Filmuoti siužetai bei straipsniai apie Tatsuo HORIUCHI (77) sujaudino milijonus internautų visame pasaulyje. Jis įrodė, kad amžius – ne kliūtis siekti drąsiausių tikslų, o kurti meną galima ir kompiuterine programa „Excel“. Naudodamasis ja, japonas piešia gražiausius peizažus – kalnus, vyšnių žydėjimą, upelius. Ir šią aistrą atrado tik išėjęs į pensiją.
Kodėl pasirinko tokį neįprastą meną, kokie keliai veda į sėkmę, ką nupiešė kelionės į Lietuvą proga, Tatsuo „Žmonėms“ pasakojo per skaipą, o sutikti jį gyvai visi susidomėję galėjo praėjusį savaitgalį vykusiame festivalyje „nowJapan“.
Kaip pradėjote menininko kelią?
Akis vis užkliūdavo už „Microsoft Excel“ programos, tačiau pats ja naudotis nemokėjau. Sykį pamačiau, kaip bendradarbė braižė grafiką, paprašiau, kad pamokytų ir mane. Štai į ką viskas išaugo.
Ką veikėte iki pensijos, kokia jūsų profesija?
Atlikau įvairiausius rinkos tyrimus. Su daile lyg ir nieko bendra, bet man visuomet patikdavo apžiūrinėti gražius dalykus, dailininkų darbus. Pagalvodavau, kad būtų gerai, jei galėčiau piešti, tačiau nieko dėl to nedarydavau.
Pradėjau taip vėlai – sulaukęs šešiasdešimties. Tada, atsiradus daugiau laiko, vyliausi: gal kompiuteriu galėčiau ką nors nuveikti? Išbandžiau įvairias programas, tačiau niekaip neradau, kuri man tiktų labiausiai. Tik pabandęs „Excel“ pajutau – rezultatas labai įdomus. Nusprendžiau paeksperimentuoti. Tai suteikė daug džiaugsmo ir skatino nesustoti.
Kiek jums užtrunka nupiešti vieną piešinį?
Vieną iš didžiausių savo piešinių, kurį eksponuosiu „nowJapan“ vyksiančioje parodoje, sukūriau per tris savaites. Toks mano tempas dabar, o tik pradėjęs užtrukdavau daug ilgiau.
Ar ką nors žinote apie Lietuvą?
Išgirdęs, kad esu kviečiamas pas jus atvykti, iš karto atsiverčiau žemėlapį ir pasižiūrėjau kur esate įsikūrę. Labai toli! Net prie Baltijos jūros. Nekantrauju sužinoti daugiau ir savo atvykimo į Lietuvą proga jau sukūriau du su jūsų šalimi susijusius piešinius.
Kokie tai piešiniai? Kas jus taip sudomino?
Mane tiesiog pakerėjo Gedimino pilis. Šio statinio reljefas labai dinamiškas – piešti plytas ir akmenis buvo labai įdomu. Taip pat – užšalusi Baltijos jūra. Beprotiško grožio reginys.
Būtų labai smagu, jei apžiūrėti mano piešinių Vilniuje ateitų ir vyresni žmonės. Norėčiau, kad jie sektų mano pavyzdžiu ir patys pabandytų kurti meną būtent tokiu būdu. Jei būtų poreikis, pats juos mielai pamokyčiau. Žmonių susidomėjimas man yra didžiausia paskata tęsti tai, ką pradėjau.
Galima sakyti, kad aplinkinių susidomėjimas motyvuoja jus kurti?
Kartais klausiu savęs: kas iš tikrųjų skatina mane dirbti? Manau, kad tai visiems svarbus klausimas, o atsakymas greičiausiai būtų noras tobulėti ir užsibrėžtus tikslus atlikti vis geriau. Kadangi tai jau aštuoniolikti mano kūrybos metai, matau, kad keičiuosi ir augu. Daugelį dalykų nupiešti tapo vis lengviau, todėl galiu imtis daug sudėtingesnių projektų.
Toks pasaulinis susidomėjimas irgi motyvuoja. Niekada neįsivaizdavau, jog išėjęs į pensiją būsiu kalbinamas žurnalistų iš tolimiausių pasaulio kampelių ir keliausiu į kitus žemynus, kad parodyčiau savo meną. Tai nuostabu.
Kokia jūsų sėkmės paslaptis?
Gyvenime svarbūs trys dalykai. Pirmiausia – noras dirbti, meilė savo pašaukimui. Jei randi tokią veiklą – neskaičiuoji valandų, gali visiškai jai atsidėti ir pasiekti rezultatų, kurie pradžiugins ir tave, ir kitus. Antras be galo svarbus momentas – tikėti savo sugebėjimais ir tuo, ką darai. Trečia sėkmingo gyvenimo taisyklė – nepamiršti atsitraukti nuo darbų ir lėtai, pasimėgaujant leisti sau išgerti puodelį arbatos.