Izraelis arba Šventoji Žemė – viena populiariausių kelionės krypčių pasaulyje. Kasmet jį aplanko beveik pusė milijono žmonių. Apie piligrimines keliones, Šventąją Žemę ir Liongino Virbalo SJ kelionių vadovą „Šventoji Žemė“ (Terra Publica) ir „Šventoji Žemė. Dvasinis vadovas piligrimams“ (Magnificat leidiniai) kalbamės su pranciškonu Juozapu Marija Žukausku ir menotyrininke Jolanta Stupelyte.
Kada pirmą kartą nuvykote į Šventąją Žemę ir kas paliko didžiausią įspūdį?
Juozapas Marija Žukauskas: Praėjo gal penkiolika metų nuo pirmosios kelionės ir tąkart nelabai noriai vykau. Tiesiog padėjau organizuoti kelionę ir turėjau išankstinę nuostatą: „Na, ką ten nuvažiavęs pamatysiu, taigi viskas pasikeitę, tiek laiko praėję“. Tačiau kojos paliečia tą žemę ir iš tiesų aplanko nepaprastas jausmas – kiekviena vieta prakalba. Šventasis Raštas atsiveria visiškai kitaip: tekstai apie dykumą, oazes, žaliuojančias versmes. Piligriminė kelionė leidžia patirti tą virsmą, kai džiaugsmingai įžengi į tas vietas, apie kurias skaitei Šventajame Rašte.
Jolanta Stupelytė: Pirmą kartą į Šventąją Žemę nuvykau 2006 metais, kiek netikėtai pačiai sau. Prisijungiau prie piligrimų, kurie pėsti keliavo iš Lietuvos į Jeruzalę. Keliavau tik nuo Italijos apie mėnesį. Jų kelionė truko daugiau nei penkis mėnesius.
Nuvykus į Izraelį man didelį įspūdį paliko pati žemė, jos šventumas. Iš Tel Avivo dar tris dienas keliavome pėsčiomis į Jeruzalę piemenų takais, per molynus, erškėtynus, eukaliptų giraites.
Pačios kelionės metu mes, kaip piligrimai, turėjome galimybę aplankyti visas šventas vietas. Man didžiausią įspūdį paliko Kryžiaus kelias. Galvojau, kad jis bus panašus į mūsų Kalvarijas Vilniuje ar Žemaitijoje, bet Jeruzalėje jį ėjome per turgų, patį skruzdėlyną. Eini ir bijai, kad tau neiškraustytų kuprinės, neįsiūlytų batų – tikrai sunku susikaupti. Tuomet supratau, kad vis ieškau ypatingų ir šventų vietų, bet Jėzus gyveno paprastame šurmulyje.
Kuo tradicinės kelionės skiriasi nuo piligriminių?
J. M. Žukauskas.:Piligrimystė nuo tradicinės kelionės skiriasi tuo, kad ją pradedi dar būdamas namuose, savo širdyje. Pirmiausia keliauji, kad pabūtum arti tų vietų, kurias palietė Dievo malonė, o šiuo atveju, net galima sakyti – net Jėzaus pėdos. Įprastai turi įsivaizduoti tas vietas, persikelti laike ir erdvėje, o būdamas Šventojoje Žemėje tarsi nusikeli į Jėzaus laikus.
Laikas Šventojoje Žemėje tiesiog ištirpsta. Esi išplėšiamas iš savo kasdienybės. Jei kitur keliauji paganyti akis, pasižiūrėti istorinio paveldo, tai Izraelyje – susitikti su asmeniu, kuris gyveno prieš 2 000 metų, bet vis dar gyvas ir prabyla tau asmeniškai.
Kuo abi Liongino Virbalo SJ knygos naudingos keliaujant po Šventąją Žemę?
J. M. Žukauskas: Abi knygos gana skirtingos. Pirmoji – „Šventoji Žemė“, išleista leidyklos „Terra Publica“ – kalba apie konkrečias vietas, kurių daugelis paminėtos Šventajame Rašte. Ji gausiai iliustruota, daug schemų, kurios padeda atpažinti konkrečias šventovių erdves, daug ištraukų iš Biblijos. Rekomenduočiau ją iš anksto peržiūrėti namuose ir turėti su savimi kaip pagalbininką.
Antroji – „Šventoji Žemė. Dvasinis vadovas piligrimams“, išleista Magnificat leidinių yra maldos knyga. Atvykus į konkrečią vietą, gali atsiversti maldos, Šventojo Rašto, Šv. Mišių tekstus. Pvz., Betliejuje švęsti Kalėdų Mišias. Pamenu, kai keliavau kaip grupės vadovas, pasiruošimui turėjau skirti daug laiko, surinkti tekstus iš skirtingų knygų, kas tiktų Jeruzalei, Betliejui, Nazaretui, ir po to dalindavau tuos atšviestus lapus, o čia gali turėti vieną knygą ir ją naudoti visoje kelionėje – skaityti, melstis, medituoti.
J. Stupelytė: Prieš važiuodama pirmą kartą į Šventąją Žemę buvau ne kartą girdėjusi ir mačiusi pristatymų su nuotraukomis, bet, kai atvykau, supratau, kad tai visiškai kitaip. Todėl pasiruošimas kelionei yra vienas iš svarbiausių dalykų. Jeruzalė gali atsiverti labai skirtingais kampais. Pvz., man atmintyje išliko apsilankymas ant Palaiminimų kalno, kuriame šventėme Mišias ir skaitėme palaiminimus, todėl iki šiol matau mus sėdinčius, tą skaitymą ir kaip tas žodis plačiai sklinda. Galimybė turėti maldos tekstus, susijusias su ta vieta yra tikrai didžiulė dovana. Kitas dalykas – ne visada kelionės metu viską spėji, todėl labai svarbu sugrįžus prisiminti, pasimelsti, naujai išgyventi.
J. M. Žukauskas: Norisi pabrėžti, kad jos skirtos skaityti ne tik kelionėje. Net jei esi Lietuvoje, namuose, gali mintimis nusikelti į tas vietas, ypač Gavėnios metu, kai Jėzus eina į Jeruzalę ir keliauja per įvairias vietas, gali keliauti su juo, melstis, būti ir išgyventi dvasinę piligrimystę.
Ar skiriasi pasiruošimas piligrimystei ir tradicinei kelionei?
J. Stupelytė: Manau, kad ketinantieji vykti į Šventąją Žemę ruošiasi nuo tada, kai tapo krikščioniais. Juk skaitydamas Šventąjį Raštą apie tai galvoji. Jau būni iš anksto pasiruošęs, kažką įsivaizdavęs.
J. M. Žukauskas: Esu girdėjęs daugybę žmonių liudijimų, kad tai buvo didžiausia jų gyvenimo kelionė. Abiejose yra panašių elementų: reikia susiruošti daiktus, apgalvoti kelionės maršrutą, planą, nakvynes, maistą. Vis dėlto, emocinis krūvis piligriminėje kelionėje yra daug didesnis. Kiekviena vieta tau ypatinga. Žinoma, pasaulyje yra daug nuostabių vietų, į kurias atvykęs nustembi dėl gamtos grožio ar istoriškumo, bet kiek jos tave paliečia emociškai? Atėnuose yra nuostabus Areopagas, bet ką jis bendro turi su manimi? O esant Kafarnaume ar kitose Šventosios Žemės vietose, kuriose kalbėjo Jėzus, gali skaityti tą patį tekstą, kurį jis skaitė, ir šis skamba tarsi aidas, išlikęs akmenyse. Emociškai tai nepalyginamos kelionės.
Kodėl šios knygos turėtų būti reikalingos keliaujant? Gal užtenka dvasininko ar gido palydos?
J. M. Žukauskas: Šventoje Žemėje yra tiek daug visko, kad sunku kelionės metu viską aprėpti. Prieš nuvykstant būtų pravartu iš anksto paskaityti apie ją, bet ir to neužtenka. Gidas, žinoma, išsamiai papasakos, bet visą kontekstą bus sudėtinga perteikti vien dėl laiko stokos. Kunigas irgi gali akcentuoti vieną ar kitą momentą, bet visko neapims. O būdamas ten esi tarsi viską sugerianti kempinė. Tau norisi sustoti, įsigilinti, prisiminti, nes viskas ima painiotis, tad tuomet ir geriausias laikas atsiversti knygą, kuri pasirodys visu grožiu.
Kaip geriau keliauti: pavieniui, su sutuoktiniu, grupe, dvasiniu vadovu?
J. Stupelytė: Apsilankiau Šventojoje Žemėje ne kartą, bet pirmiausia su grupe kaip piligrimė. Vykstant vienai yra privalumų – gali ilgiau pabūti patinkančioje vietoje, kitaip išgyventi. Bet pirmasis kartas man suteikė panoramą, koncentruotą ir stiprų išgyvenimą. Kitas dalykas – keliauti su tikinčiųjų bendruomene ar kunigu – po kelionės jie tampa tarsi tavo giminaičiai, nes gali kartu pajusti ne tik tau, bet ir visai krikščionių bažnyčiai svarbius dalykus.
J. M. Žukauskas: Ypač pirmą kartą rekomenduoju važiuoti su grupe. Izraelis saugus, bet turi savo specifiką, elgesio taisykles. Vienam įmanoma, bet tikriausiai ne viską spėtum pamatyti...
Kokios piligrimų reakcijos pirmą kartą aplankius Šventąją Žemę?
J. M. Žukauskas: Pačios pirmos reakcijos gal nėra labai įspūdingos. Nusileidi lėktuvu, oro uostas, tie patys pasų patikrinimai, rutina. Bet juos nustebina pati aplinka – daug religingai apsirengusių izraelitų ar kitų tikėjimų žmonių. Taip pat žmonės susižavi šventovėmis, bet ne pastatais, o gamta, ypač dykuma. Juos dažnai nustebina, kad ji ne smėlėta, bet akmenuota, o Jordano upė tikrai ne tokia skaidri kaip lietuviškos. Daug kam įsimena krikšto pažadų atnaujinimas, Nazaretas ar Galilėjos ežeras. Vis dėlto kiekvienam vis kitaip tos vietos prabyla, kitaip prabyla Viešpats.
Jolanta, ne tik keliavote, bet ir gyvenote Šventojoje Žemėje. Kokios vietos jums būtinos aplankyti?
J. Stupelytė: Pirmiausia visiems gerai žinomos vietos, be kurių neįsivaizduočiau kelionės po Šventąją Žemę. Esu valandų valandas praleidusi Kristaus Kapo bazilikoje. Ten patyriau labai gilius išgyvenimus. Kiekvienam esančiam joje kyla klausimas, kaip tokioje mažoje erdvėje sutelpa tokios skirtingos konferencijos, o anapus bazilikos sugyvena musulmonai, žydai. Būnant ten kyla keistas jausmas – tokiame mažame žemės lopinėlyje reikia visiems tos pačios vietos ir kaip jie ją pasidalina ar nepasidalina. Man atrodo, kad Jėzus tampa tos vienybės pagrindas.
Yra daug kitų vietų, bet man norėtųsi išskirti gana naujai atsiradusią, kurioje savanoriavau. Dalyvavau archeologinėje ekspedicijoje Mandaloje. Ji atsirado nelabai seniai, kai vienas kunigas sumanė pastatyti dvasinį centrą, bet kasinėjant atrasta I amžiaus sinagoga su labai ypatingu akmeniu. Magdala po truputį tampa dvasiniu centru, kurioje pastatyta bažnyčia, gyvena religinė bendruomenė, galima savanoriauti ar kitaip prisidėti. Ten patyriau stiprų išgyvenimą, kad Dievas ir šiandien kalba, tik deda kitus akcentus. Daug dėmesio skiriama moterims. Kaip rašoma Biblijoje Magdala – Marijos Magdalietės gimtasis kaimas. Taip pat pastatyta ekumeniška bažnyčia, kurioje viena dalis pastatyta kaip sinagoga, prisimenant žydiškas krikščionybės šaknis. Iš tiesų tai dvasinė vieta, kurioj apremiami šiandien svarbūs dvasiniai dalykai.
Norite išgirsti dar daugiau įspūdžių, sukauptų piligriminių kelionių metu?
Kviečiame dalyvauti knygų „Šventoji Žemė“ pristatyme. Jame kun. Mykolas Sotničenka, kelionių organizatorė, gidė Regina Atkočiūnaitė, grafikė ir keliautoja po Šventąją Žemę Indrė Selėnytė, radijo laidų vedėjas Džiugas Kuliešius papasakos pačias įdomiausias istorijas.
Liongino Virbalo leidinys „Šventoji Žemė“ – kelionių vadovas, jungiantis ir asmeninę autoriaus patirtį, ir istorines žinias, ir praktinius patarimus. Tai krikščionio žvilgsnis, pastebintis ir kitų religijų tradicijas, aprėpiantis praeitį ir dabartį.
„Šventoji Žemė. Dvasinis vadovas piligrimams“ – pirmasis lietuviškas dvasinis vadovas piligrimams, parengtas Liongino Virbalo SJ ir leidyklos „Magnificat“. Jame ne tik praktinė ir kultūrinė informacija, bet ir dvasiniai tekstai bei maldos, trokštančiam gilesnių patyrimų šventose vietose.
Renginys balandžio 11 d. 18.30 vyks Vilniaus piligrimų centre, Dominikonų g. 6, Vilnius
Dalyvavimas nemokamas.