Komunikacijos specialistė Inga Norkė yra puikus užsispyrimo pavyzdys, kad jei labai ko nors trokšti – įmanoma viskas. Turėdama menką interjero kūrimo patirtį, ribotą biudžetą ir mažai laiko, ji vos per du mėnesius įsirengė jaukius ir stilingus namus.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Kvietimas į įkurtuves – iš anksto
Kai Inga nusprendė imtis šios avantiūros, jos namai visai nepriminė svajonių būsto, o ir darbų pabaigos, iš pirmo žvilgsnio, nebuvo matyti: akis badė betonas ir pilkos, niūrios sienos. Iki lakstymo basomis per parketą čia atrodė taip toli… Tačiau sau davė pažadą, kad vos per du mėnesius dviejų kambarių butas Vilniuje bus pilnas draugų klegesio, ir juos visus iš anksto pakvietė į įkurtuves. O iš karto po naujų namų „pašventinimo“ turėjo išskristi užtarnautų atostogų į Aziją. Bilietai jau buvo nupirkti, todėl beliko skubiai imtis remonto darbų ir uoliai laikytis plano.
Ką nors sumaniusi, imuosi iš visos širdies
„Nebebuvo kur trauktis, – juokiasi Inga. – Ką nors sumaniusi, imuosi iš visos širdies. Turiu logiškai nepaaiškinamą klaidų rezervą ir už tai, matyt, turėčiau dėkoti tėvams – jie niekada manęs nebausdavo, jei kas nepavykdavo. Priešingai, skatindavo bandyti dar ir dar kartą. Kartais iš nesėkmių pasimokydavau, o kartais tiesiog imdavo ir pasisekdavo. Galbūt todėl ir nebijau klysti? Juk ne pasaulio pabaiga, jeigu kas nors interjere nederės ar iš pirmo karto nepavyks. Patikėkite, visi turime kūrybinių gebėjimų, tik tam tikrame amžiuje jie užspaudžiami prievolių, pareigų ir normų.“
Sprendimai čia ir dabar
Inga jau nebesuskaičiuoja, kiek sykių iš bičiulių girdėjo skepticizmo kupinų frazių „pamatysi, užsakymai atkeliaus vėliau“, „darbininkai neatvyks laiku“, „niekas tau nespės pagaminti ir sumontuoti virtuvės“. Šiuos žodžius ji priimdavo kaip iššūkį ir net neketino sustoti. O bandydama suprasti, nuo ko pradėti, pirmiausia jutube peržiūrėjo begalę vaizdo įrašų, pati nusipiešė, kas kur namie stovės, pasidarė darbų sąmatą ir labai greitai suprato, kad gali į ją netilpti. „Buvo pats remonto darbų sezonas – ruduo, tuometės kainos irgi nežadėjo nieko gero… Neturėjau prabangos užsakyti ir kelis mėnesius laukti atvykstant plytelių, parketo, santechnikos, šviestuvų ar židinio – privalėjau užtikrinti, kad darbai nesustotų nė dienos. Sprendžiau vietoje.
Tokiais momentais ir pasireiškia didžiausias kūrybiškumas, todėl vietoj puošybinių juostelių ant sienų klijavau grindjuostes, nes tuo metu tik jų buvo gamintojo sandėlyje. Kuriant labai svarbu atsižvelgti į visas galimybes ir neapsiriboti praktiškais sprendimais, nes jie ir yra didžiausi kūrybiškumo žudikai. Tačiau žinojau, kad vien masinės gamybos produkcija namų neapkrausiu, todėl nišinėse parduotuvėlėse, internete, antikvariatuose ieškojau unikalių baldų ir dekoro elementų.
Kai ką visgi teko gaminti specialiai – būtent dėl to virtuvės projektą nusibraižiau vos prasidėjus remontui, kad per visą turimą laiką man ją ir pagamintų. Nemažai pavyko sutaupyti atliekant apdailos darbus. Pagal skelbimus suradau auksarankį iš Ukrainos, kuris, dabar jau galiu teigti, yra labai patikimas ir talentingas žmogus, bet vėlgi – tuomet žaidžiau va banque.“
Šiandien turime tiek daug galimybių, stilių, tendencijų, todėl atskaitos taškas – labai svarbus.
Pirmas pirkinys – paveikslas
Įsigijusi tuščius namus, šeimininkė neturėjo susikūrusi idealaus vaizdo, kaip jie atrodys. Tačiau labai džiaugdamasi investicija į nekilnojamąjį turtą dar tą pačią savaitę nusipirko ir pirmąjį meno kūrinį, kuris po remonto darbų turėjo būtinai papuošti naują būstą. Klaidžiodama po virtualią „Saatchi“ meno galeriją Inga nusižiūrėjo tapytą impresionistinį paveikslą su povu albinosu.
Tai ir padiktavo interjero spalvas – samanų žalią, baltą, auksinę ir juodą: „Netrukus turėjau nedidelį turinio projektą su viešbučiu „Pacai“. Praleista para šiame įspūdingame ansamblyje man buvo didžiulis įkvėpimas ir tam tikra prasme ten mane aplankė nušvitimas. Vėliau mama juokėsi, kad susikūriau savo mažyčius „Pacus“. Šiandien turime tiek daug galimybių, stilių, tendencijų, todėl atskaitos taškas – labai svarbus, o man juo tapo minėtas paveikslas.
Antras pirkinys – nešlifuoto marmuro stalas. Jį pamačiau vaikščiodama po keramikos ir akmens masės tiekėjo saloną. Pasirodo, šis stalas buvo likęs iš vieno prabangaus viešbučio užsakymo. „Parduodate?“ – paklausiau. – „Taip, pirkite!“ Ir tai – tik keli epizodai iš gausybės tų mėnesių nusivylimų, pamokų, važinėjimo maratono ir atradimų.“
Baigė remontą ir... įsimylėjo
Inga iš karto duoda keletą patarimų naujakuriams. Netaupykite lovos čiužiniui, nes miegodami praleidžiame apie dvidešimt penkerius savo gyvenimo metus. Kuo mažiau atvirų lentynų, ir ne tik dėl besikaupiančių dulkių – jose ilgainiui nusėda nereikalingi daiktai. Taip pat siūlo rinktis kuo daugiau ilgaamžių medžiagų: medienos, akmens, metalo. Ne mažiau svarbu prie langų palikti erdvės, kad vidun patektų kuo daugiau natūralios šviesos. Veidrodžiai ir blizgios lubos didina erdvę, o džiungliniai augalai pagyvina interjerą.
Čia jaukiai ir gyvensime dviese su mylima kalyte Upe.
Inga kiek nustebina sakydama, kad sąmoningai nutarė vengti dabar ypač populiarių pilkų atspalvių: „Nors ir madinga, tačiau pastarųjų metų pilkos spalvos invazija į daugybę namų ir biurų buvo tai, ko tikrai nenorėjau.“
Ieškodami savojo aš ar norėdami pailsėti nuo rutinos žmonės kartais griebiasi gana drastiškų priemonių: meta darbus, ilgam vieni išvyksta gyventi į tolimas šalis. Inga suprato, kad būsto kūrimas tapo įdomiausia kelione, meditacija, geriausiu savęs pažinimo ir naujų galimybių atradimo laikotarpiu. „O štai ramiai įsikūrusi naujuose namuose ir pailsėjusi nuo gausybės darbų maniau, kad taip čia jaukiai ir gyvensime dviese su mylima kalyte Upe, bet nepraėjo nė du mėnesiai ir aš… įsimylėjau! Džiaugiuosi, kad savo meilę įkalbėjau bent kuriam laikui persikelti į mano namus – juk ką tik čia apsigyvenau ir taip norėjosi pasimėgauti naujomis erdvėmis. Kita vertus, nesu prieraiši, man šis nuotykis labai patiko, išgyvenau jį iš visos širdies, todėl galėčiau paleisti. Ir jau dabar žinau, kad kitus savo namus įrengčiau visai kitaip, bet tikrai – tik pati!“