Jacques‘o Chiraco gyvenimas: dvylika metų Prancūzijos prezidentas, visą gyvenimą – tikras prancūzas ir pagarsėjęs mergišius

Jacques‘as Chiracas su žmona Bernadette Chirac/„Scanpix“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-10-21 12:01
Dvidešimt metų Jacques‘as Chiracas (1932–2019) buvo Paryžiaus meras, dvylika – Prancūzijos prezidentas. Ir visą gyvenimą – tikras prancūzas, mergišius ir malonumų ieškotojas.

Rugsėjo 26-ąją Eifelio bokšto ugnys užgeso politiko atminimui, o Prancūzijos parlamentas pagerbė jį tylos minute. Valstybių vadovai rašė nekrologus ir vadino jį išminčiumi, pranašu, partneriu bei draugu (tik amžinas priešininkas ir kritikas Jeanas-Marie Le Penas pareiškė tiesiai – miręs priešas turi teisę į pagarbą). Politika yra politika, o asmeniniame gyvenime (buvęs Prancūzijos vadovas mirė sulaukęs 86-erių) šis ne itin išvaizdus, bet prancūziškai žavus vyriškis nepraleido nė vieno sijono – net prezidento lėktuve buvo įrengta vietelė meilės reikalams. Galima spėlioti, ar šiandien jį sudorotų moterų teisių gynėjos, bet kadaise jis rado genialų būdą išvengti dalies kritikos, su kuria neišvengiamai susidurdavo kolegos, – tiesiog miegojo ir su žurnalistėmis.

Ne, tai ne šmeižtas – jo paties žmona Bernadette Chirac (86) 2001 metais išleistuose memuaruose „Conversation“ („Pokalbis“) pripažino ištekėjusi už „serijinio mergišiaus“ ir pridūrė, kad nors buvo sunku su tuo susitaikyti, vyras visada grįždavo pas ją. Keblu pasakyti, kiek tai paguodžia: Bernadette tvirtina, esą dažnai perspėdavusi sutuoktinį, kad palikęs Joséphine Napoleonas viską prarado. Antra vertus, tokia Eliziejaus rūmų tradicija: meilužės ir kartais nesantuokiniai vaikai kartino gyvenimą Danielle Mitterrand, Nicolas Sarkozy tuometinei žmonai Céciliai Ciganer-Albéniz, François Hollande’o partnerei Valérie Trierweiler. Na, ir Joséphine – su ja Napoleonas išsiskyrė po trylikos metų, tačiau dar būdamas susituokęs dosniai dalijo širdį bei kūną kitoms.

Jacques‘as Chiracas su žmona Bernadette Chirac/„Scanpix“ nuotr.
Jacques‘as Chiracas su žmona Bernadette Chirac/„Scanpix“ nuotr.

Ištikima bendražygė

Aristokratiškoji Bernadette Chirac, Sciences Po, Paryžiaus politikos mokslų instituto, absolventė, buvo tautos mylima pirmoji ponia per pirmąją sutuoktinio kadenciją ir daug padarė, kad jis būtų išrinktas antrąkart. Pats Chiracas vertino žmonos išmintį ir patarimus. Net jos memuarus knygos bendraautoris žurnalistas Patrickas de Carolis vadina meilės laišku sutuoktiniui – jam Bernadette atiduoda duoklę vadindama ryžtingu ir drąsiu. Kad ir žinodama apie nesantuokinius vyro ryšius, madam Chirac liko kartu iki pat jo mirties – pora nugyveno 63 metus. Susilaukė dviejų dukrų – Laurence (1958–2016) ir Claude (56). Pirmagimė Laurence visą gyvenimą kovojo su anoreksija: apie šią šeimos dramą ir jį kankinantį kaltės jausmą Chiracas, nepaisant visų silpnybių, – mylintis bei rūpestingas tėvas, prisipažino žurnalistui Pierreʼui Péanui, 2007 metais išleistos knygos „Chiracas, nepažįstamasis Eliziejaus rūmuose“ („Chirac, lʼinconnu de lʼElysée“), autoriui. Laurence mirė ištikta širdies priepuolio 2016-aisiais, būdama penkiasdešimt šešerių.

Tarp Jacques’o Chiraco meilužių buvo ir įtakingų politikių, ir kino žvaigždžių, ir bevardžių padėjėjų, ir partijos kolegių, ir žurnalisčių. Kol buvo Paryžiaus meras, jo reikmėms naudojamame autobusiuke buvo įrengta lova, o už butą, kuriame gyveno tuometinė meilužė, „Le Figaro“ politikos apžvalgininkė, mokėjo valstybės lėšomis. Pasak vieno iš biografų, prezidento lėktuve niekada netrūko nuogų ir aistringų moterų, net su valstybiniu vizitu į Tunisą kartu skrido ir žmona, ir meilužė. Kelionėje abi moterys nepratarė viena kitai nė žodžio.

Jacques‘as Chiracas/„Scanpix“ nuotr.
Jacques‘as Chiracas/„Scanpix“ nuotr.

Penkios minutės – įskaitant dušą

Damos neilgam atitraukdavo valstybės galvą nuo reikalų. Pasirodžius buvusio prezidento vairuotojo Jeano-Claudeʼo Laumondʼo memuarams „Dvidešimt penkeri metai su Juo“ („Vingt-cinq ans avec Lui“), Chiracui visam gyvenimui prilipo apibūdinimas, kad su seksu jis susidoroja per penkias minutes įskaitant dušą (pikčiausi liežuviai sutrumpino laiką iki trijų).

Per keturis dešimtmečius politikoje Chiracas nuveikė daug. Turbūt ne veltui milijonai prancūzų, į kuriuos jis kreipdavosi „mano mieli tėvynainiai“, jį dievino: remiantis sociologiniais tyrimais, Jacquesʼas Chiracas yra mylimiausias prancūzų prezidentas per visą Penktosios Respublikos istoriją po Charlesʼio de Gauleʼio. Ir... negailestingai šaipėsi – prancūzų komikai politiką atvirai vadino melagių melagiu. Ne vienas politologas pabrėžia, kad per visą karjerą jis keitė nuomonę daugeliu klausimų. Buvęs liepsningas euroskeptikas tapo Europos supervalstybės idėjos gynėju. Kategoriškai nepalaikė 2003 metų įsiveržimo į Iraką.

Branduolinius bandymus draudžiančios sutarties pasirašymo išvakarėse Prancūzijos Polinezijoje išmėgino branduolinį ginklą ir sunaikino ištisą atolą. Skelbėsi žmogaus teisių ir besivystančio pasaulio šalių advokatu ir išdavė specialų pasą Zimbabvės diktatoriui Robertui Mugabe, kai šiam buvo uždrausta lankytis Europoje, sakė, kad Afrika nepasirengusi demokratijai, skundėsi darbo ieškančių emigrantų triukšmu ir kvapais. Pasaulis niršo, o prancūzai žavėjosi prezidento žodžiais, esą Didžiąja Britanija negalima pasitikėti – juk jie blogai gamina! Chiracas išties dievino gerą maistą – kaip ir alų, sumo imtynes bei futbolą. Juo žavėjosi ir kritikavo, vadino nuoširdžiausiu prezidentu ir buldozeriu bei autokratu. Donaldas Trumpas ne vienintelis pateko į aukščiausią postą, ragindamas sugrąžinti šaliai didybę.

Jacques‘as Chiracas/„Scanpix“ nuotr.
Jacques‘as Chiracas/„Scanpix“ nuotr.

Net mergišiaus reputacija nemenkino Chiraco reitingų namuose. Prancūzai tik gūžčiojo pečiais išgirdę pasklidusią istoriją, esą tą 1997-ųjų vasaros naktį, kai Paryžiuje žuvo princesė Diana, prezidentas leido aktorės glėbyje (sklido gandai, kad tai buvo italų kino sekso simbolis Claudia Cardinale) ir jo negalėjo rasti. Be abejonės, jis tikrai buvo veiklus, ryžtingas, drąsus, tai tvirtino ir tarnybos draugai karininkai, kartu tarnavę Prancūzijos kariuomenėje Alžyre. Kilęs iš pasiturinčios vidurinės klasės šeimos, visada buvęs pirmasis, įsitikinęs savo teise, it princas. Genialus biurokratas, mokėjęs rinktis draugus ir proteguotojus – nuo ministro pirmininko Georges’o Pompidou (būtent jis vėliau praminė savo globotinį buldozeriu) iki prezidento Valéry Giscard’o d’Estaing’o. Talentingas politikas bei diplomatas.

Ir – tikras laimės kūdikis, sausas išlipdavęs iš vandens, – net kai buvo paskelbta apie korupciją mero Chiraco municipalitete, net kai 2011 metais buvo nuteistas dvejus metus kalėti už piktnaudžiavimą patikos fondų ir valstybės lėšomis. Bausmė nebuvo įvykdyta – buvęs prezidentas tiesiog visiškai pasitraukė iš viešumos. O praėjusį pirmadienį ši didinga ir kontroversiška asmenybė atgulė amžino poilsio Monparnaso kapinėse šalia dukters Laurence kapo, visai netoli vietos, kur ilsisi kitas legendinis prancūzas – poetas ir dainininkas Sergeʼas Gainsbourgʼas.

Naujausi straipsniai