„Rašau dvi knygas. Vieną knygų pradėjau, kitos – dar ne. Tą, kurią pradėjau ir tikiuosi pabaigti rašyti, vadinasi „Kaleidoskopija“, – dar rudenį, ramiai bekalbant apie „Giedrė solo“ koncertą, pasakojo dainininkė, įspūdingo vokalo savininkė ir vienos kultinių grupių „Empti“ lyderė Giedrė Kilčiauskienė. Pasirodo, jau kurį laiką ji rašo savo biografiniais faktais paremtą knygą su pasakos motyvais „Kaleidoskopija“.
Kol kas dar nėra aišku kada nuotykių, pasakų ir biografinių detalių kupina knyga išvys dienos šviesą, tačiau patys didžiausi ir smalsiausi Giedrės dainų ir tekstų gerbėjai jau dabar gali ją paskaityti ir įvertinti oficialiame atlikėjos „Facebook“ profilyje. Mat ten ji po truputį publikuoja savo knygos skyrius.
Skaitant šias eilutes dažno galvoje kirba klausimas: „Apie ką gi bus ši knyga?“. Štai jums Giedrės atsakymas: „Kaleidoskopija – tokia šalis kaip Anglija arba Norvegija. Pasakojimas yra apie tai, kaip aš patenku apie tą šalį ir kas ten man joje vyksta. Tuo pačiu, tai yra mano biografija. Tiksliau tariant – tai mano biografija su pasakos elementais. Skaitytojai tikrai galės joje mane atpažinti, nes ten viską rašau su faktinėmis savo asmeninio gyvenimo detalėmis“.
Portalas Žmonės.lt jau rašė apie muzikantės aistrą kolekcionuoti kaleidoskopus.
O dabar nedaugžodžiaujant, siūlome jums paskaityti ir komentaruose įvertinti ištrauką iš G.Kilčiauskienės knygos „Kaleidoskopija“ (kalba netaisyta):
Mano butas labai ypatingas. Niekada nereikia nieko tvarkyti. Tik pasuki žvilgsnį kitu kampu ir lyg maži stikliukai – kėdės, indai, jogurto tušti indeliai, batai, rūbai, šuo ir pianinas susimeta į gražią gėlę. Po savaitės ar valandos, sužvairuoji kitu kampu ir vuala – visi daiktai ir dulkės susimeta į žvaigždę. Aš tiksliai žinau, kad kiti žmonės, na tie, kurie turi gerai išlavintą kaleidoskopinį požiūrio keitimą, moka kaleidoskopuoti savo gyvenimą. Atsisėda, sufokusuoja žvilgsnį į trikampę prizmę, atsipalaiduoja ir smarkiai papurto galvą. Žiūrėk, ir požiūris jau pasikeitęs, ir gyvenimas gražesnis. Toks gražus, koks būna tik įsimylėjus, tebūnie, kad ir beviltiškai. Man kol kas pavyksta taip kaleidoskopuoti tik su butu. Manau, kad pagrindinė priežastis, kodėl man nesiseka to paties padaryti su gyvenimu yra ta, kad turiu per daug minčių lyg šiuolaikinis kaleidoskopas per daug stikliukų. Kad aš žinočiau, kaip atidaryti savo gyvenimo kaleidoskopo tūtelę ir kaip iškratyti nereikalingus stikliukus. Nes dabar tūtelė per sunki. Vos pakeliu. Nors gal taip man ir reikia? Vietoj hantelio. Į vieną ranką, į kitą, ir žiūrėk, jau auga raumenys. O jie baisiai reikalingi, norint laikyti gyvenimą rankose. Neduok Dieve paleisi. Pabėgs neatsigręždamas (o tada jau būčiau mirusi). Apmaudu būtų po tokio įdirbio staiga imti ir mirti. Tfu tfu tfu. Kažin, mirštant gyvenimo kaleidoskopas yra paliekamas kam nors testamentu? Greičiausiai tik tūtelė (dar labai svarbu kokio stiklo trikampę prizmę gauni kartu su tūtele, maniškė kiek kreivoka, manyčiau), o jau stikliukus turi pats susirinkti, nes senieji keliauja kartu su mirusiuoju į dangų angeluotą arba priduodami perdirbimui į stiklo fabriką. Tą patį pro kurį pračiuoždavau su rogėm šalia Dzūkų g.. Man pačiai patogiausia būtų, jei kas supirkinėtų tuos stikliukus lyg tarą: mokykla – 20 cnt., vestuvės – 2 Lt 50 cnt., laikrodis – 10 cnt., vienas draugas – 1 Lt, o kitas, jau žiūrėk ir litas penkiasdešimt (čia jau nuo draugiškumo talpos priklauso). Patogu ne todėl, kad man labai reikėtų pinigų, bet, na, tiesiog gaila gerą daiktą išmesti. Tačiau čia tik tuo atveju, jei nenuskrenda visi tie stikliukai kartu į dangų mirus. Vaivorykštė! Ji turbūt pakankamas įrodymas, kad kažkiek stikliukų vis tik yra aukštai po angelų sparnais? Vadinasi ne viskas taip blogai, vadinasi būna gerų žmonių, jei jų gyvenimo palikimas šviečia kartais iš nenusakomo aukščio nusitiesęs per vaivorykštę, ne viskas prarasta ir priduota taron kartu su šukėmis?
Kantriai purtau galvą. Kambarys su visais savo daiktais ir šuns pūkučiais susisuko ir sustingo rožės pavidalu. Dar kelios knygos nuo kėdės ir mano ašara per vidurį išcentruota į šešiakampę žvaigždę. Štai ir viskas. Sako, kad man visai neblogai sekasi purtyti žodžius taip, kad jie rimuotųsi. Tik kas iš to? Žodžiai ir lieka žodžiais, kaip juos bepurtytum, kokių gėlių pavidalus jiems besuteiktum. Kam tai rūpi? Prisikrovusi prisiminimų ir ateities planų, svajonių ir klaidų visokiausių, kaip koks žiurkėnas už žandų saulėgrąžų, sėdžiu ir grumuliuoju viską. Labai atsargiai, kad dantys neišbyrėtų. Na, nes kitaip negalėsiu šypsotis Tau. Svoris tempia viską iš vidaus, ir kartais atrodo, kad apsivemsiu. Bet nuryju. Po truputuką, po mažą kruopelę nuryju, atsargiai, kad nepaspringčiau gėdingai. Kažkas ne taip mano su virškinimo sistema, vis nepriaugu svorio. Bet yra tame ir privalumų – lengviau pakilti miegant. Taip sapnuodama minu minu kojomis pritūpusi, ir žiūrėk, jau pusmetris virš žemės. Visada toks realus. Lygiai penkiasdešimt centimetrų. Labai gera tada būna. Glostau ore savo pėdas ir dėkoju joms, kad vis dar nešioja mane ant žemės.