Skubančiame, vis labiau į pramogas orientuotame pasaulyje vis sunkiau sustoti, įsiklausyti į kitą žmogų, pastebėti jo problemas ir ištiesti pagalbos ranką. Dėl šios priežasties žmonės ir organizacijos, užsiimančios labdara, filantropija ir mecenatyste, tampa ypač svarbūs, o jų pasakojimai verti platesnės auditorijos.
Jūsų dėmesiui pokalbis su žurnaliste, keleto knygų autore, moterų teisių gynėja, filantrope, Kazickų šeimos fondo prezidente Jūrate Kazickaite.
Mano pirmasis klausimas susijęs su filantropija. Kas Jums yra filantropija?
Asmeniškai man filantropija reiškia davimą – savęs, savo laiko, savo išteklių – tiems, kurie yra mažiau gyvenimo apdovanoti. Duoti su meile. Ne su gailesčiu ar globėjiškumu, o kiek įmanoma labiau tai daryti su geraširdiškumu, suvokiant, kad aš esu palaiminta galėdama tai daryti, dalytis.
Esate kilusi iš šeimos, turinčios gilias filantropijos tradicijas. Jūsų tėvai – Juozas ir Aleksandra Kazickai – pagelbėjo gausiam būriui žmonių diasporoje ir netgi Rusijoje, kur Jūsų tėvas gimė. Jūsų tėvas buvo filantropijos Lietuvoje pionierius. Mano klausimas: kas yra noro padėti šaltinis, iš kur kyla noras dalytis savo laiku, ištekliais, talentu? Ar tai ateina iš religijos, iš vertybių, iš visuomenės? Kas svarbu Jūsų atveju?
Visi paminėti dalykai. Pirmieji metai Amerikoje mums nebuvo lengvi. Buvo mažai pinigų, mažai galimybių, bet mano tėvas visada kalbėjo apie savo tėvą, kuris turėjo mažą krautuvėlę ir niekada nieko neatstumdavo, net jeigu žmogus neturėjo pakankamai pinigų susimokėti. Aš gavau žinutę apie gerumą, kuriuo apsuptas užaugo mano tėvas.
Aš esu katalikė, 16 metų mokiausi katalikiškose mokyklose. Vienuolės labai stipriai paveikė mano gyvenimą. Kasdieninė Kristaus žinutė — mylėk savo artimą kaip save patį. Viskas labai paprasta, tiek tereikia žinoti.
Buvau apsupta panašiai mąstančių žmonių, kuriems rūpi daryti gyvenime kažką gero, ne tik uždirbti daug pinigų ar būti sėkmės lydimiems, bet užsiimti humanitarine veikla. Drąsiai galiu pasakyti, jog aš turiu stiprų palaikymą ir panašias sielas aplink save. Prisimenu, žaisdama su lėlėmis visada įsivaizdavau, kad jos yra našlaitės, o aš jomis rūpinuosi. Tai buvo ilgas kelias.
Aš nežinau nieko svarbiau gyvenime už dalijimąsi, davimą ir gerumą. Mėgstu keliones, gerai praleisti laiką. Tai yra dalis gyvenimo. Kurį laiką norėjau būti vienuole, ketverius penkerius metus mokykloje tik apie tai ir galvojau. Buvau labai religinga ir maniau, kad noriu tai daryti. Bet, aišku, įsimylėjau...
Po universiteto išvykau į Afriką dirbti misijoje, ten mokiau mergaites. Šios kelionės metu sutikau misijų vienuoles. Prisimenu vieną vienuolę, kuri pamačiusi, ką aš veikiu, emocionaliai pasakė: jeigu būčiau tai žinojusi, nebūčiau tapusi vienuole tam, kad galėčiau vykti į Afriką, padėti žmonėms.
Man pasidarė liūdna, bet supratau, kad religiniai įžadai nėra būtini. Aš galiu daryti gerus darbus, kurie man teikia didžiulį pasitenkinimą, ir išlaikyti savo laisvę ir nepriklausomybę.
Lietuvos visuomenėje jūsų šeima, ypač tėvas yra siejami su filantropija. Manau, esate su tėvu kalbėjęsi apie Lietuvos visuomenės, jos turtingųjų žmonių nuostatas dalytis turtu. Ar jie linkę aukoti? Ar jūs matote pokytį šioje srityje? Ar lietuviai labiau įsitraukia į dalijimąsi, ar tampame geranoriškesni, labiau linkę į filantropiją? Kai galvoju apie situaciją, ypač susijusią su karu Ukrainoje, manau, mes nustebinome patys save, kad galime surinkti dideles pinigų sumas tam, kad nupirktume ginklų ar kitų dalykų, reikalingų kare. Būta įsitikinimo, kad mes nesame dosnūs, linkę dalytis savo laiku, pinigais ir talentais. Ši situacija rodo, jog mes galime ir tai darome. Norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę, nes tikiu, jog Jūs, bendraudama su savo tėvais, susidarėte įspūdį iš ilgesnio laiko tarpsnio.
Manau, nėra geresnio lietuvių dosnumo pavyzdžio nei jų atsakas į karą. Mums tai yra be galo svarbu. Aš klausiau čia gyvenančių lietuvių, kaip paaiškinti 70 milijonų eurų, kai šalies populiacija nesiekia nė trijų milijonų? Manau, kad tai susiję su mūsų pačių istorija. Mes visada baiminomės Rusijos įsigalėjimo, niekada neleidome sau įtikėti, jog viskas bus gerai. Juk Putinas pats pareiškė, kad didžiausia XX a. tragedija buvo Sovietų Sąjungos subyrėjimas, ir jis nori tą valstybę sugrąžinti. Bet man atrodo, kad mes atsiliepėme į humanitarinę krizę – žmonės praranda savo namus, artimuosius. JAV šis karas pristatomas plačiai: kiekvieną dieną pirmuose laikraščių puslapiuose – nuotraukos, pateikiamos personalizuotos istorijos – kalbinama 90 metų moteris, paskutinė kaimo gyventoja ir t. t. Manau, Ukraina yra puikus pavyzdys, kaip gali būti paveiktos žmonių širdys. Filantropija labai dažnai būna asmeninis atsakas į žmogaus kančią ir liūdesį. Mąstau, kodėl žmonės tokie dosnūs šiam dalykui. Kažkas juos skatina tai daryti. Tu visada jautiesi gerai, kai gerai pasielgi.
Manau, kad filantropijai Lietuvoje reikėtų strateginės krypties. Reikia mąstytojų, kurie mąstytų apie tolimą ateitį. Mes galime skirti 5 tūkstančius kurio nors senyvo žmogaus namui, kuriam trūksta radiatoriaus. Bet ką mes iš tiesų darome dėl to, kad pensininkai gyventų geriau? Kokį gyvenimą jiems kuriame? Jie galėtų gyventi 90 ar 100 metų, lietuviai ilgaamžiai. Todėl turi būti labai rūpestingas planavimas – tai, ką duoda vyriausybė, ir tai, ką duoda privatus sektorius. Ir čia vyksta raida.
Tie žmonės, kurie kreipiasi į mus (fondą), turi užpildyti detalią formą: „papasakokite, kas jūs esate, kam naudosite šiuos pinigus, kam jie reikalingi, kas be mūsų dar suteikė paramą“? Mes skatiname „atitikimo paramą”, tai yra naujovė Lietuvoje: mes jums duosime 10 tūkstančių eurų, jeigu jūs dar 10 tūkstančių gausite iš kitų šaltinių. Ko tokiai iniciatyvai reikia? Ji skatina nevyriausybines organizacijas būti kūrybiškas, daugiau stengtis dėl pinigų. Mūsų šeimos fondas bando pasiekti, kad būtų mokomasi naujų savęs pardavimo įgūdžių, ieškoma pajamų šaltinių, apie kurių egzistavimą iki tol nežinota (korporatyviniai fondai, privatūs fondus). Kokius reikia atlikti žingsnius, kad sulauktum atsako iš fondų.
Tai, ką Jūs darote, yra nepaprasta, nes Jūs skatinate žmones peržengti jų pačių ribas.
Ir kartu didžiuotis savo organizacija. Žmonės nori sėkmės istorijų. Ir tai yra iššūkis mums, tai yra sunku. Kaip padaryti pokytį? Tai yra puikus reikalas, bet kaip mes matuojame sėkmę, ypač dirbdami su jaunais žmonėmis? Ir kaip suteikiame žmonėms pasitikėjimą savimi, savigarbą eiti į pasaulį? Mes iš tiesų turime išmatuoti darbą, mes tą darome. Tai sunku daugeliui labdaros organizacijų. Kokį gėrį mes iš tiesų sukuriame, kaip mes matuojame sėkmę, kaip mes matuojame poveikį? Žinau, kad jus domina efektyvus altruizmas. Tai svarbi tema šiuo metu JAV. Pavyzdžiui, aš turiu 100 dolerių. Ką aš su jais darau? Ar aš juos duosiu vienam asmeniui, kuriam trūksta 100 dolerių sumokėti už nuomą, ir išgelbėsiu jį mėnesiui, ar nupirksiu 20 tinklelių nuo uodų ir tai išgelbės 500 gyvybių Afrikoje? Aš galiu rinktis vieną asmenį ar 500 žmonių, turėdama tą pačią pinigų sumą. Ir tai yra tikra dilema. Jeigu turėčiau milijoną dolerių, kam aš jį skirčiau? Ar aš jį duosiu muziejui, ar pastatysiu namą benamiams? Kaip mano pinigai daro poveikį? Mes visi su tuo susiduriame, net ir mūsų fondas. Mano dukterėčios ir sūnėnai (iš viso yra 11 anūkų) visi dabar yra įsitraukę, mes juos įtraukėme į tarybą. Ir jie turi labai įdomių minčių apie davimo strategiją. Kodėl mes duodame 5 tūkstančius eurų šitam asmeniui ar organizacijai? Arba kodėl duodame 2 tūkstančius? Aš sakau, jie prašo penkių. Jie atsako — kodėl jie prašo 5 tūkstančių, tegul susiranda 3 tūkstančius iš kitų šaltinių. Tai labai sunkūs klausimai. Nes ekonomika nėra stabili, mūsų fondo resursai traukiasi. Mes norime veiklą tęsti, bet kaip tai padaryti? Tam reikia stipresnės ekonomikos, duodamas turi būti atsargus. Taigi filantropija yra iššūkis. Ir tuo reikia užsiimti visą laiką.
Jūs apibūdinote mane kaip filantropę. Aš savęs tokia nevadinčiau. Sakyčiau, kad aš esu rašytoja, bet filantropija yra mano aistra, ir tai suteikia mano gyvenimui prasmės. Ir dar aš turiu būti rūpestinga, nes tai yra mano tėvo palikimas. Jis pardavė „Omnitel“, už tuos pinigus ir įkūrė fondą. Jam rūpėjo du dalykai: vienas — padėti Lietuvai, antrasis – išlaikyti šeimą kartu. Ir tai veikia. Mes turime keturis tarybos susitikimus per metus, visą laiką diskutuojame, atvykstame į Lietuvą. Aš jaučiuosi palaiminta turėdama šią galimybę.
Jau pradėjote pasakoti apie fondo veiklą, gal galėtumėte daugiau pasidalyti. Pasakojote apie pradžią.
Viskas susiję su švietimu. Pirmiausia, ką padarė mano tėvas, jis atvežė 1000 kompiuterių ir juos išdalino. Bet kokia nauda iš kompiuterio, jei niekas nemoka juo naudotis? Tada jis rūpinosi mokytojais, jų apmokymu. Patikėkite, pirmaisiais metais niekas nežinojo, ką daryti su tais kompiuteriais, žaisdavo žaidimus. Švietimas yra arka, kuri gaubia viską, kuo mes rūpinamės. Bet, laikui bėgant, aš pati labai įsitraukiau į socialines paslaugas benamiams, beturčiams, našlaičiams.
Ir, žinoma, kultūros institucijos. Žmonėms rūpi opera, baletas, kultūra. Jie rūpinasi šiais dalykais aistringai, todėl jiems reikia pagalbos, paramos. Pavyzdžiui, atsivežti žmones iš užsienio. Žinoma, mano tėvas suprato Valdovų rūmų idėją. Nors tai labai kontraversiškas projektas, nes devyniasdešimt procentų Lietuvos gyventojų klausia, kodėl mes leidžiame šiuos pinigus pastatui? Vis dėlto tai labai sėkmingas sumanymas. Mano tėvo svajonė išsipildė. Tęsiant apie kultūros institucijas, mūsų šeimos fondas remia MO. Mes jiems pasakėme, kad norime padėti su jaunimo švietimo programomis. Mūsų skiriama parama leidžia atvežti jaunus žmones iš kaimų ir sudaryti jiems galimybę tyrinėti muziejų, dalyvauti meno užsiėmimuose, sužinoti apie didžius Lietuvos menininkus Lietuvos istorijoje. Aš labai didžiuojuosi ir labai palaikau šią iniciatyvą.
Bus įdomu pamatyti, kaip elgsis kita karta, gal jie norės siaurinti veiklas. Per savo veiklos metus mes suteikėme paramą maždaug tūkstančiui organizacijų — 17 mln. dolerių per 25 metus. Šiais metais švenčiame jubiliejų. Jie gali paklausti, kokį poveikį mes padarėme, galbūt mes turėtume siaurinti veiklas? Bus įdomu pažiūrėti, kas vyks per artimiausius keletą metų.
Klausimas apie poveikį yra tikrai įdomus. Manau, kad Jūs klausiate žmonių, kurie gavo paramą iš fondo, kaip pasikeitė jų gyvenimas.
Taip. Tai labai svarbu. Mes stengiamės sekti. Aš atvykstu į Lietuvą retai, bet turiu puikią komandą. Jie stengiasi su visais, kurie prašo pinigų, užmegzti asmeninį ryšį — paskambinti, „leiskite man jus aplankyti, pažiūrėti, ką jūs darote“. Tai svarbu. Labai lengva išrašyti čekį, bet labai svarbu sekti, kas vyksta. Mes prašome ataskaitų. Ir labai gražu yra gauti „ačiū“ laišką iš organizacijos, nors tai atsitinka nedažnai. Tai yra dalykas, kurį lietuviai turi išmokti daryti. Niekada nepakenks trumpas elektroninis laiškas, padėkojant už susitikimą.
Keletą kartų paminėjote žmones, kurie prašo pagalbos, paramos. Ar jūs matote kokią nors raidą Lietuvos visuomenėje, tarp tų žmonių, kurie kreipiasi pagalbos? Ar kas nors šioje srityje keičiasi? Ką tai byloja apie procesus Lietuvos visuomenėje? Gal gaunate daugiau paraiškų, gal žmonės tampa drąsesni, tiesmukiškesni? Žinoma, aš tik spėlioju, bet ar Jūs matote kokių pokyčių šioje srityje?
Taip. Mes gauname daug prašymų. Ir man liūdna, kad kažkokiu būdu mes (fondas) nesame pakankamai matomi, nors esame labai didelis, ko gero, didžiausias šeimos fondas Lietuvoje ir aš nustembu, kai kažkas pasako: mes nesame apie jus girdėję. Mes ruošiamės 25 metų jubiliejaus šventei šių metų lapkritį. Norime pasidžiaugti tuo darbu, kurį mes padarėme ir kartu tuo, ką kiti žmonės daro šioje šalyje.
Mes inicijavome formalią paraiškos formą (iki tol aš tiesiog traukdavau pinigus iš kišenės). Tai yra svarbu, nes žmonės mokosi, kaip save pristatyti. Mes rengiame seminarus pelno nesiekiančioms organizacijoms apie tai, kaip save pristatyti, kokius žingsnius reikia atlikti. Reikia būti kūrybingam, kai renkiesi, į ką kreiptis paramos. Kai skridau lėktuvu iš Miuncheno į Lietuvą, sėdėjau šalia sėkmingo lietuvio. Jis kalbėjo apie savo verslą, keliones ir t. t. Aš gavau jo kortelę ir parašiau jam elektroninį laišką. Aš jo paklausiau apie labdarą, ir jis pasakojo apie Ukrainą, kuri, beje, atima daug iš vietinių organizacijų. Tai yra dilema. Toks kilnus tikslas, bet mes girdėjome, kaip žmonės, prašantys paramos iš mūsų, skundžiasi: mes gaudavome 15 tūkstančių eurų iš šitos organizacijos, bet ji šiais metais mūsų neremia, nes remia Ukrainą. Tai yra sunkus metas vietinėms labdaros organizacijoms. Aš jas užjaučiu ir nežinau, ką pasakyti. Koks jūsų atsakymas?
Aš galiu tik pritarti tam, ką sakote. Aš skiriu nuolatinę paramą Raudonajam Kryžiui ir kiekvienų metų pabaigoje jie skambina ir prašo paaukoti papildomai. Ir šiais metais, kai jie paskambino, man teko pasakyti: atsiprašau, bet paaukojau Ukrainai, o ištekliai nėra begaliniai. Galime tik tikėtis, kad karas pasibaigs.
Bet bus atstatymas. Bus didžiuliai poreikiai, sugrąžinant žmones namo, padedant įsikurti. Patikėkite, tai bus svarbu dar 5-10 metų, gal daugiau. Sekmadienį buvau puikus vargonų koncertas Šv. Kazimiero bažnyčioje, niekas nerinko aukų, o aš norėjau paaukoti ir ieškojau dėžutės. Pirmoji buvo skirta Ukrainai ir man teko paieškoti aukų dėžutės, skirtos bažnyčiai. Pagaliau ją radau. Pirmiausia Ukrainai. Ir niekada nebus gana. Jeigu Zelenskis būtų čia, jis pasakytų, — mums reikia daugiau. Ir iš humanitarinės pusės aš jaučiu džiaugsmą dėl to, kaip mes priėmėme 75 tūkstančius moterų ir vaikų (daugiausia). Ir tas puikus centras, kurį atidarė pirmoji ponia ir Ukrainos pirmoji ponia... Aš jame lankiausi du kartus. Jie saugo ukrainiečių kultūrą: vaikai gamina ukrainietiškas lėles, dainuoja ukrainietiškas dainas. Nežinia, kiek jų pasiliks, kiek sugrįš. Aš juos labai užjaučiu, nes tai buvo ir mano šeimos atveju. Mama, kai buvo Vokietijoje, dienoraštyje rašo: kada aš pamatysiu savo tėvynę, ar kai karas pasibaigs, mes grįšime? Tai buvo baisus netikrumas. Su tuo susiduria ir šie žmonės (ukrainiečiai). Tai tragedija.
Jūs esate įsitraukusi į filantropinę veiklą ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, taip pat globaliai. Aš skaičiau apie tai ir esu labai nustebusi, kiek daug Jūs darote, kad palengvėtų pabėgėlių, moterų gyvenimas visame pasaulyje. Aš tikiu, kad mūsų žiūrovams bus labai įdomu išgirsti, ką Jūs darote.
Žinote, aš esu feministė ir tuo didžiuojuosi. Ir man labai rūpi moterys visame pasaulyje, kurios yra užgniaužtos, išnaudojamos. Net nekalbėkime apie Afganistaną, man sunku net galvoti, kas ten vyksta. Aš palaikau pajamas generuojantį projektą. Tai yra tai, ko moterims reikia. Joms reikia karvės, kad galėtų turguje parduoti sviestą, pieną, joms reikia siuvimo mašinos, kad galėtų tapti siuvėjomis. Ir tokias programas visame pasaulyje aš tikrai stengiuosi remti. Ir dar vienas dalykas, kuris man labai rūpi, yra moterų įtraukimas į taikos procesą. Po tragedijos Bosnijoje mes sukvietėme musulmonų moteris ir serbų moteris pasikalbėti. Ir jos pasakė – mes tokios pačios. Aš esu našlė, aš praradau savo vyrą, aš praradau savo sūnų, mes esame toje pačioje valtyje dėl karo. Karas negali tęstis. Ir ką mes darėme? Mes tik pagelbėjome su įranga. Parūpinome fakso aparatą, mes padėjome, kad moterys susitiktų. Man labai rūpi seksualinis išnaudojimas, mažametės nuotakos ir kaip būtų galima padėti.
Amerikiečiai puikiai suvokia vietos bendruomenių organizacijų svarbą. Kai kažkur atsitinka uraganas, žmonės nori iš karto aukoti Raudonajam Kryžiui, o mes stengiamės surasti vietinę bažnyčią tame sugriautame mieste ir kunigą. Tokiu būdu mes pasiekiame žmones, kurie iš tiesų užsiima iniciatyvomis, svarbiomis vietos žmonėms. Dažnai mes, amerikiečiai, apipilame žmones doleriais, bet jie mums sako: mums nereikia daug pinigų, mums reikia tik kažkokių konkrečių dalykų. Pavyzdžiui, nusipirkti mašiną, kad mūsų socialinis darbuotojas galėtų nuvykti ten, kur reikia; arba reikia vaistų, kad atidarytume kitą kliniką. Yra labai svarbu klausytis žmonių, kurie prašo pagalbos, ko jiems iš tiesų reikia, ir gerai apgalvoti, kokius klausimus užduoti. Matote, kuo daugiau kalbu apie filantropiją, tuo labiau ji atrodo alinanti. Reikia mąstyti strategiškai, bet tuo pačiu metu būti užjaučiančiam. Ir kartais tai labai sunku. Kaip gali atstumti kažką, kas prašo pagalbos...
Žinau, kad vienas klausimų, kuriuos norėjote užduoti, yra apie tai, kuo aš didžiuojuosi, ką man pavyko pasiekti. Tai įvyko visai neseniai. Ir vėl turiu padėkoti savo vyrui, kuris yra labai kūrybiškas šioje srityje. Mes paaukojome pinigų Niujorke veikiančiai Teisinės pagalbos tarnybai, kuri dirba su imigrantais. Jie nemoka kalbos, nežino, kur kreiptis, jiems reikia teisinės pagalbos, kad gautų prieglobsčio prašytojo statusą, susitvarkyti dokumentus, įdarbinimo dokumentus. Neatlygintinai dirbančių teisininkų nepakanka, todėl mes samdome daugiau teisininkų, kad procesas vyktų greičiau.
Dėl kovido žmonės tiesiog akimirksniu prarado savo pragyvenimo šaltinius, darbus. Mes dirbame su organizacija „Women in need“ („Stokojančios moterys“) ir sukūrėme skubių reikalų fondą. Pavyzdžiui, reikia 300 dolerių sumokėti už šio mėnesio nuomą, kad neiškeldintų. Jei kreiptumėtės į vyriausybines organizacijas, reikėtų užpildyti daugybę dokumentų. Vietoj to galima gauti tuos 300 dolerių iš šio fondo, pasirašant tik vieną dokumentą, kad gavai pinigus. Vienai gali reikėti 100 dolerių, kad galėtų sumokėti auklei, o pati nueitų į pokalbį dėl darbo. Tai toks mažas poreikis — 100 dolerių auklei už visą dieną. Bet kur tuos pinigus gauti? Ogi iš skubių atvejų fondo. Arba reikia tinkamai apsirengti einant į pokalbį dėl darbo. Duodame kortelę su nedideliu kreditu, kad nueitų į parduotuvę ir nusipirktų kostiumą. Programos direktorė teigia, kad tai pati populiariausia programa, ji paprašė padvigubinti paramą. Aš taip ir padariau. Jie atsiunčia man istorijas su žmonių vardais ir pavardėmis. Tai yra dar vienas dalykas, ką pelno nesiekiančios organizacijos gali daryti, — dalytis istorijomis apie poveikį, įtaką.