Legendinė teatro ir kino aktorė, pedagogė ir – neabejotinai – viena gražiausių savo kartos moterų Janina MATEKONYTĖ-ANTANĖLIENĖ gyvena ne nostalgija: iki šiol vaidina, moko jaunąją kartą ir leidžia sau pajusti svaigų kasdienybės skonį, kad ir spontaniškai susiplanuodama kelionę į Rimo Tumino spektaklį „Edipas Kolone“ Italijoje, skirtą Eimuntui Nekrošiui atminti.
Jaunimo teatre turbūt patyrėte įvairių momentų. Matyt, buvo ir liūdnesnis, be vaidmenų, laikotarpis?
Kai 1992-aisiais gimė mano mažasis Antanas, natūraliai atsitraukiau nuo teatro (nors ir laikas buvo toks, kad teatro salės buvo pustuštės) – sūnaus ilgai nevedžiau į darželį, leidau sau pasidžiaugti vėlyvesne motinyste, kuri iš tikrųjų yra ypatinga. Nebėra to bėgimo, skubėjimo, kaip jaunystėje...
...troškimo įsitvirtinti, noro, kad tave pastebėtų?
Būtent taip. Kita vertus, natūralu, kad jaunystėje veržliai eini į priekį. Norisi padaryti daug ir svarbaus, norisi pakeisti pasaulį. Tik vėliau imi stabtelti ir atsigręžti. Pradedi kitaip vertinti laiką. Nors man vaikai visada buvo svarbūs. Ir tų nesuvaidintų vaidmenų laiką laimėjo mano vaikai.
Jums yra buvę ribinių gyvenimiškų situacijų. Netrukus po Sausio įvykių, 1991-aisiais, iš gyvenimo pasitraukė dukra Akvilė, vyriausioji iš vaikų.
Turbūt būsiu visą gyvenimą dėkinga sūnui Antanui – po tos netekties jis