„Aš kuriu geidžiamas kaukes, kurias užsakovai mokosi dėvėti“, – sako įvaizdžio dizainerė Emilija Gutauskaitė. Tačiau, anot pašnekovės, jos specialybė yra tokia plati, kad tenka dirbti ir teatre, ir televizijoje, ir kine, o laisvu metu kūrybingumas virsta drabužių bei namų tekstilės kolekcijomis.
Trumpa dosjė
- Horoskopo ženklas. Jautis.
- Mėgstamiausia spalva. Neturiu vienos, man visos patinka.
- Akių spalva. Mėlyna.
- Įsimintiniausias filmas. Paolo Sorrentino „Didis grožis“.
- Įspūdį palikusi knyga. Jane Austen „Puikybė ir prietarai“.
- Įsimintiniausia kelionė. Į Balį.
- Skaniausias valgis. Tuno sevičė.
- Netikėčiausias daiktas rankinėje. Kasdien nustebina vis kitas (juokiasi).
- Nemėgstamiausias buities darbas. Tvarkyti namus.
- Patinkantis metų laikas. Visi gražūs.
- Erzinanti žmogaus savybė. Kvailumas.
- Žmogaus bruožas, kurį labiausiai vertinate. Darbštumas.
- Patinkantis gyvūnas. Šuo.
Esate įvaizdžio dizainerė. Papasakokite apie šio darbo virtuvę.
Kartais smagu, bet dažniau pikta, kad daugelis žmonių nė nenutuokia, kas yra įvaizdžio dizainas. Labai siaurai aš įvaizdį įvardyčiau kaip siekiamybę būti įvertintam tinkamai. Tarkim, populiarus gydytojas gauna pasiūlymą tapti žurnalo veidu. Tada kyla klausimas, ką savo įvaizdžiu jis nori iškomunikuoti: pasitikėjimą, šilumą, patirtį ar šelmiškumą ir novatoriškumą. Štai tada prireikia manęs.
Kartu su klientu ar jo marketingo specialistais mes sutariame, ką apie gydytoją skaitytojas turi sužinoti tik iš nuotraukos. Čia pateikiau labai siaurą ir primityvų pavyzdį.
Jei pradėtume kalbėti apie kino, reklamos, spektaklio, koncerto dalyvių, net viso kolektyvo, kompanijos įvaizdį, galėtume parengti atskirą straipsnį. Tad apibendrindama norėčiau pasakyti, kad aš kuriu geidžiamas kaukes, kurias užsakovai mokosi dėvėti (šypsosi).
Bet įvaizdžio dizainas yra tik viena iš mano veiklų. Pastaraisiais metais taip pat kūriau rūbus, namų tekstilę ir net mokausi interjero dizaino paslapčių. Tai irgi įvaizdžio dizaino dalis: jei nori pristatyti žmogų, vien aprangos nepakanka. Juk kiekvieną apibūdina ir tai, ką jis valgo, su kuo draugauja, kaip atrodo patalynė ir automobilis, kiek žodžių yra vartojamame žodyne ir pan.
Užsiminėte, kad kuriate drabužius. Kokiai moteriai jie skirti?
Na, pirmiausia reikėtų pasakyti, kad kiekviena mano kolekcija būna skirtinga, orientuota į kitus dalykus. Tikrai negaliu apibrėžti, kokiai moteriai skirti mano kuriami drabužiai. Visoms. Visoms, kurios nori juos turėti. Visų pirma, rūbus visada kuriu sau, juos išbandau, pagyvenu su ta kolekcija. Matau, kas pavyko, o kas galbūt ne.
Nesistengiu prisitaikyti prie rudens ir žiemos, pavasario ir vasaros sezonų. Kuriu tada, kada noriu, kai atrodo, kad šį tą jau galiu parodyti kitiems. Dažniausiai, kai sulaukiu aplinkinių klausimų, o kada man tokį patį galėsi padaryti, imu mąstyti apie kolekciją.
Kas jus įkvepia?
Kelionės. Visada, grįžusi po kelionių, įkvėpimo pasisėmusi iš nuostabios gamtos, muziejų ar galerijų, būnu pilna idėjų, noro kurti, padaryti ką nors nuostabaus. Kelionės man yra labai reikalingos: jei ne užsienyje, tai Lietuvoje, kuri taip pat yra nepaprasta (šypsosi).
Ar gaminti namų tekstilę irgi įkvėpė kelionės?
Tikrai taip. Vasarą, keliaudama po Lietuvą, stebėjausi jos grožiu. Savo šalį tarsi pamilau dar kartą. Tie ežerai, mūsų miškai, žaluma... O ką kalbėti apie pajūrio kraštą. Pradėjau domėtis Lietuvos mitologija, nusipirkau ir iš bibliotekos pasiskolinau daugybę knygų su lietuviškomis pasakomis, senovinėmis dainomis ir sakmėmis. Vartydama dainynus, radau itin daug informacijos apie liną ir jo ilgą kelią – mūką, arba kančią. Visa tai panorau panaudoti savo kūryboje.
Beje, mano mamos (dailininkė Lina Gutauskienė – red.) šventinis stalas visada puošiamas jos siūtomis lininėmis staltiesėmis. Jos virtuvėje vyrauja tik lino tekstilė, todėl šis audinys ir man itin artimas. O tada prisiminiau tėčio (dailininkas Simonas Gutauskas – red.) prieš porą dešimtmečių darytus grafikos eskizus. Taip kilo mintis pabandyti pažaisti su linu, mano fantazija ir tėvų įdiegtu palikimu – gimė „Laumių linas“.
Beje, projekto pavadinimas labai gražus. Kokia jo kilmės istorija?
Laumės pakišo (juokiasi). Pasakos padovanojo pavadinimą. Man nuo vaikystės patiko laumės. Dažnai klaidingai manoma, kad jos blogiukės. Laumes smerkti būdinga daug vėlesnei krikščioniškajai tradicijai, kuri neigė viską, kas yra archajiška. O baltų ir slavų gentys laumėms melsdavosi. Laumelės apdovanodavo žmones... Gerus apdovanodavo, o blogus nubausdavo. Šios būtybės man asocijuojasi su fėjomis, kurias vaikystėje labai mylėjau. Be to, dažnai ir vyras mane laume pavadina (šypsosi).
Kol mintys sukosi apie šį naują projektą, ilgai galvojau, kaip atrodys tas mūsų logotipas: piešiau ir tryniau, piešiau ir tryniau... O tada, vieną dieną, atsisukau į senelio Leonardo Gutausko paveikslą „Saulelės dukrelė“, kurį jis padovanojo man gimimo dieną. Jame mergina laiko žuvį. Ji man pasirodė panaši į laumę, kurią įsivaizduoju. Taip dalis paveikslo tapo mūsų logotipu.
Neseniai nuaidėjo TV3 „Išsipildymo akcija“. Kasmet prisidedate prie jos įgyvendinimo. Ar, be darbo bei nuovargio, tai ir penas sielai?
„Išsipildymo akcija“ yra projektas, kuris kasmet mane ir mano vyrą įtraukia į sudėtingą, darbų kupiną etapą. Tuo metu mes atsiduriame akcijos herojų aplinkoje. Drauge su Andriumi skaitome istorijas, verkiame, tada pykstame ant likimo ir ant gyvenimo. Tuomet susipažįstame su herojais dar artimiau ir tampa dar skaudžiau.
Suprantame, kad mūsų problemos nebėra problemos. Suvokiame, kokių stiprių ir nepaprastų žmonių pasaulyje yra ir kokie mes egoistai, jei turime drąsos vaidinti nuskriaustus, kai susiduriame su kokia nemalonia smulkmena.
„Išsipildymo akcija“ pripildo mūsų namus ašarų dėl neteisybės, bet padovanoja prasmę.
Artėja didžiosios metų šventės. Ar laukiate? Kokias tradicijas šeimoje puoselėjate?
Labai laukiu! Kalėdos man yra nuostabiausias metų laikas, tikra magija, o jei dar gausu sniego!.. Man patinka švęsti ir būti su artimaisiais. Dar nuostabiau kartu su vyru puošti eglutę. Tai darome anksčiau nei dauguma ir eglutė mus džiugina daug ilgiau nei kitus: yra stovėjusi nuo gruodžio 1 dienos iki vasario vidurio (šypsosi). Labai gera ir nesinori šventės iš namų išleisti.
Dabar labai madinga nekęsti Kalėdų, vadinti jas komercija, burbėti dėl kalėdinių dainų, tradicijų ir t. t. Būkit geri, žiūrėkit savo kiemo. Jei kam nors daug svarbesnė šventė naujo telefono modelio pasirodymas, viskas puiku, kiekvieno teisė rinktis. Bet aš noriu Kalėdų. Man tai ir laimės, ir laukimo, ir streso laikotarpis.
Mes su vyru vis konkuruojame, kas įmantriau įteiks dovaną. Praėjusiais metais Kalėdų Senelis man paliko šūsnį nuorodų, kuriomis vadovaujantis dovanas reikėjo susirasti. Šįmet aš ruošiu atsaką – tikras stresas (juokiasi).
Kokie šie metai jums buvo? Kokių tikitės kitų?
Man ir mano artimiesiems tai būtų buvę dar vieni nuostabūs metai. Mums taip ir buvo... Bet tai, kas vyksta Ukrainoje, neleidžia džiaugtis tuo, ką turi, ar tuo, kaip gyveni. Gėda, negera. Žmonės netenka namų, artimųjų, tėvynės, o tu čia sakai: „Man viskas gerai.“ Taip, man viskas gerai, bet pačiai negera.
Meldžiuosi ir laukiu tos dienos, kai tie išgamos paliks vargšus ukrainiečius ramybėje ir grįš prie savo lauko tualetų.
Bet artėja Kalėdos. Norisi daugiau šilumos ir meilės. Įsileiskime tai į savo namus ir širdis.
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.