Lietuvos nacionalinis dramos teatras lapkričio 7, 8 dienomis kviečia į penktą sezono premjerą. Spektaklį pagal Augusto Strindbergo pjesę „Didysis kelias“ Vilniaus kino klasteryje kuria režisierius Jonas Vaitkus. Kurti muziką šiam pastatymui jis pakvietė kompozitorių, su kuriuo susipažino dirbdami Ukrainoje – Oleksandr Šymko.
Kuo ypatinga ši kelionės drama su septyniomis stotimis „Didysis kelias“?
Prieš pradedant rašyti muziką, man visada svarbu pajusti ją – ne išgirsti, bet pajusti. Muzikoje svarbu ne natos, o tai, kas už jų slypi. Taip yra ir su tekstu. Svarbu tai, kas yra tarp eilučių. Toje tyloje tarp natų gimsta muzika. Man Strindbergo „Didysis kelias“ yra pavargusio nuo gyvenimo meilės prisipažinimas gyvenimui. Skaudžiai graži Vienatvė, norinti ištirpti visame kame, kas brangu. Ir paskutinę akimirką prieš iškeliaudamas žmogus pamato, iš kur ir kur jis atėjo, kas jį suformavo.
Visada stengiuosi pasėti sėklą, iš kurios vėliau ir išdygsta visas muzikinis medis. Bet „Didžiajam keliui“ to nepakanka. Su pagrindiniu herojumi atsiduriame skirtingose erdvėse, turinčiose savo ypatumus ir koloritą, ir tam būtina sukurti atskirą ir unikalią atmosferą. Stilistiškai muzikoje susipynė ir pseudoetniškumas, ir aliuzija į klasiką, džiazą, hiphopą, roką, elektroniką. Tačiau kaip pastovus tarytum vienatvės leittembrom spektaklį persmelkia violončelė.
Kaip dažnai Strindbergą stato Ukrainoje?
Deja, neteko girdėti apie Strindbergo pastatymus Ukrainoje. Ir aš iki „Didžiojo kelio“ nebuvau susidūręs su šiuo autoriumi, todėl be galo džiaugiuosi, kad turiu galimybę atrasti jį pats sau.
Jūs pats vertėte kūrinį į ukrainiečių kalbą, kas buvo sunkiausia?
Po to, kai Jonas Vaitkus man pasiūlė parašyti muziką Strindbergo „Didžiajam keliui“, jis man iškart pasakė, kad ši pjesė neversta į rusų kalbą. Po ilgų ieškojimų man taip pat nepavyko atrasti vertimo. Radau visų pjesių vertimus, bet ne „Didžiojo kelio“. Be to, serijoje, pavadintoje „Pilnas raštų rinkinys“, ji net į sąrašą neįtraukta. Akivaizdu, darbui man reikėjo vertimo, ir nedvejodamas pradėjau versti pats. Turėjau dvi pjesės versijas – anglų ir lietuvių kalbomis, galų gale padariau pažodinio vertimo egzempliorių, kuriame buvo po tris eilutes, kiekviena – kita kalba. Tai užtruko mėnesį. Versdamas, regis, žvilgtelėjau į šios puikios pjesės kūrimo aplinkybes. Kai labai užsidegi darbu, sunkumų tiesiog nepastebi.
Seniai teatre nemačiau tokio nuoseklaus darbo: Jūs dalyvaujate kiekvienoje repeticijoje, atskirai dirbate su kiekvienu aktoriumi. Nuo ko tai priklauso?
Darbo pradžioje, dar skaitant pjesę, gimė daug minčių ir idėjų, kuriomis pasidalinau su režisieriumi. Jis pasidalijo savo idėjomis. Mes be galo daug kalbėjomės. Vėliau kiekvienas darėme savo – aš kūriau muziką, o jis repetavo kūrinį. Kai paprašiau parodyti jų nuveiktą darbą, buvo suorganizuota nedidelė pirmojo etapo peržiūra, po kurios supratau, kad netiks daugiau nei pusė to, ką buvau sukūręs. Ne todėl, kad tai bloga muzika, bet todėl, kad ją kūriau atsietai nuo viso proceso, kuriame dalyvavo gyvi žmonės, į spektaklio audinį įtraukdami tai, ko kartais negalima aptarti iš anksto. Teatras yra bendras kūrybinis darbas.
Žinoma, turi būti parengiamasis etapas, kuriame, perskaičius pjesę, formuojasi pagrindinis jausmas, kurį bandau paversti muzika ir kurį žiūrovas išgirdęs galėtų pasijausti taip, kaip aš. Forma, kuria taptų muzikinė medžiaga. Dažnai atsitinka, kad pagrindinė muzikinė tema, arba net keletas temų, kyla iškart perskaičius pjesę. Galbūt ir pati pjesė lemia kai kurias žanro ypatybes. Bet visa tai turi būti nuolat tikrinama kartu su režisieriumi ir aktoriais tiesiogiai repeticijų metu.
O antra, aš visada stengiuosi nepraleisti progos ko nors išmokti. Iš Vaitkaus galima daug ko išmokti. Ir, žinoma, man įdomu stebėti puikaus menininko Jono Vaitkaus kūrybos procesą.
Muzikoje labai daug motyvų. Jie priklauso nuo Strindbergo „Didžiojo kelio“ ar nuo režisūrinio sprendimo?
Tai priklauso nuo visko – ir nuo Strindbergo, ir, žinoma, nuo režisieriaus sprendimo bei aktorių traktuotės, ir tikrai nuo mano viso to suvokimo, kuris apima ir supratimą, ir jausmą.
Jūsų muzikoje skambės ir vargonai, ir violončelė, ir saksofonas, ir kompiuterinės kompiliacijos. Nuo ko priklauso instrumentuotė?
Nuo daugelio veiksnių. Instrumentas yra spalva, ir yra ne šiaip tembrinio garso, bet emocijos spalva. Be to, skirtingi vieno instrumento registrai gali turėti tiesiog priešingas išraiškos galimybes. Todėl instrumentalumas tiesiogiai priklauso nuo emocijos ir jausmo, kurį šiuo metu noriu įkūnyti. Bet šis jausmas gali būti skirtingas: papildoma tam tikros scenos ar veikėjo savybė, arba priešingai, šešėlis, padedantis sukurti kontrastą ar daugiau gylio. Labai dažnai iš to vėliau atsiranda emocinis leittembras, persmelkiantis visą spektaklį. Pavyzdžiui, „Didžiajame kelyje“ tai yra violončelės tembras, kuris ryškina visuotinės vienatvės idėją.
Labai svarbu, kad šiame spektaklyje Jūs sekate paskui dramaturginę medžiagą, nes pastaruoju metu dominuoja muzika kaip atmosfera. O šiuo atveju ji – personažo dalis.
Muzikos aukso amžius, deja, baigėsi. Ir tam aš tikrai nejaučiu nostalgijos. Tai tik faktas, kurį reikia suvokti ir judėti toliau. Pasaulyje yra daug muzikos, ir daug jos yra vidutinio lygio, dažnai muzika vadinama tai, kuo ji visai nėra, ir dėl viso to ji nuvertinama. Ir dauguma žmonių net nežino vertingiausios ir puikiausios muzikos, galinčios pakeisti sąmonę ir gyvenimą, jie net neįtaria, kad ji egzistuoja, ir šiems žmonėms net nėra reikalo jos atpažinti. Taigi, yra daug įvairių muzikos rūšių, ji yra visur, ir ji tapo kažkuo kasdienišku ir pritaikomu. Deja, daugelis režisierių taip ir elgiasi. Dažniausiai turbūt todėl, kad jie patys nesupranta, kas yra muzika, ir neįtaria, koks tai galingas ir įtakingas dalykas.
Visuose spektakliuose, kuriems rašiau muziką, visada stengiausi sukurti dar vieną personažą, organiškai įpintą į spektaklio audinį ir labai dažnai apibendrinantį tai, kas nėra tiesiogiai pasakyta žodžiais.
Į kūrinį įvedate vokalą. Ar tai priklauso nuo vaidmens piešinio, ar nuo aktorių gebėjimo? Juk kai kurie aktoriai turi puikią klausą, bet nedainuoja.
Nėra vieno atsakymo dėl vokalo įvedimo į kūrinį. Viskas būna labai skirtinga. Yra labai konkrečių situacijų, kurios išdėstytos tiesiog pjesėje: romansas, daina ir t. t. Kartais to reikalauja spektaklio žanras, o kartais – režisieriaus siekis atskleisti tam tikrą sceną ar veikėją.
Dėl aktorių vokalinių galimybių galiu pasakyti, kad dauguma jų mano, jog a priori neturi šių galimybių. Tokios mintys dažniausiai kyla dėl menko išsilavinimo ir vėlesnio psichologinio spaudimo. Nes, žinoma, visi žmonės tikrai neturi fantastiškų balso galimybių, bet visi turi natūralų balso duomenų potencialą gimdami. Kai kuriuose ankstesniuose spektakliuose, kuriuose kūriau muziką, man pavyko įtikinti žmones ir suteikti jiems galimybę pažvelgti į savo vokalinius sugebėjimus iš kitos pusės, ir labai dažnai įvykdavo fenomenalūs proveržiai, tačiau kartais žmonės negalėjo įveikti šio barjero, vadinamo „nemokėjimu dainuoti“.
Jūsų asistentė Liudmyla Šymko – nuolatinė repeticijų dalyvė. Be jūsų abiejų neprasideda nė viena repeticija, aktoriai turi prasidainuoti.
Taip, Liudmila dažnai man labai padeda rengiant vokalą. Ji – ypatingai universalus žmogus, o muzika jai labai daug reiškia. Visai neseniai ji sakė, kad jau sukaupė medžiagos visam vokalo rengimo leidiniui.
Iš esmės visos repeticijos turėtų prasidėti giedojimu, ritmo treniruotėmis, raumenų apšilimu, kvėpavimo, taip pat dikcijos pratimais. Labai neteisinga to nepaisyti. Ir čia net nesvarbu, ar spektaklyje dainuojama, ar ne. Prasidainavimas balsui iš esmės reikalingas. O balsas ir kūnas yra aktoriaus instrumentas.
Prisimenu Jūsų pastabą po pirmųjų repeticijų, Jums pasirodė, kad dauguma aktorių kalba tarytum vienoje tonacijoje. Koks kelias nueitas, kur ir kaip viskas pajudėjo?
Tiesą sakant, turite nuostabių aktorių, bet manau, kad kai kurie bijo savęs, tarytum nenorėdami savęs iššvaistyti, ir tuo pačiu iš tikrųjų jie praranda galimybę pabandyti ieškoti ko nors naujo ir nerti toliau. Taip, man buvo nuostabu, kad gilios, kosminės mintys intonuojamos kasdieniškai, net monotoniškai. Bet tai buvo iš pradžių, vėliau viskas pasikeitė. Režisierius Jonas Vaitkus juos įkvėpė.
Ne pirmą kartą dirbate su Vaitkumi. Ko jis siekia, reikalauja, kviesdamas bendram darbui? Kuo jo darbo principai skiriasi nuo kitų režisierių, su kuriais Jūs bendradarbiaujate?
Taip, tai jau trečias bendras mūsų darbas. Pirmasis buvo 2016 metais, Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“ Lesės Ukrainkos rusų dramos teatre Kijeve, vėliau, 2019 – Vladimiro Majakovskio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ Lietuvos rusų dramos teatre. Vaitkaus darbo principas visiškai kitoks nei daugelio režisierių. Pirmiausia, jis iš esmės kūrybingas. Jis nereikalauja, siūlo pagalvoti, tariasi, kviečia nuodugniai išnagrinėti medžiagą, įkvepia aplink pjesę sukurti visą universitetą. Jis visada suteikia galimybę pabandyti. Tai labai labai svarbu. Šis požiūris yra labai įkvepiantis, aš nesu sutikęs nė vieno taip dirbančio režisieriaus.
Jūs – universalus menininkas: kuriate muziką, skambančią pagrindinėse koncertų salėse, ir ne tik Ukrainoje, taip pat kuriate scenarijus, filmus. Kaip visa tai suderinate?
Kai mokiausi muzikos mokykloje, svajojau įstoti į Konservatoriją ir tapti kompozitoriumi. Bet tada supratau, kad tiesiog tapti kažkuo yra labai kvaila idėja, nesvarbu, kuo taptum, nes tai reiškia pasiekti tam tikrą pabaigą, o štai mokytis – galima visą gyvenimą. Todėl savęs nesuvokiu kaip kompozitoriaus. Esu žmogus, bandantis save suprasti šiame pasaulyje, bandantis suprasti pasaulį per įvairius instrumentus. Vienas iš tokių instrumentų yra muzika, kitas – scenarijai, filmai ir kt. Aš į nieką nepretenduoju, išskyrus žinių troškimą.
Šiandien visas žvilgsnis nukreiptas į Baltarusiją, bet dėmesys jūsų šaliai taip pat nemažta. Kaip jūs gyvenate? Suprantu, kad trumpai viso to neaptarsime, bet įdomu sužinoti, kaip Jūs, menininkas, jaučiatės savo šalyje?
Asmeniškai neturiu kuo skųstis. Aš visada tikėjau, kad jei žmogus yra darbštus ir myli bei dega tuo, ką daro, jis niekada nejaus nepritekliaus. Kitas dalykas, kad man daug ir nereikia. Man svarbu, kad turėčiau laiko kūrybai, kuri man įdomi. Galiu pasakyti, kad kai mes tapome nepriklausomi 1991-aisiais, man buvo keturiolika, ir aš gerai atsimenu, kai buvo kalbama apie tai, jog iš pradžių pakelkime ekonomiką, o vėliau užsiimsime kultūra. Praėjo beveik trisdešimt metų, ir kartojama iš esmės tas pats. Ir tai negali nenuvilti.
Dirbate Kino klasteryje, Vilniaus pariby, bet gal spėjote truputį pažinti Vilnių, jo žmones? Ką įsidėmėjote?
Tai jau ketvirtas kartas Vilniuje. Ir nuo pirmo apsilankymo iškart įsimylėjau šį miestą, jis labai jaukus ir ramus. Daugiausia susiduriu su nuostabiais žmonėmis ir galiu pasakyti tik gerų dalykų apie lietuvius ir Lietuvą. Teatrų yra daug, tai negali nedžiuginti. Prieš porą dienų troleibuse pamačiau Lietuvos filharmonijos simfoninio orkestro reklamą. Pas mus to nepamatysi. Kultūrinis lygis – aukštumoje.
„Didžiojo kelio“ premjera įvyks lapkričio 7, 8 dienomis Vilniaus kino klasteryje (Meistrų g. 12C, Vilnius), lapkričio 8 d. 19 val. vyks tiesioginė spektaklio transliacija internetu „Tiketos“ platformoje.