Kas tampa didžiausiu iššūkiu būnant menininku ir ambasadoriumi? Naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossefas Levy šiuos du skirtingus polius derina nebesislėpdamas už slapyvardžio. Su partneriu auginantis 4 metų dukrytę ir 8 metų sūnų talentingas rašytojas Y. Levy išmoko atsispirti aplinkinių nuomonei. Todėl nieko keista, kad lietuviškai su labai menku akcentu jis yra išmokęs frazę: „Man nerūpi.“
Izraelyje puikiai žinomas rašytojas neseniai mūsų šalyje pristatė savo knygą „Meilės prekeiviai“ (leidykla „Sofoklis“). Ir pripažįsta: parašė ją tam, kad papasakotų tiesą.
Spėju, nemenka dalis skaitytojų atsivers „Meilės prekeivius“ kaip ambasadoriaus parašytą knygą ir net prasižios iš nustebimo...
Na, taip, tokios knygos nesitikėtum iš ambasadoriaus. Tai labai intymi, asmeniška istorija apie meilės paieškas ir šeimos sukūrimą.
Matyt, aš toks keistas ambasadorius, kuris turi pakankamai drąsos arba naivumo, kad atsivertų skaitytojui ir leistų pamatyti save tokį, koks yra už tvarkingai susagstyto ambasadoriaus kostiumo.
Esu kontrastinga asmenybė: savo šaliai tarnaujantis diplomatas, griežtai paklūstantis protokolui, reprezentuojantis Izraelį, tačiau kita mano dalis – nuoširdus, smalsus, atviros širdies žmogus, netgi kažkiek „ekshibicionistas“, pasakojantis savo istorijas. Nežinau tik kuri iš šių asmenybės dalių laimėtų. Rašydamas suteikiau sau laisvę keliauti bekraščiais vidiniais asmenybės laukais ir kviečiu skaitytoją sekti paskui. Romanas nėra biografinis, bet tiesos jame išties daug.
Knygoje susipina kelios skirtingu laiku vykstančios istorijos. Esamajame laike yra pora, jis ir jis, kurie keliauja į Mumbajų pasitikti savo pirmagimio. O tai virsta rizikinga ir nuostabia kelione į save. Jos metu išgirdau savyje gan vėlyvame amžiuje iš naujo nusistatančius laikrodžius ir apsidairęs suvokiau, kiek nedaug laiko liko. Pirmą kartą tapau tėvu 48-erių. Tai padėjo iš naujo pažvelgti į santykius su savo tėvu ir suprasti, kad nebuvau geras sūnus. Norėjau pasakyti jam tai, ko niekad nesakiau, bet nebespėjau... Jis jau buvo savo gyvenimo lapkrityje ir iškeliavo man rašant šią knygą. Tai nėra paminklas jam, tačiau komplikuotas tėvo ir sūnaus ryšys – svarbi pasakojimo linija.
Pirmiausia atėjo žinia, kad knyga pasirodys lietuvių kalba, ir tik paskui paaiškėjo, kad tapsite ambasadoriumi mūsų šalyje. Esate septynių knygų autorius, viena iš jų parašyta vaikams. Spėju, kad „Meilės prekeiviai“ – asmeniškiausias Jūsų kūrinys. Ar būtumėte pasirinkęs debiutuoti lietuvių kalba su kuria kita knyga, jei būtumėte žinojęs, kad būsite paskirtas į Lietuvą?
Taip, asmeniškiausia. Tai paslėpta likimo ranka. Kai knyga buvo išversta į lietuvių kalbą, net neįsivaizdavau, kad atsidursiu Lietuvoje. Tai vienas smagiausių mano gyvenimo sutapimų. Knyga – svarbi mano asmenybės dalis – atvyko į jūsų šalį dar prieš mane. Joje norėjau papasakoti sūnui istoriją apie jo gimimą ir šeimą – iš islamo pasaulio kilusius žydus: senelį, į Izraelį atvykusį iš Afganistano su vienu lagaminu ir kalnu vilčių, iš Irano kilusią senelę Šamsi ir jos mamą, kuri 9-erių ištekėjo už 60 metų vyriškio.
Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tačiau tokie buvo laikai...
Pirmus trejus metus mano tėvai Izraelyje gyveno palapinėse kaip pabėgėliai. Rašiau daugiau apie pralaimėjimus, apie tai, ką savo gyvenime praleidau, nes esu vaikščiojantis tokių atsiminimų muziejus. Triskart per dieną kankinu save dėl to, ko taip ir nepadariau.
Patariate sūnui klausytis jame skambančios nuostabios melodijos ir sekti paskui ją, nors pats prisipažįstate, kad kartais užsikimšdavote ausis. Kaip išgirsti tą vidinės tiesos balsą ir kaip atskirti jį, vienintelį tikrąjį, iš kitų girdimų greta?
Tai ir yra kebliausia... Gėdinga pripažinti, kad iki pat šios dienos man nelengva atpažinti, kuris balsas yra tas teisingasis. Esu priėmęs keletą klaidingų sprendimų. Pirmiausia, kad studijavau teisę. Šis etapas truko septynerius metus. Tel Avivo regione turbūt buvau prasčiausias teisininkas.
Tėvai mane mokė daugelio dalykų, tačiau nemokė svarbiausio – būti laimingam.
Mūsų šeimoje tvyrojo nuolatinė baimė dėl rytojaus, rūpestis, įtampa be atokvėpio, lyg būtum nubaustas, prasikalstum atsipalaidavęs. Jaučiuosi kaltas visą gyvenimą, kad padariau kažką labai nederama. Nežinau, kodėl. Mano mama dažnai man skambina vidury susitikimo ar paskaitos, laikydama telefoną taip, kad matau jos viršugalvį, ir visada girdžiu tą patį klausimą: „Mano berniuk, ar tu tikrai laimingas? Pasakyk man tiesą.“ Mat ji pati visą gyvenimą troško būti laiminga.
Knygoje Jūs toks atviras, kad kartais net suskausta pagalvojus, kaip autorius „naktimis rašo, dienomis trina“. Iš kur semiatės tiek drąsos? Kas sunkiausia gyvenant dvigubą – menininko ir ambasadoriaus – gyvenimą?
Vaikai kartais būna labai drąsūs. Jie nesuvokia pavojaus grėsmės. Tai gal toji man padedanti savybė yra vaikiškas naivumas? Nors man per penkiasdešimt, manyje vis dar gyvena berniukas, kuris nieko nežino apie bausmes.
Būdamas šiek tiek vyresnis nei 30 metų, palikau teisininko karjerą ir įstojau į Užsienio reikalų ministerijos mokyklą. Buvau pirmas gėjus joje. Atsimenu plačią pareigūno šypseną man tai prisipažinus per priėmimą.
1995 metais mano diplomatinės karjeros pradžia sutapo su mano pirmosios juokingos ir desperatiškos novelių knygos pasirodymu. Ji buvo apie vienatvę, prasmės ir meilės ieškojimą. Tai buvo tarsi psichologinė pagalba daugeliui jaunų izraeliečių, jie šią knygą slėpdavo po lova. Tai istorijos apie buvimą kitokiam: išsigandusiam, vienišam, besigėdijančiam sakyti tiesą.
Nežinojau, kaip tuos du pasaulius sujungti, tad susigalvojau slapyvardį Avni ir pirmas dvi knygas pasirašiau kaip Yossi Avni.
Tik ketvirtoje knygoje tikrąją savo pavardę ir pseudonimą išdrįsau sujungti į vieną. Tai buvo gražus momentas. Buvau pavargęs nuo bėgimo. Suvokiau, kad per daug prarandu. Žinote, kiek daug jėgų išeikvoji bandydamas pasislėpti nuo savęs? Turėjau pamiršti galvoti apie kitų nuomonę. Galima sakyti, kad pats save vedžiau parašydamas šiuos vardus kartu. Ir jaučiausi geriau negu anksčiau.
O kaip Jūsų partneris reagavo į knygą? Ar duodate jam skaityti rankraščius? Ar teko koreguoti, išbraukti sakinį kitą sulaukus jo reakcijos?
Man pasisekė, kad jis nemoka hebrajiškai. Net negaliu pagalvoti, kas būtų, jeigu jis viską suprastų... Tai būtų katastrofa! (Juokiasi.) Jis yra skaitęs tik vieną mano knygą, kuri buvo išversta į lenkų kalbą, ir tiesiai šviesiai pasakė, kas jam patiko, o kas ne itin. Esame labai skirtingi. Jis labai uždaras žmogus, gerokai racionalesnis už mane, nuostabus mūsų dviejų vaikų tėvas. Kartais aš jam išverčiu vieną ar kitą epizodą, bet jis sako: „Turi gerą redaktorę – pasitark su ja.“ Ji pirmoji ir perskaito mano tekstus. Dabar dirbame su mano nauja novele, įtariu, bus skandalinga. Tikiuosi, kad nepernelyg... (Juokiasi.)
Turbūt jam nelengva?
Kartais man tikrai gaila, kad jis įstrigo su tokiu kaip aš. (Juokiasi.) Susitikome Varšuvoje prieš keturiolika metų man dirbant diplomatu, bendrame žydų ir lenkų renginyje, ir nuo tada esame kartu. Dar net neįvardydami savęs kaip poros išvykome lankyti mano tėvų į Izraelį. Mama iškart pasakė: „O, pagaliau radai gerą žmogų, jis man patinka!“
Vos mums susipažinus, kalba pasisuko apie žydų poetę Leah Goldberg, kilusią iš Kauno, ir jos eilėraštį „Iš mano mylimos šalies dainų“. Pamenu, mintinai pacitavote kelias eilutes ir tarėte: „Aš girdžiu šio eilėraščio melodiją.“ Gal rašote ir poeziją?
Manau, kad mano prozoje pilna poezijos. Tai darau nesąmoningai, esu pavergtas žodžių galios, ja žaviuosi. Pakartok tam tikrus žodžius 25 kartus ir atsidursi kitoje erdvėje. Kai kurios kalbos išties turi magišką jėgą. Tarkim, girdėdamas lietuvių kalbą regiu beribes Baltijos šalių sniego savanas ir girdžiu senųjų genčių mūšių garsus. Pavartojęs netinkamą žodį gali sugadinti visą paveikslą. Parink tinkamą žodį ir tavyje atsivers naujas langas. Žinau, kad mano stilius barokiškas, net rokoko. Jausmingas, intensyvus, viso ko perpildytas, dramatiškas... Žinau, žinau, mano emocijos kalba mano knygose lyg nuo gėrybių lūžtantis stalas. Tai turbūt paveldėjau iš mamos: ji lyg verdančio vandens puodas ant ugnies – brl brl brl...
Kokia mintis ar atsiminimas pirmiausia Jums siejasi su žodžiu „Tėvynė“?
Izraelis. Matau savo mamą, laikančią mane už rankos, užuodžiu pirmąjį lietų, kurio laukėme dešimt mėnesių, ir citrinmedžius balandį palei pakrantę – tai mano vaikystė. Ir, žinoma, mamos virtuvė – namų karalystės širdis. Iš pačių paprasčiausių produktų su didele meile neskubant gaminamas maistas buvo nuostabus.
Knygoje pasakojate, kad regėjote sūnaus veidą dar prieš jam gimstant, jutote ryšį su būsimu kūdikiu, ir pripažįstate: „Myliu jį taip, kaip tūkstantis milijardų tėvų prieš mane mylėjo savo sūnus ir dar tūkstantis milijardų mylės ateityje.“ Ką tėvystės patirtis pakeitė Jumyse?
Nuo pat jaunumės norėjau tapti tėvu, tačiau bijojau. Negana to, tai buvo kaip ir neįmanoma – juk reikėjo dar ir mamos, moters, o jos nebuvo greta manęs. Mano sesuo Orit iškirpo iš laikraščio straipsnį apie kliniką Mumbajuje ir parodė man. Tuomet buvau diplomatas Berlyne. Pamenu, pasidėjau iškarpą į stalčių ir pradėjau verkti iš susijaudinimo manydamas, kad galbūt vieną dieną man taip galėtų nutikti. Ir nutiko. Žinoma, tai turi ir tamsių pusių, be to, išleidi viso gyvenimo santaupas.
Esu labai dėkingas joms – moterims iš trečiojo pasaulio šalių, atnešančioms gyvybę pasauliui.
Tapdamas tėvu gėjumi, nuolat kovojau su kaltės jausmu ir nevisavertiškumo kompleksu. Nuo pat vaikystės jausdamasis bjaurusis ančiukas, nenorėjau, kad mano vaikas taip kentėtų, kaip teko man. Norėjau, kad jis būtų sėkmingesnis, gražesnis, tylesnis, ne toks emocionalus... Kai pirmą kartą priglaudžiau kūdikį ir pamačiau, kad jo akys lyg mano, išsyk pajutau stiprų ryšį su juo. Tačiau labai jaudinausi dėl to, kokiu tėvu jam tapsiu. Mano gerokai praktiškesnis partneris laikydamas už rankos pasakė: „Mes būsime puikūs tėvai.“ Ir jis buvo teisus.
Pasijutau, tarsi perdavęs estafetę, kurią gavau iš savo tėvo. Supratau jį kur kas geriau, suvokiau, kad deramai neįvertinau jo pastangų ir deramai neatsidėkojau. Negaliu sau to atleisti. Buvau jam per šiurkštus
Kaltė – antras jausminis klodas, atsiveriantis išsyk, kai knygoje Asefakas atranda, kad „kas moka mylėti, žino, kaip reikia gyventi“.
Nuo pat mažumės jutau kaltę ir graudulį dėl savo tėvų, kurie turėjo labai sunkiai dirbti ir auginti vaikus gana žiauriame 7-ajame dešimtmetyje Izraelyje, per karus, infliaciją, diskriminaciją, nes jie buvo iš Rytų. Gimiau šeimoje, kuri kasdieniame nepritekliuje gyveno labai turtingą emocinį gyvenimą. Mama sirgdama astma valydavo turtingesniųjų namus, o grįžusi kosėdavo iki ryto, tačiau nebuvo kito pasirinkimo. Tai buvo neteisinga. Daug neteisybės mačiau.
O kaip tą kaltę įveikėte Jūs?
Kas sako, kad įveikiau...
Maniau, kad didelę dalį tos kaltės „palikote“ knygoje ir nuo tol einate per gyvenimą gerokai lengvesniu žingsniu?
Taip, išties palengvėjo. Tačiau juk neišrašysi visko, nes turi gerbti ir kitų žmonių gyvenimus. Mano tėvas iškeliavo. Ar turiu teisę pasakoti jo istoriją? Nesu tikras. Mama skaitė knygą penkis kartus, labai džiaugėsi ir labai liūdėjo. Prieš rašydamas penkis kartus pagalvoju, ką ji pagalvos. Nes žinau, kad jai atrodys, jog kiekvienas žodis yra tiesa.
Pavadinimas „Meilės prekeiviai“ yra dviprasmiškas ir tarsi slepia prieštarą. Kai Jūsų tėvas dažnai juokaudavo, kad „esate verti milijardo“, matyt, turėjo mintyje, kad esate neįkainojami. Savo knygoje dažnai cituojate Bibliją, tad prisiminsiu „Giesmių giesmėje“ skambančias eilutes ir aš: „Jeigu žmogus siūlytų už meilę visą savo turtą, būtų vertas tik paniekos.“ Kokia gi meilės kaina? Kaip įsigyti tai, kas neįkainojama?
Tarp tų dviejų žodžių yra didelė praraja. Ironiška, bet jie negyvena kartu. Taip, pavadinimas turi kelias reikšmes. Būtent tai ir norėjau pasakyti. Paprasčiausia prasmė – tiesioginė, Afganistano turguose šokusių jaunuolių istorija. Ten buvo ne tik šokama, bet ir prekiaujama meile. Bet tai ne meilė... Tik paviršius.
Tapęs tėvu, žinau, kad meilė neįkainojama ir begalinė.
Tu negali nei parduoti, nei nupirkti to, kas nepriklauso nuo tavęs. Naujagimiui skirtas jausmas mumyse yra tarsi užkoduotas. Manai, kad esi unikalus, bet tampi toks pat kaip milijardai kitų visame pasaulyje. Galbūt mes visi esame žmogiškojo mechanizmo, kurio užduotis – tęstinumas, sudedamosios dalys. Kai tampi vyresnis, pastebi, kiek daug yra vienišų tėvų. Ar meilė gali duoti gerą pelną? Mačiau daug pavyzdžių, kai žmonės visą save atidavė šeimai, o šios nariai išsiblaškė po pasaulį ir jie liko vieniši. Duodi viską, kiek tik gali, ir nieko nesitiki atgalios. Tai prasčiausia investicija ir nėra jokio draudimo! Tokia yra meilė.
Kokie įspūdžiai atmintin įsirėžė giliausiai po pirmųjų mėnesių, praleistų mūsų šalyje?
Stipriausias įspūdis, kad atvykau ne į terra incognita. Juntu tą aplink tvyrančią atmosferą. Dar tokią gyvą. Ir čia gyvenusiųjų namus, mokyklas, galvoju apie jų istorijas.
Linkiu, kad ir Lietuvai būtų skirta eilučių ar net skyrių Jūsų knygose.
Tiesą pasakius, dirbu išties intensyviai, net prašau sekretorės kiek įmanoma pamažinti susitikimų, nes dienotvarkė įtempta. O juk auginame du vaikus... Labai trūksta laiko! Noriu pradėti rašyti naują novelę, kurios veiksmas vyks Lietuvoje. Išgalvosiu kokį miestą su juokinga galūne, bus koks nors „-iškis“. Kavinėje pradėjau kurti eskizą apie keturias šeimas.