vygonovskis. Apie tai, kaip improvizacija pakeitė jų gyvenimus, apie nepamirštamus pirmus kartus improvizacijos scenoje ir jubiliejinį teatro sezoną – interviu su aktoriais.
Oskarai, Mariau, kada nusprendėte tapti aktoriais?
Oskaras: Labai juokinga istorija. Mokykloje aš daug bendravau su vyresniais už save, o jie būdami 12-oje klasėje eidavo į „Rusų dramos teatrą“ žiūrėti spektaklių. Vieną kartą susirgus draugės draugei, man pasiūlė eiti vietoj jos. Atsimenu, kad man patiko emocijos, kurias jaučiau. Tad, jau šešiolikos tvirtai žinojau, kad noriu mokytis aktoriaus amato. Netrukus pradėjau lankyti „Mažojo teatro akademiją“, o vėliau, šios akademijos dėstytojos paskatinimu, stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir įstojau.
Marius: O aš jau vaikystėje įsivaizdavau, kad ateitį siesiu su kūryba. Besimokydamas mokykloje labai mėgau piešti. Paišydavau daug ir visur: ant popieriaus, į sąsiuvinį, ant suolo. Apie studijas dar galvoti buvo anksti, bet suaugusių paklaustas, kuo būsiu užaugęs tvirtai atsakydavau – dailininku. Gal devintoje klasėje, kai jau reikėjo rimčiau galvoti apie būsimą profesiją, nusprendžiau stoti į J. Vienožinskio dailės mokyklą, bet stojamuosius paprasčiausiai pražiopsojau. Nenuleidau rankų ir toje pačioje dailės mokykloje užsirašiau į fotografijos būrelį. Panašiu metu klasiokės pasiūlė kartu nueiti į teatro užsiėmimus tuometiniame „Elfų“ teatre. Atsimenu, kad pirmą kartą stovėti scenoje buvo labai gėda, bet tuo pačiu ir suintrigavo. Taip kurį laiką po pamokų lankiau fotografiją ir teatrą, o dešimtoje klasėje jau buvau apsisprendęs, jog stosiu į aktorinį.
O kaip prasidėjo jūsų pažintis su improvizacija?
Marius: Kuomet mokyklos metais lankiau teatro užsiėmimus, mes darydavom vaidybinius etiudus. Kelias minutes apsitardavom ir eidavom vaidinti. Juose būdavo nemažai improvizacijos. Taip pat, labai mėgau „Pagauk kampą“ laidas , kurios taip pat paskatino rimčiau pagalvoti apie aktoriaus profesiją.
Oskaras: Pati pirma mano pažintis buvo gatvėje. Kiekvieną dieną mokydamasis mokykloje eidavau pro Halės turgų, prie kurio ilgai kabėjo teatro „Kitas kampas“ plakatas su užrašu „Spektaklis, skirtas žmonėms nuo 1 iki 99 metų“. Praeidamas visuomet galvodavau : „Kai įstosiu į „akadę“ ir, kai turėsiu LSP, vaikščiosiu ten nemokamai!“. Ir kai iš tikrųjų įstojau, vaikščiojau, kiek leido galimybės. Taip pat, esu peržiūrėjęs visus „Kito kampo“ įrašus internete. Tada stebint juos iš šono viskas atrodė labai lengva. Galvodavau: „Jie sėdi, nieko nedaro, o kai užlipa ant scenos vaidina taip, lyg tą situaciją būtų išanalizavę tūkstantį kartų“. Norėjau sužinoti, ką reikia daryti ir lavinti savyje, kad pavyktų improvizuoti, kaip jie tai daro.
Artimesnė pažintis su improvizacija įvyko akademijoje, kur nuo pirmo kurso Andrius Žebrauskas mums dėstė improvizaciją. Jo paskaitos ir duoti patarimai labai padėjo suprasti, kaip iš tikrųjų gimsta improvizacija.
Kaip manote, kokiomis savybėmis turi pasižymėti improvizatorius?
Oskaras: Jis turi būti užsispyręs gerąja prasme, nenuleisti rankų, bandyti toliau net jei ir „nesigauna“ iš karto. Todėl, svarbu būti pozityviu. Taip pat, turi būti žingeidus ir lankstus. Kiekvienas improvizacijos spektaklis yra toks vienintelis, čia „autopiloto“ funkcijos tiesiog nėra. Tu visada turi dviem rankomis laikyti vairą ir skrieti per nežinomybę.
Marius: Manau, būtų galima prirašyti daug savybių, bet viena, kuri man asmeniškai labai svarbi – tai gebėti nekritikuoti savęs ir kolegų. Iš pradžių man tai buvo kiek svetima, nes gyvenime esu kritiškas tiek sau, tiek aplinkiniams. Improvizacija man padeda tam tikrose situacijoje labiau susikoncentruoti į teigiamus dalykus. Jeigu pavyksta, tuomet ir neigiami dalykai nebeatrodo tokie dideli.
O kaip dar improvizacija padeda asmeniniame gyvenime?
Oskaras: Žmonės sako, kad improvizacija mane kardinaliai pakeitė. Tapau atviresnis pasiūlymams, nebesu toks valdingas, koks buvau anksčiau. Kalbant apie šio 10-ojo teatro sezono šūkį „ Dabar man galas! O mums improvizacijos pradžia!”, pastebėjau, kad to „galo“ dabar man niekada nėra. Galbūt prieš porą metų atsidūręs keblioje situacijoj aš nusimesčiau atsakomybę nuo savo pečių. Dabar atvirkščiai – ją prisiimu, o tada žiūriu, kas bus toliau. Iš esmės pradėjus improvizuoti man gyventi tapo linksmiau, pasikeitė mano požiūris į pasaulį, tapau dėmesingesnis. Aš kasdien važinėju viešuoju transportu. Nors galėčiau išsilaikyti teises, bet suprantu, kad vairuodamas automobilį prarasiu tuos ankstyvus rytus ir miegančių žmonių veidus. Stengiuosi įsidėmėti juos visus.
Koks buvo jausmas pirmą kartą improvizuojant scenoje su „Kitas kampas“ aktoriais?
Marius: Iki pirmo pasirodymo scenoje mes nemažai treniravomės, todėl jaučiausi savimi pasitikintis. Visgi, pirmas pasirodymas buvo toks, kokie dažnai būna pirmi kartai. Labai jaudinausi, stebėjau vyresnius kolegas ir bandžiau susivokti, kas aplinkui vyksta. Buvo akimirkų, kai jaučiau, jog „degu“, kitaip sakant, jaučiausi beviltiškai. Tų degimo momentų būna ir dabar, bet dabar jie jau ne tokie paraližiuojantys ir į juos jau galiu pasižiūrėti kūrybiškai, su šypsena. Improvizacija ir žavi tuo, kad kas nutiktų reikia neprarasti geros nuotaikos.
Oskaras: Tai buvo „Gero humoro dozė“. Viskas vyko kaip iš Eminem‘o scenos „Aštuntoje mylioje“, kur jis vemia ir tada eina repuoti. Mano atveju, buvo bėgimas į tualetą, veido valymas, žvilgsnis į save veidrodyje ir galvoje besisukančios mintys: „Tu jau niekur nepabėgsi. Eik ir viskas!“. Seniai nebuvau taip drebėjęs! Pamenu, Martynas laimingas laksto, Audrius sako: „Ramiai, ramiai...“, Kirilas su žiūrovais „diriguoja“, o mano emocijos netveria viduje. Iš scenos atsimenu, tik kaip aš žiūrėjau į žiūrovą, o žiūrovas į mane. Tą kartą buvo baisu, o dabar smagu ir gera prisiminti.
Šiemet teatrui „Kitas kampas“ – dešimt metų, o jums abiem– tai trečiasis sezonas. Kaip manote, ko reikia, kad teatre išliktum tuos dešimt metų?
Oskaras: Labai svarbi yra satisfakcija, noras improvizuoti ir „ištaškyti“ savo ego į tūkstančius mikro atomų, nes improvizuoti su dideliu ego yra tiesiog neįmanoma. Kadangi, improvizacija yra gyvenimo būdas, mažinant ego scenoje, jis mažėja ir kasdieniame gyvenime. Be abejonės, yra būtina meilė improvizacijai, atsidavimas publikai ir scenos partneriui. Teatro senbuviai, improvizuojantys jau dešimt metų, puikiai tai įrodo.
Šis teatro sezonas yra nauja pradžia. Kuo Jums tai nauja pradžia?
Marius: Šį sezoną norėčiau rimčiau susikoncentruoti į savo profesinę veiklą, išsikelti sau kur kas didesnes užduotis bei jas įgyvendinti. Linkiu sau, kad tai pavyktų ir kad šis sezonas būtų kažko naujo pradžia.
Oskaras: Man kiekvienas sezonas yra nauja pradžia, nes naujų sezonų teatre turiu nedaug. Po kiekvieno sezono aš darau savo „sąžinės teismą“. Apgalvoju, kokie buvo mano lūkesčiai, ką aš per tą sezoną nuveikiau, ar esu patenkintas rezultatu, ką buvo galima padaryti geriau. Improvizuodamas scenoje stengiuosi kaskart mesti save vis į kitą pusę, ieškoti naujų ir nepažintų plotmių savo improvizaciniame žemėlapyje.
O ką reiškia scenoje improvizuoti su improvizacijos meistrais Audriumi, Kirilu, Martynu ir Baliu?
Marius: Kai žiūrėdavau „Pagauk kampo“ laidas, svajojau vieną dieną improvizuoti. Dabar tą darau kartu su jais. Geras jausmas. Gerbiu teatro kolegas ir stengiuosi iš jų mokytis.