Įtikinantis Jude'as Law, arba Chuliganas Vatikane

Jude'as Law / Vida Press nuotr.
Šaltinis: Elaima.lt
AA

Judeʼas Law neturi nei „Oskaro“, nei Auksinio gaublio, tik BAFTA, 2000 m. gautą už antraplanį vaidmenį. Bet jo turtas – penki vaikai, širdžių ėdiko reputacija, 70 filmų sąrašas, neabejotinas talentas ir blaivus požiūris į pasaulį.

Net keista, kad aktorius nepagerbtas nė vienu iš svarbiausių kino apdovanojimų (dukart nominuotas „Oskarui“ už „Talentingąjį misterį Riplį“ ir „Šaltąjį kalną“; tie patys filmai ir Steveno Spielbergo „Dirbtinis intelektas“ buvo nominuoti ir Auksiniam gaubliui). Bet Law atveju tai daugiau pasako apie Holivudą ir kino apdovanojimų vertę nei apie aktoriaus talentą.

Law retai duoda interviu, nekalba nei apie moteris, nei apie asmeninį gyvenimą. Betgi XXI a., kai kiekvienas praeivis apsirūpinęs tokiomis kameromis, apie kokias kadaise net profesionalai galėjo tik svajoti, sunku išsaugoti paslaptis. Aktorius turi savo požiūrį į šlovę ir viešumą (privatus gyvenimas ir raudonas kilimas jo pasaulyje neturi nieko bendra) – visai kaip jo herojus, dėl kurio jau metai pametę galvas seni ir nauji aktoriaus gerbėjai, pažvelgę į jį kitomis akimis.

Kalbame apie Leni Belardo ir serialą „Jaunasis popiežius“, po kurio į Law rimtai norisi kreiptis „Jūsų Šventenybe“, o Romoje akių nenuleisti ne tik nuo didingos Šv. Petro bazilikos, bet ir nuo Vatikano biurų langų – gal kur šmėstelės raudona skrybėlė ar baltas pontifiko apsiaustas. Law ir režisieriaus Paolo Sorrentino darbas toks įtikinamas, kad visai nesistebi, jog Katalikų Bažnyčios galva geria vyšninę kokakolą pusryčiams, rūko, o seserys vienuolės žaidžia futbolą...

Viskas gi taip ir yra, argi ne? Sakykim, tomis pat dienomis, kai Romoje buvo sukamas filmas apie išgalvotą popiežių Pijų XIII, tikrasis popiežius Pranciškus, lydimas tik vairuotojo, sekretoriaus ir kelių civiliniais drabužiais vilkinčių policininkų (suprask – vienas), tylomis paliko Vatikaną ir nuvyko į „Spiezia“ optiką madingojoje Babuino gatvėje. Alessandro Spiezia, jau anksčiau gaminęs akinius pontifikui, buvo priblokštas, nes iki tol jis tiesiog pasiųsdavo naują porą garbingajam klientui. Žinoma, kai Jo Šventenybė išėjo iš parduotuvės, jo jau laukė dvidešimttūkstantinė minia, – Romoje žinios sklinda akimirksniu. Ir realybė neatskiriama nuo fikcijos.

Filme Pijus XIII (ar vis dėlto Law?) dar ir cituoja Brodskį, ironizuoja, elgiasi ne taip, kaip priimta (amerikietis Italijoje?!), laužo ne tik pavaldinių, bet ir žiūrovų lūkesčius. Prisipažinkite, juk tikėjotės, kad Leni užmegs romaną su Vatikano gvardiečių viršininko žmona, o gal paaiškės, kad sesuo Merė – ne tik jo globėja, bet ir motina?! Na, bent jau kunigus homoseksualus jis turėtų palaikyti... tačiau nutinka priešingai: jaunasis popiežius – dar ir labai konservatyvus popiežius! Betgi tai Law ir Sorrentino – nei vienas, nei kitas nepripažįsta banalių ėjimų.

Vatikanas dar niekada neturėjo tokio patrauklaus ir žmogiško veido, kokiu jį apdovanojo kino menininkai (ne veltui „Jaunojo popiežiaus“ premjera vyko praėjusių metų Venecijos kino festivalyje – pirmąkart per tokio rango kino festivalio istoriją), o ir patį filmą analizuoja ne tik kino kritikai, bet ir psichologai, net politologai. Vaidmuo Sorrentino filme vadinamas geriausiu aktoriaus darbu per tris karjeros dešimtmečius, o kritikai patetiškai klausia, ką toliau darys aktorius?

Jude'as Law / Vida Press nuotr.

Darbas nelaukia

Atsakymas visai ne retorinis – dirbs. Tikriau – dirba: po „Jaunojo popiežiaus“ jau buvo geros istorinės kapotynės „Karalius Artūras. Kalavijo legenda“, filmuojamas naujas Woody Alleno projektas ir lyg bus trečia ironiška Guy Ritchie Šerloko Holmso juosta (Law – daktaras Vatsonas). Šnekama ir apie kada nors filmuosimą „Jaunojo popiežiaus“ tęsinį, bet Sorrentino ekranizuoja Silvio Berlusconi biografiją, Law dirba teatre ir juostos „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“ tęsinyje. Ir išvis „Naujasis popiežius“ (toks darbinis serialo pavadinimas) gali būti be šio aktoriaus. Bet serialo gali ir visai nebūti – nei reitingai, nei dideli pinigai neprivers šiųdviejų imtis darbo, kuriuo abejoja!

Law sako, kad talentas vaidinti – vienintelis, kuriuo jis apdovanotas.

Juolab Law sako, kad talentas vaidinti – vienintelis, kuriuo jis apdovanotas. Ir mielai pasakoja, kaip rengdamasis tapti popiežiumi ieškojo šaltinių, kurie padėtų perprasti personažą. „Nėra mokyklų, kuriose būtų rengiama tokiai karjerai, pasikalbėti irgi nėra su kuo. Ranka intuityviai siekė Biblijos. Ten, be abejonės, buvo gairių, bet ne visai tokių, kokių reikėjo man. Teko susidoroti pačiam. Paolo patarė: tiesiog vaidink dvasininką Leni. Paėmiau scenarijų ir iš jo eilučių sukūriau žmogų, išaugusį prieglaudoje ir stojusį vadovauti Katalikų Bažnyčiai. Kas jį skatino? Kaip jis ištvėrė? Kokius žmones išstūmė iš savo gyvenimo? Kokius kvietėsi? Kuo buvo geras? Pastebėjau keistą sutapimą: rengdavausi sutaną, kad tapčiau Leni (režisierius reikalavo, kad ji visuomet būtų balta ir nesulamdyta, taigi per pertraukas aktorius tvarkingai kilstelėdavo sijonus ir sėdėdavo ant aukštos taburetės, kurią komanda praminė popiežiaus kėde; beje, Law žodžiais, su sutana nekaršta, kas buvo tikras išsigelbėjimas filmuojantis Romoje, plikinamoje 40 laipsnių karščio, red. past.), o Leni irgi išnaudojo drabužius, kad taptų popiežiumi. Pirmajame serialo kadre jis avi šlepetes, paskui yra nuogas, vėliau rengiasi. Negalėjau perprasti popiežiaus Pijaus XIII, kol neperpratau Leni.“

Aktoriaus teigimu, režisierius pasirinko jį todėl, kad tikėjo, jog šis galės perteikti Leni vidinį pasaulį taip, kaip jį sugalvojo pats Sorrentino. Gerbėjos ir gerbėjai (Law – iš tų aktorių, kurie virpina ne tik damų širdis) įsitikinę, kad popiežius Judeʼas – mirtinai seksualus ir puikiai tai žino. Tikriausiai taip, tik tas seksualumas – toks pat organiškas asmenybės bruožas, kaip Barbros Streisand nosis – jos veide. Galbūt iš dalies dėl to aktorius nesiskundžia amžiaus vidurio krize ir vaidmenų stoka – atvirkščiai, sako, kad metai išėjo į naudą: jis yra ramesnis ir geriau supranta, ko jam išties reikia. Ir dar jaučia badą – naujų vaidmenų, pojūčių, patirties...

Prieš kurį laiką pradėjo laipioti uolomis, dažniau žaidžia tenisą. Ir apskritai tiek daug visko, ką norisi išmėginti! Sakykime, nusifilmuoti Jacquesʼo Audiardʼo ar Michaelio Haneke juostoje. Dėl pastarojo jis apskritai pasirengęs bet kam – net išmokti Kongo kalbą. Ir tradiciškai pats ne prieš tapti režisieriumi: Law akimis, ši profesija – geriausia diktatūra, kokia tik gali būti.

Su kuo jis dabar?

Law sako, kad jis – visai ne puikusis princas. Tačiau praėjusių metų pabaigoje per vieną interviu išsitarė, kad dabartinė jo draugė Phillipa Coan, be kita ko, ne šou pasaulio atstovė, o psichologė, – moteris, su kuria jis be galo laimingas (viena iš priežasčių – Phillipa, kaip ir jis, nepaprastai brangina privatumą). Romantiškas momentas: kai amerikiečių žurnalistė Gayle King interviu pavadino aktorių svajonių jaunikiu ir trokštamiausiu viengungiu, Law išraudęs paprieštaravo, kad seniai nėra vienišas ir todėl jam keista šitai girdėti (situaciją išlaviravo Gayle, pareiškusi, kad tai – pats blogiausias sąrašas, kad jame figūruotum).

Norisi tikėti, kad scena buvo nuoširdi, nes aktorius visada pabrėžia, kad jis nemėgsta liguisto dėmesio ir pasaulio, valdomo socialinių tinklų. „Jei ko nors neparodei instagrame, tai neegzistuoja. O man visada patiko idėja, kad žmogus gali trokšti anonimiškumo ir per jį – įtakos (jo vaidinamas popiežius geba pasirodyti viešumoje ir būti neatpažintas, atsisako tiražuoti savo veidą ir taip papildyti Vatikano biudžetą, red. past.). Man nereikėjo publikos smalsumo be ceremonijų. Aš norėjau vaidinti, pasakoti istorijas, įsikūnyti į kitų kailį. Niekada nesirengiau nukreipti rampos šviesų į tai, kas asmeniška. Manęs nedomina privatus kitų žmonių gyvenimas, neįdomu, ką jie vilki, ką geria, kaip vadinasi tinkle ir su kuo miega. Paprasčiausiai neįdomu.“

Išbandymų viešumu aktoriui netrūko. Ypač preparuota jo pirmoji santuoka su aštuoneriais metais vyresne dizainere Sadie Frost ir skandalingas romanas bei sužadėtuvės su aktore Sienna Miller, kurią jis pradžioje apgavo su savo vaikų aukle, o paskui viešai atsiprašinėjo... Trumpi nuotykiai su modeliu Samantha Burke ir dainininke Catherine Harding, be kita ko, pagimdžiusiomis Law po dukrą, žinomi mažiau. Sophiai Burke šiandien aštuoneri, Adai Harding – dveji. Dar tris vaikus jam pagimdė Sadie: vyresnėlis Rafferty jau suaugęs ir kaip du vandens lašai panašus į tėvą (žurnalistai pabrėžia jo modelio karjerą, tėvas – muzikanto), septyniolikmetė Iris – modelis ir fotografė (pasak Law, tai irgi jos būdas atrasti pasaulį), jaunyliui Rudy dar tik penkiolika. Buvusios ponios Law pabrėžia, kad jis geras tėvas, o pats aktorius žavisi jaunosios kartos įgimtu sveiku protu.

Jude'as Law ir Phillipa Coan / Vida Press nuotr.

„Kai buvau berniukas, man atrodė: aktorius gali būti tik aktorius. Muzikantas – tik muzikantas. O šiandien gali dirbti aktoriumi, muzikantu, tinklaraštininku, žurnalistu, kurti kvepalus, sportbačius, auginti jaučius fermoje. Manau, kad vaikai vertina gyvenimą kaip įvairialypę patirtį. Jei jie norėtų išgirsti mano patarimą, visada jį duočiau. Bet jie nenori – kaip ir visi paaugliai“, – svarsto Law. Ir prideda, kad geriausia, ką gali duoti tėvystė, yra galimybė gilintis į vaikų problemas. Žinant, kiek atžalų aktorius turi, problemų jam nepritrūks ilgai.

Skaitykite daugiau