Japonijos imperatorienė Michiko: tikroji pelenė, sulaužiusi dinastijos stereotipus

Japonijos imperatoriai Akihito ir Michiko/GettyImages nuotr.
Autorius: Eglė Černiauskaitė, žurnalui Legendos
Publikuota: 2019-12-28 09:00
Nuo gegužės Japonija turi dvi imperatorienes: valdančiąją Masako (55) ir imperatorienę emeritę, imperatorienę pensijoje, MICHIKO (84). Būtent ji buvo ta, pirmoji, sulaužiusi dinastijos stereotipus ir prieš visų valią ištekėjusi už sosto įpėdinio.

Ji dar ir pirmoji Japonijoje pensininkė imperatorienė, turinti tokį titulą. Iki šiol šalies valdovai ir jų žmonos neišeidavo į užtarnautą poilsį ir iki mirties vykdydavo savo pareigas. O imperatorius Akihito (85) šį pavasarį savo noru atsižadėjo regalijų: šventojo kardo, brangakmenio bei valstybės ir valdovo antspaudų.

Su jo abdikacija baigėsi Heisei (pats žodis apytikriai reiškia – „taika visur“) era, apėmusi imperatoriaus Akihito valdymo laikotarpį (1989-ųjų sausio 7-oji–2019-ųjų balandžio 30-oji), ir prasidėjo naujas Reiwa („gražiųjų metų“) periodas, jo sūnaus imperatoriaus Naruhito (59) metai. Jo tėvai gavo neįprastą titulą, ko gero, pasiskolintą iš andai Šventąjį Sostą palikusio popiežiaus Benedikto XVI.

Ką gi, emeritė tai emeritė – kažkada įkandin mylimo vyro ji atėjo į imperatorių rezidenciją, o dabar – įkandin jo – ją paliko. Ne, senosios valdovų poros neišvežė į Narajamą, ir apskritai Japonijos monarchijoje viskas sudėtinga – nuo vyriškosios lyties įpėdinių stokos iki naujosios imperatorienės nervų problemų. Bet dabar tai – jaunosios imperatoriškosios poros ir ministrų kabineto rūpestis. Jų Didenybėms emeritams teks patiems rašyti savo rūmų protokolą – kaip ir nėra tradicijų, ką jie turėtų ar neturėtų daryti. Visas bendras jų gyvenimas – šešis dešimtmečius trunkantis tradicijų laužymas, taigi reikia tikėtis, kad susidoros ir dabar.

Japonijos imperatoriai Akihito ir Michiko/GettyImages nuotr.
Japonijos imperatoriai Akihito ir Michiko/GettyImages nuotr.

Ne princesė

Kai 1993 metais diplomato dukra Masako Owada ištekėjo už sosto įpėdinio Naruhito, visi žavėjosi princo ir nekilmingos merginos istorija ir vadino Masako japonų širdžių princese. Tačiau ne Masako, o dvidešimt ketverių Michiko Shoda, kuri 1959-aisiais tapo princo Akihito žmona, buvo pirmoji nekilmingoji, atitekėjusi į imperatorių rūmus. Ir tai šitos vedybos sulaužė – baisu sakyti – 2600 metų trukusią aristokratų vedybų tradiciją.

Negana to, Michiko buvo ne tik prasčiokė, bet ir katalikė – dar vienas baisus trūkumas šintoizmą išpažįstančioje ir tiesiai iš dievų kilusioje imperatoriškojoje šeimoje, kurioje iki tol tokių marčių nebuvo. Niekuo nepadėjo, kad ji buvo madinga gražuolė, Tokijo universiteto anglų literatūros specialybės absolventė, pripažinta savo laidos geriausia studente (ir šiandien Japonijoje merginai nelengvai pasiekiamas vardas), žavi turtingo Tokijo pramonininko dukra.

Drauge – visai neišlepinta, mokanti visus ūkio darbus: Antrojo pasaulinio karo metais ji su mama ir jaunesne seserimi bei broliu persikėlė į kalnus, kur šeima turėjo namą (tėvas ir vyresnysis brolis liko sostinėje). Čia ji išmoko auginti šilko vikšrus, pjauti žolę trąšoms, prižiūrėti šeimos maitintoją ožką – mažyliui broliui reikėjo pieno, o mama jo jau nebeturėjo.

Japonijos imperatoriai Akihito ir Michiko/GettyImages nuotr.
Japonijos imperatoriai Akihito ir Michiko/GettyImages nuotr.

Michiko mokėjo skambinti pianinu ir arfa, kalbėti angliškai, tapyti, gaminti, siuvinėti, megzti, deginti smilkalus (Japonijoje tai atskiras menas, vadinamas kodo), žaisti tenisą: aikštyne 1957 metais ir susipažino su princu.

Ši meilė nesužavėjo ne tik rūmų – Shodų šeima irgi rinkosi jaunikius; kai kurių biografų teigimu, jai net piršosi legendinis rašytojas Yukio Mishima. Savo ruožtu imperatoriaus aplinka ir – svarbiausia – imperatorienė tikėjosi kitokios marčios. Nieko asmeniška: jaunoji Michiko Shoda galėjo būti auksinė ir briliantinė, bet neįstengė pakeisti savo kraujo į kilmingesnį.

Juk dar visai neseniai imperatorius buvo ne valdovas, o gyvas dievas, tiesioginis deivės Amaterasu palikuonis ir senosios japonų religijos šintoizmo žynys! Tik 1945–1947 metais nugalėtojai amerikiečiai pakeitė monarchiją – buvo panaikintas sugulovių institutas ir įvesta imperatoriui privaloma monogamija, įgyvendintos kitos reformos, reguliuojančios valdovo ir jo šeimos veiklą ir gyvenimą. Buvo priimtas ir įstatymas dėl paveldėjimo pagal vyriškąją liniją, dėl kurio Japonijai toks skaudus vyriškosios lyties įpėdinio klausimas – mergaitės paveldėti negali.

Ištekėjusios už prasčiokų (Japonijoje titulai panaikinti, taigi prasčiokai yra visi) princesės irgi netenka imperatoriškojo statuso. Taip genėjamas genealoginis medis anksčiau ar vėliau ima džiūti, o ir dabartinis imperatorius neturi sūnų... Bet penktajame dešimtmetyje dėl paveldėtojų niekas dar nesuko galvos – imperatorius Showa nebuvo senas, turėjo jauną ir sveiką sūnų ir apskritai viskas atrodė gerai.

Japonijos imperatoriai Akihito ir Michiko/GettyImages nuotr.
Japonijos imperatoriai Akihito ir Michiko/GettyImages nuotr.

Dvejones ir konfliktus užbaigė ryžtingai nusiteikęs jaunikis, pareikšdamas, kad jei ne Michiko – tai jokia kita. Šito seno kaip pasaulis pareiškimo paprastai bijo visi tėvai. Ir ne tik tėvai – Akihito kasdien skambindavo telefonu ne tik mylimajai, bet ir jos tėvui, neišsigando būsimos žmonos pareiškimo, kad teturi lagaminą kraičio. Taigi buvo paskelbtos sužadėtuvės, o 1959-ųjų balandžio 10-ąją pora susituokė.

 

Mylima ir nemylima

Daug rašyta, kaip sunku buvo rūmuose pritapti nekilmingai Masako. Bet turbūt tik dramatiškiausios Lotynų Amerikos telenovelės atvaizduotų sutikimą, kuris laukė Michiko. Ir tai gal net niekas jomis nepatikėtų, nes japonai naująją imperatoriaus šeimos narę dievino (vestuvių išvakarėse atlikta apklausa parodė, kad 87 procentai gyventojų pritarė jaunojo princo pasirinkimui) ir tik patys konservatyviausi kritikai vadino šią santuoką orumo nuopuoliu ir ragino įstatymu uždrausti tokias sąjungas.

Pusė milijono Tokijo gyventojų vestuvių dieną išėjo į gatves pasveikinti jaunavedžių, dar per 15 milijonų klausėsi radijo transliacijos ar žiūrėjo televiziją. Šios vestuvės paskatino pramonės šuolį – pranešus, kad jas rodys per televiziją, spalvotų televizorių paklausa neregėtai išaugo.

Per savaitę iki dienos X jų buvo nupirkta per du milijonus, daugiau kaip 2,5 karto, palyginti su ankstesniais metais. Laikinai apslopo net politiniai neramumai – profsąjungos aktyviai piktinosi naujuoju įstatymu, suteikiančiu daugiau teisių policijai. Visa Japonija kelias dienas šventė laimingą pelenės istorijos pabaigą. Įkandin princo ir princesės kilo tikras vestuvių bumas, nuotakos ir mados sekėjos kopijavo Michiko sukneles, rankines, ypač – plastikinius lankelius plaukuose. Dėl jų valandų valandas buvo stovima eilėse!

Jaunąją žmoną princas vadino tiesiog Michiko-san, paprastu kreipiniu, atitinkančiu mūsiškį „ponia“ (turint galvoje japonų aistrą hierarchijai, toks paprastumas – jau revoliucija). Pirmąkart istorijoje šalis žinojo apie būsimą imperatorienę viską – jos biografiją, pomėgius, drabužių stilių. Michiko ir Akihito patys augino vaikus: sūnus Naruhito (59) ir Fumihito (53) bei dukrą Sayako (50). Ne, tai nebuvo savaime suprantama: patį Akihito tėvai patikėjo ugdytojams trejų.

O būsimą imperatorienę, maitinusią vaikus krūtimi ir besikeldavusią prie jų naktį, tradicijų gynėjai vadino egoiste – juk trukdo išsimiegoti... vyrui. Michiko rado išeitį – kai pirmagimiui dygo dantis, nešiojo ant rankų gatvėje, kad princas ramiai pailsėtų. Bet vaikus jiedu maudė kartu, skaitė jiems knygas, leido į mokyklą, o ne mokė rūmuose, kaip iki tol buvo priimta. Ir net ruošė maistą drauge.

Vis dėlto nei trijų anūkų gimimas, nei pasiaukojanti meilė jos sūnui (kai 1975 metais Okinavoje į imperatoriškąją ložę buvo mesta dūminė raketa, Michiko užstojo vyrą; vos matomas randelis po akimi – to vizito atminimas) negalėjo pakeisti anytos imperatorienės Kojun (1903–2000) požiūrio į bekilmę marčią: pati Kojun – kilmės princesė.

Įkandin jos įsibrovėlę boikotavo ir rūmų damos. Prieš interviu sužadėtuvių proga Michiko gavo būsimos anytos dovaną – oficialų apdarą, kurį privalėjo apsirengti prieš kameras. Pikantiška detalė – prie jo buvo pridėtos ne ilgos pokylio pirštinės, kaip derėjo, o trumputės pirštinaitės, nedengiančios riešų. Ir visa Japonija per televiziją matė, kokia ištvirkėlė būsimoji princesė, pasirodžiusi prieš kameras „beveik nuoga“.

Neatlaikiusi streso ir spaudimo 1963 metais ji prarado kūdikį. Kaip aptakiai formulavo atstovas spaudai, tada 28-erių princesės sveikatai pakenkė begalinės „oficialios ir socialinės pareigos“. Septintajame dešimtmetyje keliems mėnesiams prarado balsą (ta pati istorija pasikartos 1993-iaisiais, kai spauda užsipuolė imperatorienę, kad dėl naujos rezidencijos statybos jos nurodymu kertamas miškas; tąkart ji tylėjo penkis mėnesius).

Susirgusi depresija Michiko su vaikais net paliko rūmus, kur dar šeimininkavo anyta, nepraleisdama progos priminti marčiai, kokia yra netinkama partija jos sūnui (karmos taškas Akihito – jis išvyko į vasaros rezidenciją kartu su žmona). Vis dėlto kaip mažasis alavinis kareivėlis ištvėrė privalomas Kojun laidotuvių ceremonijas – jos vyko pagal visus šintoizmo ritualus, taip pat šventai paisė kasmetinių pagarbos ceremonijų. Nežinia, kaip bus šiemet, – imperatorienės emeritės dienotvarkė nepatvirtinta, be to, neseniai paaiškėjo, kad jai reikia širdies operacijos. Vis dėlto spalį sukaks aštuoniasdešimt penkeri...

Japonijos imperatoriai Akihito ir Michiko/Vida Press nuotr.
Japonijos imperatoriai Akihito ir Michiko/Vida Press nuotr.

Neišskiriamieji

Net nesinori įsivaizduoti imperatoriaus emerito be savo amžinosios palydovės. Išties jie iš tų porų, kurių atskirai praleistas naktis būtų galima suskaičiuoti ant pirštų. Ne veltui sakoma, kad Michiko – matomiausia ir daugiausia keliavusi imperatoriaus žmona per visą Japonijos istoriją: ji visada buvo ten, kur jos vyras.

1991 metais ji išvertė į anglų kalbą japonų vaikų poeto Michio Mado eiles – ir aštuoniasdešimt penkerių autorius, kelių mažųjų japonų kartų numylėtinis pirmasis Azijoje gavo Anderseno premiją. Ar reikia sakyti, kad iki tol Japonijos imperatoriaus šeimoje niekas tokia veikla neužsiėmė? Pati rašo eiles – 2018-aisiais Michiko poezijos rinkinys pirmąkart išleistas už Japonijos ribų, Vokietijoje. Miela detalė – sutuoktiniai kuria kartu: imperatorius rašo žodžius, imperatorienė – muziką. Bendras jų kūrinys ne per seniausiai nuskambėjo minint trisdešimtąsias poros metines Chrizantemų soste.

Kiekvieną rytą jie susikibę už parankių vaikšto sode, kartą per savaitę – žaidžia tenisą... Galėtum sakyti, kad kūrybingai ir vienas kitą švelniai mylinčiai porai imperatoriškoji pensija – pelnyto poilsio metas. Bet tik ne Japonijoje ir tik ne kalbant apie Akihito ir Michiko. Nes kad ir kaip patetiškai skambėtų, tradicinės japoniškos vertybės – jų gyvenimo pamatas. O pareiga ir atsidavimas – ne tik žodžiai.

To patvirtinimas – kai kuriais metais imperatorienė aplankydavo apie tris šimtus renginių! Ir per valdymo laiką viešėjo visose 47 Japonijos prefektūrose ir apie pusšimtyje užsienio šalių (2007 metų gegužės 26–27 dienomis buvo ir Lietuvoje) – nė viena imperatorių pora iki jų tiek nekeliavo. Ir nebuvo tokia artima savo valdiniams. Simboliškas pavyzdys – imperatorienė Kojun, susitikdama su paprastais piliečiais, pasistodavo bent ant kilimėlio, kad būtų nors per plauką aukštesnė. O imperatorienė Michiko lenkėsi žmonėms, pati tiesė rankas ir pirmoji sveikinosi.

Ypatingas imperatorienės emeritės globos objektas buvo imperatoriškoji šilkverpių ferma – Michiko kasmet dalyvaudavo derliaus rinkimo ceremonijoje, maitindavo vikšrus šilkmedžių lapais (išmoko juos prižiūrėti dar vaikystėje), o imperatoriškasis šilkas keliavo į šventyklas ir buvo naudojamas šventosioms relikvijoms restauruoti. Praėjusį birželį Michiko surinko šilko derlių paskutinįkart. Kitais metais šias pareigas turėtų perimti naujoji monarchė.

„Nuo pat vestuvių dienos mane džiugino tai, kad imperatorienė visada suprato mano padėties ir oficialių pareigų svarbą. Ji visada palaikė mane ir visą mūsų šeimą, pradedant nuo imperatoriaus Showos“, – sakė imperatorius emeritas švenčiant auksinę jų vestuvių sukaktį 2009 metais. Ir dėkojo už įdėtas ir dedamas pastangas bei darbą.

Jei tai ir meilės prisipažinimas, labai santūriai japoniškas. Antra vertus, ko gi norėti iš vyro, įtikinusio mylimą moterį tapti jo žmona neginčijamu argumentu, kad galės būti geras sosto įpėdinis tik tada, kai šalia bus žmogus, galintis suprasti jo pareigų esmę ir palaikantis. O apskritai Akihito sako, jog svarbiausia, kad jie su Michiko-san nugyveno iki tokio jubiliejaus būdami sveiki. Ir dar – kad gali kalbėtis vienas su kitu apie viską. Gal kiek netikėta – viešumoje Michiko visada kukli ir rimta, bet išties apdovanota puikiu humoro jausmu ir poros namuose visada skamba juokas.

Prieš dešimt metų šventės proga į rūmus gerti arbatos buvo pakviesta apie šimtas porų, kurios taip pat šventė auksines vestuves. Šiemet, minint santuokos šešiasdešimtmetį, tevyko oficiali 20 minučių audiencija Didžiuosiuose imperatorių rūmuose ir iškilminga vakarienė, kurioje dalyvavo šeima. Galų gale šiandien jiedu – nebe valstybės simboliai, o tiesiog kuklūs pensininkai. Nors ir imperatoriai.

Naujausi straipsniai