Vestuvės mažoje Italijos bažnyčioje ant jūros kranto su daug saulės, itališkos muzikos ir būriu draugų – tokia buvo reklamų kūrėjo, kompanijos „Magic“ prodiuserio Vytauto Jakučio (37) ir jo mylimosios architektės Kristinos Sujetaitės (28) svajonė. Ir ji išsipildė su kaupu – rugsėjo 13-ąją jiedu prisiekė amžiną meilę Pietų Italijos Salerno provincijoje.
Susipažinę sostinėje prieš trejus metus, Kristina ir Vytautas nuo to laiko nė sykio nesuabejojo atradę antrąją pusę. „Mes esame geriausi draugai, – tikina supratę, ant ko tvirčiausiai laikosi meilės pamatai. – Bendrauti mums lengva ir paprasta, sieja toks pat požiūris į gyvenimą. Kartais paprieštaraujame vienas kitam, bet tai tik mažmožiai: iš tiesų visada einame į vieną pusę.“
Kelionės – jųdviejų aistra, tad ir svarbiems gyvenimo įvykiams jie mielai renkasi svečias šalis. „Seniai žinojau, kad Kristina – ta vienintelė, tad prieš pusantrų metų Tenerifėje jai pasipiršau, – prisimena Vytautas. – Mano tėvų šeimoje gyvavo graži tradicija: kai mama pagimdydavo sūnų, tėtis jai dovanodavo žiedą. Man gimus dovanojo auksinį žiedą su mėlynu safyru: nuo pat vaikystės žinojau, kad jis mano, o susipažinęs su Kristina supratau, kad tą žiedą noriu įteikti būtent jai.“
Mergina visai nenujautė svarbaus momento: visą dieną keliavę po salą, jiedu nuvažiavo į tolimiausią iškyšulį prie švyturio. „Leidosi saulė, mes stovėjome ant pasaulio krašto, – šypteli Kristina. – Vytautas tarsi kažko delsė, aš pasiūliau – gal jau grįžkim?.. O tada jis atsiklaupė ir pasipiršo. Buvo nuostabiai gražu ir netikėta! Kad po patirtų emocijų naktį nereikėtų važiuoti namo serpantinais, likome nakvoti tarpeklyje, kalnų namelyje.“
Dėl vestuvių Vytautas turėjo aiškią viziją: Italija, jūra, maža akmeninė bažnyčia ir jis ant baltos „Vespos“, važiuojantis prie altoriaus pas mylimąją. „Žinoma, aš tai minčiai neprieštaravau, – juokiasi Kristina. – Italija mums abiem mielas kraštas: Vytautas ten nemažai keliavo, aš Sicilijoje keturis mėnesius atlikau darbo praktiką. Itališka saulė, maistas, architektūra man labai artima.“
Šventės planavimas truko beveik metus. Pora ieškojo vestuvių planuotojų tarp lietuvių, italų, anglų, bet vis nesisekė rasti kompromiso.
„Mūsų vestuvių vizija nestandartinė, – svarsto Vytautas. – Jiems buvo sunku suprasti, kad norime paprastos šventės. Nenorėjome jokių prašmatnybių, jokių priedų: išlankstytų servetėlių, balandžių, kalno gėlių, dekoratyvinių medžių... Vestuvės mums reiškia ne pompastišką šou, o meilės šventę. Kai tai paaiškindavome, jie atsisakydavo – per daug paprasta, per mažas biudžetas.
Galiausiai suradome anglę planuotoją, daug metų gyvenančią Italijoje. Labai pravertė jos pažintys, italų kalbos ir kultūros išmanymas, bet daug ką darėme ir patys. Paprašėme, kad svečiai mums nevežtų jokių dovanų, tik patys sau pasidovanotų skrydį ir nakvynę. Nutarėme vestuvėms išleisti tiek, kiek išleistume Lietuvoje. Ir tai mums pavyko: vestuvės buvo būtent tokios, kokių norėjome.“
Lėktuve, skrendančiame iš Kauno į Neapolį, buvo karšta ir linksma: ne visi trisdešimt svečių, susiruošusių į Jakučių vestuves, įlipdami pažinojo vienas kitą, bet išlipo kaip geriausi draugai. Nuvykę į viešbutį rado būsimuosius jaunavedžius: buvo smagu visai kompanijai gyventi kartu.
Jaunųjų draugai prisidėjo prie vestuvių savo talentais: artimiausios bičiulės surišo nuotakos puokštę, Neringa Čukinienė dažė ir šukavo nuotaką, Toma Kisieliūtė – jaunikį. Toma tapo ir šventės vedėja. Geros nuotaikos palaikymu nuoširdžiai rūpinosi visi susirinkusieji. „Su svečiais mums labai pasisekė, – tvirtina Vytautas. – Po šventės visi juokavo: „Kai vyks kažkieno kito vestuvės, nebereikės sudaryti naujo svečių sąrašo – imsime tą patį!“
Jaunikio įvaizdį sukūrė stiliaus konsultantas Paulius Stumbra, nuotakos suknelę – dizainerė Kastė Svilaitė. „Neturėjau išankstinės vizijos, – prisipažįsta nuotaka. – Bet Kastė žinojo, kad susižadėjome, ir pati pasiūlė: „Gal galiu tau sukurti suknelę?“ Mielai sutikau: sutarėme, kad suknelė turi būti lengva, paprasta, plazdanti vėjyje, su gilesne iškirpte – Italijoje galima sau tai leisti.“
Į mažą akmeninę bažnyčią ant jūros kranto Vytautas, kaip ir svajojo, atvažiavo baltu senoviniu motoroleriu, kurį geranoriškai paskolino Italijos „Vespa“ klubo narys. Kristiną prie altoriaus atlydėjo tėtis, jaunavedžius sutuokė lietuvis kunigas, atvykęs iš Romos. Išėjusius iš bažnyčios juos pasitiko dviejų italų muzikantų grojamos linksmos melodijos, o į pobūvio vietą jaunieji važiavo itališku „Fiat 500“.
Šventinė vakarienė vyko jaukiame restorane, nuo kurio vėrėsi stulbinamas vaizdas į jūros įlanką. „Italijoje dėl maisto gali būti ramus: tikrai neliksi alkanas ir viskas bus skanu“, – juokiasi pora, drauge su svečiais skanavusi krevečių, aštuonkojų, mėsos ir žuvies patiekalų, o vietoj vestuvinio torto pasirinkusi tiramisu. Vakaras baigėsi paryčiais bare ant jūros kranto, o kitą dieną visų laukė itališkos picos ir linksmybės baseine.
„Draugai tikino, kad tai pačios linksmiausios vestuvės, kuriose jiems teko būti, – šypteli jaunavedžiai. – Šiais laikais vestuvių burbulas labai išpūstas, bet įsitikinome: norint gražiai atšvęsti santuokos pradžią visai nebūtinas milžiniškas biudžetas, pompastika ir šou elementai. Ir netgi ne taip svarbu, kokią šalį šventei pasirinksi: svarbiausi – artimiausi žmonės ir meilė.“
