Diana Spencer neatnešė laimės Anglijos karališkajai šeimai ir veik sužlugdė jos reputaciją. Ar kito pasaulio krašto sosto įpėdinio žmona Masako Owada taps japonų monarchijos saulėlydžio simboliu? Juk abi jos taip dažnai lygintos.
Ir ne šiaip lygintos: Masako, dvejais metais jaunesnė už savo kolegę, romantiškai tituluota japonų Diana. O dar – liūdnąja princese ir Chrizantemų sosto (taip vadinama japonų monarchija: imperatoriaus antspaude pavaizduota ši gėlė) kaline.
Tiesa, pastaruosius epitetus dalijo Vakarų autoriai, o patys japonai jau kuris laikas santūriai žvelgia į moterį, kuri artimiausiais metais taps imperatoriene. Ir būgštauja, ar Masako bei princas Naruhito nebus paskutiniai paskutinės pasaulio imperijos valdovai. Mat jie neturi sūnaus – tik dukrą Aiko. O mergaitės negali paveldėti sosto dėl labai paprastos priežasties: Japonijos imperatorius – dieviškos kilmės ir eina tam tikras religines Saulės deivės Amaterasu žynio pareigas, kurias atlikti gali tik vyrai. Santuoka su kokiu kilmingu jaunikaičiu irgi neišgelbėtų. Saulės deivės neapgausi teisės aktais, be to, tokias tuoktuves riboja įstatymai, priimti po Antrojo pasaulinio karo ir neleidžiantys imperatoriaus šeimai plėstis, – tekėdamos japonų princesės netenka titulų ir tampa paprastomis moterimis. Paveldėjimas įmanomas tik pagal tėvą ir paremtas kraujo ryšiais. Aišku, yra mažasis princas Hisahito, antrojo imperatoriaus sūnaus atžala ir vienintelis jaunosios kartos berniukas, kuriam rudenį sukako vienuolika, bet sosto įpėdinių pora, be abejonės, norėtų, kad paveldėtoja taptų jų dukra.
Šiaip ar taip, akligatvis ir valdžios krizė – garantuoti. Nėra vyriškosios lyties įpėdinio – nėra ir imperatoriaus; nėra imperatoriaus, nebelieka ir imperijos – ir štai turime Japonijos respubliką.
Moteris, iš kurios tiek tikėtasi prieš 24 metus, kai tapo imperatoriškosios šeimos nare, nepateisino pagrindinio lūkesčio – padovanoti dinastijai įpėdinį. Ir apskritai nuvylė būsimus pavaldinius, kurie nebetiki mitais apie nelaimingą princesę, įkalintą negailestingo rūmų etiketo ir tradicijų. Toks jau tas XXI a., kai sunku būti net širdžių valdove, ką jau kalbėti apie tikros valdžios naštą.
Viskas buvo ne taip
Išties lyginti dvi princeses ne visai korektiška. Diana Spencer atitekėjo į karališkąją šeimą vos dvidešimties – be išsilavinimo, be santykių patirties, augusi turtingoje ir kilmingoje, bet absoliučiai nesveikoje šeimoje. Masako Owada, su tėvais apkeliavusi pusę pasaulio, studijavusi Oksfordo, Kembridžo ir Tokijo universitetuose, Užsienio reikalų ministerijos stažuotoja, sutiko tapti princo Naruhito žmona iš trečio karto. Ir, reikia manyti, suprato, ką daro ir kam ryžtasi.
Beje, jokios ypatingos karjeros Masako nepadarė. Na, taip, pateko dirbti į ministeriją iš pirmo karto (sakoma, šitaip pavyksta vos 5 proc. laimingųjų), bet būkime realistai: tėtis, diplomatas, buvęs asmeninis imperatoriaus vertėjas, – užnugaris bet kurioje pasaulio šalyje. Juolab Japonijoje, kur šeimos ryšiai reiškia tiek daug. Kaip minėta, Masako tebuvo stažuotoja ir viena iš jos pareigų, sakykime, buvo užimti garbingus svečius. Ji net lankė japonų virtuvės kursus, kad galėtų profesionaliai atskleisti atvykėliams šios paslaptis.
Perdėta ir informacija apie tai, kad ji laisvai šneka keliomis užsienio kalbomis. Na, taip, vaikų darželį lankė Maskvoje ir kelis žodžius šia kalba gal ir prisimena, tačiau pasakyti tegali „ačiū“ ir „prašau“. Per pokylį tuomečio Rusijos prezidento Boriso Jelcino garbei ji paprasčiausiai sėdėjo ir šypsojosi, o bendravo per vertėją. Tiesa, anglų moka gerai.
Pažintis su imperatoriaus sūnumi, kuriam tada buvo 26-eri, – irgi ne Pelenės istorija. Oficialiai teigiama, kad princas ir stažuotoja buvo pristatyti vienas kitam per diplomatinį pokylį Ispanijos infantos Elenos garbei. Tais metais drovusis įpėdinis turėjo pasirinkti nuotaką, ir į vakarą buvo pakviestos trys dešimtys aristokračių panelių ir... nekilminga Masako, kurios vardą kažkas pieštuku įrašė į viešnių sąrašus. Girdi, princas buvo taip sužavėtas, kad jai pasipiršo.
Mergina idealiai atitiko formalius reikalavimus: jaunesnė nei trisdešimties, žemesnė nei 1,65 m, be auskarų įvairiose kūno vietose ir tatuiruočių ir, kas svarbiausia, nekalta.
Ką gi, kaip visada detalės pasirodo ne tokios pasakiškos. Masako pati pasistengė patekti į nuotakų atranką, o specialus komitetas, svarstantis imperatoriškųjų nuotakų klausimus, jau buvo siūlęs Naruhito jos kandidatūrą, ją palaikė ir princo draugas žurnalistas, su kuriuo jis paprastai žaisdavo tenisą. Mergina idealiai atitiko formalius reikalavimus: jaunesnė nei trisdešimties, žemesnė nei 1,65 m, be auskarų įvairiose kūno vietose ir tatuiruočių ir, kas svarbiausia, nekalta fiziškai (neklauskite, kas patikrino pastarąjį faktą).
Kilmė irgi nebuvo kliūtis – juk ir dabartinė imperatorienė Michiko gimusi paprastoje šeimoje (beje, ji – pirmoji ne aristokratė, atitekėjusi į imperatorių rūmus, išties prisikentėjo nuo savo anytos!).
Sutrukdyti galėjo nebent Owadų šeimos reputacija (Masako senelio chemijos koncernas „Chisso“ kaltas dėl didžiulės ekologinės katastrofos, ištikusios šalį šeštajame septintajame dešimtmečiais: koncernas, ilgus metus teršęs gyvsidabriu Minamatos įlanką, išprovokavo ligą, dabar vadinamą šiuo vardu. Nuo jos nukentėjo 6500 žmonių, tačiau šeima niekada neatsiprašė nukentėjusiųjų).
Nerimo rūmams gal kėlė merginos charakteris – pernelyg užsispyrusi, pernelyg vakarietiška, bet niekas nesiryžo stoti prieš sosto įpėdinio laimę. O ir jo tėvai tuokėsi iš meilės. Todėl kai tik jaunoji Masako, merginta 6 metus, pagaliau pasakė „taip“, labai greitai buvo surengtos vestuvės. Sunkų X a. kimono (yra žinoma, kad princesė negali pakęsti tradicinio judesius varžančio apdaro) vilkėjo tik per religinę ceremoniją – kitu metu, kaip ir norėjo, buvo pasipuošusi balta vakarietiška suknele ir diadema su briliantais. Jaunikis taip pat buvo apsirengęs smokingu.
Privilegijos be pareigų
Dar vienas populiarus princesės Masako istorijos elementas – jos depresija ir sunkus gyvenimas rūmuose. Šnekėta, kad pats imperatorius Akihito kas mėnesį teiraudavosi, gal jau šįkart marčiai neprasidėjo mėnesinės (kas ypač juokino japonų kultūros žinovus – toks nediskretiškas elgesys iš principo neįmanomas).
Išties, princesei ilgai nepavyko pastoti ir ji prarado pirmagimį. Aiko gimė tik po aštuonerių santuokos metų ir Masako griežtai atsisakė mėginti dar kartą. Pats princas Naruhito ne sykį viešai pabrėžė neketinąs rinktis: galimybė susilaukti sūnaus ar žmonos sveikata. Šiaip ar taip, vyriškosios lyties įpėdinį turėjo antrojo imperatoriaus sūnaus šeima ir net svarstyta galimybė jau tuomet keisti paveldėjimo tvarką.
O dėl sveikatos, tai 2004 m. buvo pranešta, kad princesė skundžiasi adaptacijos sutrikimais (juos gydėsi iki pat 2017 m. pabaigos). Tačiau jie netrukdė, tarkim, jodinėti, pramogauti prabangiuose kurortuose, restoranuose ir butikuose (parduotuvės uždaromos, kai sosto įpėdinio žmona panūsta apsipirkti) ar žaisti tenisą su draugais amerikiečiais (nespėjo aplankyti uošvio ligoninėje po auglio operacijos, mat buvo suplanuota partija). Ir bet kokie nesklandumai stebuklingai praėjo, kai aktyviai pradėtas rengti imperatoriaus Akihito atsistatydinimas, po kurio rūmuose šeimininkaus nauja pora.
Skeptikai ironizuoja, kad artima sosto perspektyva padėjo princesei įveikti ligas ir per pastaruosius tris ar keturis mėnesius ji dirbo daugiau nei per visą laiką, kol buvo tiesiog sosto paveldėtojo žmona. Ekspertai paskaičiavo, kad per pirmus 7 santuokos su princu metus Masako praleido 900 renginių. O per visą darbo princese laiką pasirodė tik 10 proc. renginių, kuriuose turėjo dalyvauti.
Princesės elgesys dažniau vadinamas tiesiai: tinginio liga. Ir ji iki šiol stebuklingai praeidavo, kai Japonijoje viešėdavo Vakarų monarchai, pasitaikydavo proga ištrūkti į Europą ar tiesiog pavaikščioti po Tokijo prabangias parduotuves.
Atvirai sakant, tie patys skeptikai netiki diagnozės rimtumu (arba tikslumu – neoficialiai šnekama, kad Masako galbūt vargina maniakinė depresija ir dabar ji kaip tik išgyvena pakilimo laikotarpį). Princesės elgesys dažniau vadinamas tiesiai: tinginio liga. Ir ji iki šiol stebuklingai praeidavo, kai Japonijoje viešėdavo Vakarų monarchai (Masako patinka viskas, kas vakarietiška), pasitaikydavo proga ištrūkti į Europą pačiai ar tiesiog pavaikščioti po Tokijo prabangių parduotuvių kvartalą ir iš visos širdies atsidėti šopingui.
Rudenį princesė niekam nepatikėjo rūpintis Danijos princo ir princesės priėmimu: 8 savaites, kol buvo rengiamasi viešnagei, nenuskambėjo nė vieno skundo dėl blogos savijautos. Kitą dieną po vakarienės ji net pasirodė su svečiais viešumoje, 5 valandas šypsojosi ir pozavo kameroms. Rūmų protokolo skyrius neprisiminė, kada Masako tiek ilgai būtų buvusi tarp pavaldinių! Įdomu tik, jei ji tikrai serga, kiek dar išsvajotasis titulas veiks kaip stimulas?..
Nuvylusi naciją
...Ir kas bus, kai entuziazmas išblės? Juk imperatorienei nebus taip paprasta viską mesti ir išskristi į Hagą, kur jos tėvai turi vilą. Nebeišeis ignoruoti renginių: valdančioji pora – tautos simbolis ir reikalavimai jai dideli. O per veik ketvirtį amžiaus, kai yra imperatoriškosios šeimos narė, Masako iššvaistė pasitikėjimo kreditą. Vakaruose dar prisimenamas Chrizantemų sosto kalinės epitetas (taip princesę savo knygoje praminė australų žurnalistas Benas Hillsas). Bet knyga apie tragišką Masako gyvenimą išėjo 2006 m. ir jau tada laikyta prieštaringa. O 2013 m. japonų moterų žurnalas „Shincho 45“ pavadino princesę nacijos nusivylimu ir pasiūlė princui Naruhito atsisakyti sosto.
Japonų rojalistų forumai išgyvena dėl neaiškios imperatoriaus instituto ateities. Japonijos respublika turbūt irgi gali gyvuoti, bet būtų gaila atsisveikinti su seniausia pasaulyje valdančiąja monarchija. Ir apskritai Žemėje daugiau nėra imperijų: ši – paskutinė... Ir taip jau išėjo, kad paskutine imperatoriene tikrai gali vadintis Masako...
Niekas nemėgina paversti kol kas dar princesės pabaisa. Japonai skrupulingai suregistravo tautos pretenzijas, paskatinusias žurnalistą nepagarbiai atsiliepti apie dinastijos tęsėjus. Masako kliuvo už rūkymą (nemetė net pastojusi). Už nepagarbą vyro šeimos nariams (kategoriškai atsisakė sveikintis su vyresniaisiais nusilenkdama; nedalyvavo imperatorienės motinos Kojun laidotuvėse; draudžia dukrai bendrauti su pusseserėmis, princesėmis Mako ir Kako, kurias japonai dievina; pareikalavo, kad greta esančias jų ir vyro brolio šeimos vilas atskirtų 4 m aukščio tvora; imperatorienė Michiko irgi išsitarė matanti anūkę rečiau, nei norėtų). Už nepagarbą tam pačiam vyrui (japonams absoliučiai nepriimtinas princesės „dėmesio alkis“ – ji dažniausiai rodosi pirmame plane ir mojuoja ranka pavaldiniams, lyg būtų gimusi sosto papėdėje).
Nepareigingai atliekamas pareigas jau minėjome. Tik dar kelios detalės: sakykime, 2010 m. gruodį imperatorius Akihito dalyvavo 22 renginiuose. Masako – viename. O prieš ketverius metus Japonijos skaučių organizacija paprašė rūmų pakeisti garbės globėją – princesė triskart paskutinę minutę atšaukė dalyvavimą kasmečiame organizacijos suvažiavime.
Kitas priekaištas – ji bloga motina. Sklando versijų, kad princesei Aiko diagnozuotas vienas iš autizmo spektro sutrikimų, ji itin sunkiai susiranda draugų (Japonijoje organizuoti tokius ryšius – mamos pareiga), dažnai praleidžia pamokas. Svyruoja mergaitės svoris: kartais net abejojama, ar nuotraukose – tas pats vaikas. O kai paaiškėjo, kad triukšmingi klasės draugai gąsdina Aiko, Masako pareikalavo, kad į vaikų maistą būtų dedama ritalino – vaisto, slopinančio aktyvumą. Nenuostabu, kad kitų mokinių motinos ne itin myli princesę.
Japonija – turtinga šalis, be abejonės, galinti, kaip reikia, pasirūpinti savo valdovais (imperatorius, imperatorienė, sosto įpėdinių pora ir princesė Aiko vien kasdienėms reikmėms gauna 1,75 mln. eurų per metus). Tačiau Masako požiūris į pinigus brangiai kainuoja imperijai. Nes per vieną vizitą ji gali išleisti 200 tūkst. eurų (tąkart buvo pirktas „Chanel“ odinis kostiumas ir rankinė, „Bvlgari“ vėrinys ir keli niekučiai dukrai, princesei Aiko). Kiti princesės mėgstami prekių ženklai irgi nebiudžetiniai: „Hermes“, „Fendi“, „Dior“, „Givenchy“, „Repossi“ ir „Mellerio dits Meller“ juvelyrika. Be to, Masako drąsiai disponuoja imperijos brangenybėmis, pavyzdžiui, imperatorienės motinos Kojun segę žurnalistai aptiko princesės motinos Yumiko švarko atlape.
Ir tai dar ne viskas: prieš 2 metus viename iš interneto aukcionų buvo pardavinėjama vintažinė vėduoklė, šilkinė, dekoruota rankomis; pradinė kaina – 1,3 mln. eurų. Tokių aksesuarų buvo pagaminta penketas – imperatorienei Kojun ir keturioms jos dukroms, po visų jų mirties unikalūs meno kūriniai išpirkti iš paveldėtojų ir laikomi Japonijos brangenybėmis. Niekas nebedė pirštu, kad vertybėmis prekiavo Masako, bet pasklidus žiniai apie nepaprastą egzempliorių vėduoklė dingo iš aukciono.
Namų šeimininkės negailestingos: jei sosto įpėdinio žmona neįstengia valdyti alkio jausmo, tai kaip susidoros su imperatorienės pareigomis?!
Ką jau kalbėti apie detales, kurios itin svarbios būtent Japonijoje. Pirmiausia – antsvoris. Japonai nesižavi idėja mylėti save visokią, patys paprastai nelinkę tukti ir atliekami kilogramai jiems – savikontrolės stokos požymis. Žinoma, tai ne politikų lygmens argumentas, bet namų šeimininkės negailestingos: jei sosto įpėdinio žmona neįstengia valdyti alkio jausmo, tai kaip susidoros su imperatorienės pareigomis?! Buitinis priekaištas: princesė ne tik nesirūpina sutuoktinio išvaizda (Japonijoje tai vis dar žmonų reikalas), bet ir leidžia sau netvarkingai atrodyti viešuose renginiuose – visi japonų paskalų žurnalai 2013 m. išspausdino Nyderlandų karaliaus karūnacijos nuotrauką, kurioje Masako vilki sulamdyta suknele su kosmetika ir prakaitu sutepta apykakle.
Ji nemoka ir nemėgsta vilkėti kimono, neišmano keigo – mandagios japonų kalbos – niuansų, nemoteriškai gestikuliuoja, jos mimika pabrėžtina, vadinasi, nemoteriška ir nepatraukli japonų akiai (populiarus memas, kur princesės veido išraiška lyginama su kabukio teatro velnio kauke), – vakariečių akimis, tokios pretenzijos turbūt niekinės. Bet šalyje, kur servetėlių spalva turi savo kalbą, nėra smulkmenų. Ir ne tik namų šeimininkės ir moterų žurnalai garsiai klausia, ar būsimoji imperatorienė sugebės tapti tautos motina? Globoti vargstančius ir bedalius, užjausti kenčiančius? Galų gale išsaugoti pačią monarchiją? Ir ką turėjo omenyje princas Naruhito, sakydamas, kad Japonijos imperatoriškajai šeimai reikia rimtų pokyčių? Negi vis dėlto Japonijos respublikos erą?