Nuo Alpių kalnų ir juose įsitaisiusių stiklinių ežerų iki Adrijos jūros ir Italijos Rivjeros – taip geografiškai apibūdinama Šiaurės Italija. Šis regionas nustebins ne tik gamtos šedevrais, bet ir tautiniu bei kultūriniu paveldu: architektūra, tradicijomis, patiekalais.
Bergamas – Šiaurės Italijos lobis
Iš Vilniaus į Bergamą vykdomi tiesioginiai lėktuvo skrydžiai. Nors daugelis šį Italijos miestą laiko Milano priemiesčiu, tikrai neprašausite pro šalį jam skyrę kur kas daugiau dėmesio.
Iš Vilniaus į Bergamą vykdomi tiesioginiai lėktuvo skrydžiai. Nors daugelis šį Italijos miestą laiko Milano priemiesčiu, tikrai neprašausite pro šalį jam skyrę kur kas daugiau dėmesio.
Bergamas įkurtas 49-aisiais metais prieš Kristų ir ypatingas tuo, kad turi du centrus: Aukštutinį miestą (it. Città Alta) bei Žemutinį miestą (it. Città Bassa). Abu juos jungia funikulierius bei pėsčiųjų takai. Kylant funikulieriumi prieš akis atsivers Alpių papėdėje vinguriuojančios senamiesčio gatvės, į dangų šaunantys bažnyčių stogai.
Turistų neaplenkiami architektūriniai paminklai ir istorinės vietos Aukštutinio miesto dalyje – Bergamo katedra (it. Cattedrale di Bergamo e Battistero), Didžioji Švč. Mergelės Marijos bazilika (it. Basilica di Santa Maria Maggiore), viduramžius menantys Miesto bokštas (it. Torre Civica) bei Teisingumo rūmai (it. Palazzo della Ragione). Beje, juose XII a. buvo miesto savivaldos rūmai – seniausi visoje Italijoje.
Iš daugybės Bergame esančių aikščių Senoji aikštė (it. Piazza Vecchia) galbūt pati įspūdingiausia. Aukštutinį miestą juosia aukšta akmeninė siena.
Žemutinis miestas – modernioji miesto dalis, susiformavusi XIX a. pabaigoje. Dabar čia yra gyvenamųjų namų rajonas. Net ir maisto kainos kavinėse čia žemesnės nei turistų mieliau lankomose Aukštutinio miesto gatvelėse.
TAIP PAT SKAITYKITE: Orijus Gasanovas: „Atsisakyti kelionių yra nusikaltimas prieš save“
Spalvingoji Burano sala
Nuo Venecijos nedaug tenutolusi Burano sala – dailininkų, fotografų bei kelionių nuotraukų aistruolių rojus. Ši Venecijos lagūnai priklausanti žvejų salelė išraižyta kanalų. Nepasigailėsite paplaukioję jais valtele – prieš akis atsivers vaizdai kaip iš atviruko. Burano sala nustebins ryškiomis, kartais net akį rėžiančiomis spalvomis nudažytais namais, jaukiomis senamiesčio gatvelėmis.
Taip ryškiai dažyti savo namelius dar viduramžiais nusprendė čia gyvenusios šeimos. Kontrastingos spalvos žymi savininko valdas. Ryškias spalvas salos gyventojai rinkdavosi norėdami kuo aiškiau įžiūrėti savo namus plaukdami iš ūkanotos jūros kranto link. Namų spalvinimo tradicijos laikomasi iki šiol.
Burano saloje galėsite pasigrožėti pasvirusiu Šv. Martyno bažnyčios (it. Chiesa di San Martino) varpinės bokštu, pasivaikščioti Galupės aikštėje (it. Piazza Galuppi) – pagrindinėje miesto aikštėje, apžiūrėti čia pastatytą paminklą XVIII a. kompozitoriui Baldassare’ui Galuppi.
Nepatingėkite užsukti į XV a. menančią Šv. Martyno bažnyčią. Čia išvysite garsaus italų tapytojo Giambattistos Tiepolo drobę „Nukryžiavimas“ (1725 m.).
Sala nuo XVI a. garsėja nėriniais, taigi nepraeikite pro Nėrinių muziejų (it. Museo del Merletto), esantį prieš bažnyčią. Pasidairykite ir lauktuvių senamiestyje sutūpusiose nėrinių krautuvėlėse. Jose tarp mechaninėmis nėrimo mašinomis neišrankiems turistams nunertų nėrinių atrasite rankų darbo staltiesių, dekoratyvių servetėlių, net skėčių.
Plaukiant iš Venecijos į Burano salą verta išlipti stotele anksčiau – Madzorbo (it. Mazzorbo) salelėje. Ją pereisite pėsčiomis ir pėsčiųjų tilteliu pateksite į Burano salą. Madzorbo salelėje yra XIV a. statyta Šv. Kotrynos (it. la chiesa di Santa Caterina) bažnyčia.
TAIP PAT SKAITYKITE: Barselona – miestas, į kurį norisi sugrįžti
Muraną išgarsino stiklas
Apžvalginė ekskursija Venecijos lagūna tikrai nukentės, jei neprisišvartuosite prie Murano salos krantinės.
Manoma, kad pirmieji Murano salos gyventojai, čia atsikėlę dar antikos laikais, bėgo nuo juos persekiojusių tautelių. Vėliau vaizdingą salelę ypač pamėgo Venecijos patricijai, atvykdavę čia ilsėtis. Tai paskatino vietos valdžią restauruoti senus rūmus, bažnyčias, kurti naujus architektūros ansamblius.
Nenuostabu, kad Muraną ypač išgarsino Italijos stiklapūčiai, nes saloje stikliniai šedevrai kuriami jau daugiau nei 700 metų.
Nenuostabu, kad Muraną ypač išgarsino Italijos stiklapūčiai, nes saloje stikliniai šedevrai kuriami jau daugiau nei 700 metų.
Įdomu tai, kad dauguma Venecijos namų anuomet buvo mediniai, todėl baiminantis gaisrų visi to miesto stiklapūčiai buvo iškeldinti į Murano salą.
Vietiniai stiklo meistrai buvo tikri išradėjai – gamindavo veidrodžius ir akinius, kurių iki XVIII a. niekas kitas Europoje nemokėjo daryti. Tad nenuostabu, kad apie Murano stiklą netruko sužinoti visas pasaulis. Stiklapūčiai tapo itin gerbiamais salos piliečiais, gavo išskirtinę teisę nešiotis kardą ir įgijo teisinę neliečiamybę, o jų dukras vesdavo Venecijos aristokratai.
Tačiau visos šios privilegijos meistrams tapo savotiška „gaudykla“ – jiems uždrausta išvykti dirbti už Venecijos lagūnos ribų. Tų, kurie nepaklusdavo įstatymui, laukdavo mirties bausmė arba būdavo nukirsdintos rankos.
Murano salos krantinės gale puikuojasi Šv. Petro Kankinio (it. San Pietro Martire) bažnyčia, joje galima apžiūrėti dvi garsaus XV–XVI a. italų tapytojo Giovanni’o Belini’o drobes.
Penkių Žemių regiono žavesys
Penkios Žemės (it. Cinque Terre) – Italijos Rivjeros pakrantės ruožas Ligūrijos regione. Šį regioną sudaro 5 kalnuose išsibarstę miesteliai: Monteroso al Marė, Vernaca, Kornilija, Manarola ir Riomadžorė. Visi jie priklauso Penkių Žemių nacionaliniam parkui ir yra įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Kelionės po Penkių Žemių regioną pradžios tašku pasirinkus Monteroso al Marę, geriausias būdas šią vietovę pasiekti vietos traukiniu iš Specijos bei Genujos arba tarpmiestiniais traukiniais iš Milano, Romos, Turino ar Toskanos. Geležinkelio tinklas jungia visus penkis kaimus.
Pasakojama, kad pirmieji gyventojai šiose kalnuotose, sunkiai pasiekiamose vietovėse apsigyveno norėdami apsiginti nuo turkų piratų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tyrimai rodo: moterys užkariauja kelionių pasaulį
Jei ryšitės visus kaimus apeiti pėsčiomis, užtruksite keletą dienų, greičiausiai pavargsite, tačiau neabejotinai mėgausitės kvapą gniaužiančiais vaizdais keliaudami Penkių Žemių nacionaliniu parku.
Vienas Monteroso al Marės takų veda į Saviorės šventyklą (it. Santuario Nostra Signora di Soviore) – vieną įžymiausių Penkių Žemių regione. Ši vieta dabar pritaikyta turizmui – čia rasite ne tik bažnyčią, bet ir kavinę bei nakvynės namus, kuriuose anksčiau buvo įrengtos vienuolių celės.
Prieš keletą metų visas kompleksas buvo atnaujintas ir teigiama, kad dėl to jo žavesys šiek tiek nukentėjo. Laimė, jokia renovacija nepakeisi nuo kalno atsiveriančio peizažo. Atsisėdę ant suolelio po šventykloje augančiais ąžuolais suprasite, kad dėl šio vaizdo buvo verta aplankyti Monteroso al Marę. Paragaukite ir pagal vietovės tradicijas gaminamų produktų: alyvuogių, sūdytų ančiuvių, vyno.
Žavus ir Bonasolos kaimelis. Vaikščiodami tarp pušų ir vynuogynų vedančiais takais, prieisite keleto kvadratinių metrų platformą, kuri yra tiesiog virš jūros ir neapjuosta jokia apsaugine tvorele... Platforma vaizdžiai vadinama Zuikio šuoliu (it. il salto della Lepre), tačiau ant jos užlipti išdrįsta tikrai ne visi. Čia beveik visada vėjuota, o stovint ant platformos apima jausmas, kad į pakrantę žiūri tiesiog iš dangaus...
Sumanę Vernacos kaimelį iš Monteroso al Marės pasiekti pėsčiomis, turėsite įveikti nemažai išbandymų. Akmeninis kelias po lietaus slidus ir gana pavojingas, tad keliaujant juo per sodus, alyvmedžių giraites ir besigrožint supančiais vaizdais nevalia prarasti budrumo.
Jei nuspręsite kokiame nors kalnų namelyje išsinuomoti kambarį nakčiai, šiuo paros metu būsite apsupti tiesiog mistinės tylos, retkarčiais perskrodžiamos keistų ir kiek kraupokai skambančių tamsoje gamtos garsų...
Vernaca yra kalne, tačiau kaimelis turi ir nedidelį paplūdimį, ir žvejų valčių bei kanojų prieplaukėlę.
Pastatų architektūros detalės – arkados bei terasos – išdėstytos vertikaliai. Dauguma namų pastatyti vienas ant kito, o prieš akis išdidžiai iškyla Belforto bokštas.
Beje, Korniliją galima pasiekti ir automobiliu – kaimas atsiveria prieš akis netikėtai, keliui vingiuojant pakrante. Kornilijos įžymybė – Šv. Petro bažnyčia. Kaimelio gyventojai tikina, kad tai gražiausias pastatas visame Penkių Žemių regione.
Aplankius šį architektūros paminklą, galima atsipūsti ramioje ir jaukioje aplinkoje, užkąsti spagečių su pesto padažu, gurkštelėti apylinkėse gaminamo vyno.
Beveik visas kelias iš Kornilijos į Manarolą vingiuoja palei pakrantę. Palyginti su jau įveiktais ruožais, jis gana lengvas ir trumpas, pakanka kiek daugiau nei valandos.
Pagrindinė gatvė kerta Gropo upę, kuri iš viršaus atrodo tarsi nuspalvinta mažomis valtelėmis, pririštomis prie krantinės. Manaroloje nėra paplūdimio, tačiau yra terasose išsidėsčiusios žaliosios zonos, kur galite tiesiog ant žolės prisėdę užkąsti ar valandžiukę snūstelėti.
Nuo Manarolos nesunkiai pasieksite ir Riomadžorę. Šis takas vadinamas Meilės keliu (it. la Via dell'Amore). Sutiktų praeivių šypsenos, itališkos dainos ir nuostabūs vaizdai padės pamiršti kojose atsiradusį nuovargį.
Florencija – meno ir romantikos židinys
Toskanos regiono sostinė Florencija apibūdinama kaip vienas gražiausių ir seniausių miestų Italijoje. Įspūdingi miesto statiniai bei puošnūs muziejai, saugantys garsiausių menininkų šedevrus, vilioja turistus iš viso pasaulio.
Toskanos regiono sostinė Florencija apibūdinama kaip vienas gražiausių ir seniausių miestų Italijoje. Įspūdingi miesto statiniai bei puošnūs muziejai, saugantys garsiausių menininkų šedevrus, vilioja turistus iš viso pasaulio.
Mikelandželo aikštės (it. Piazzale Michelangelo) centre puikuojasi garsiausia šio menininko sukurta bronzinė „Dovydo“ skulptūros kopija, o originalas saugomas Akademijos galerijoje (it. Gallerie dell’Accademia). Iš jos atsiveria kvapą gniaužianti Florencijos miesto panorama ir įspūdingas Toskanos kalvų peizažas. Truputį paėjėję pasieksite Arno upės krantinę, kur laukia dar viena Florencijos įžymybė – Senasis tiltas (it. Ponte Vecchio). Manoma, kad jis buvo pastatytas Romos imperijos laikais, o dokumentuose pirmą kartą paminėtas 996 m. Įdomu tai, kad iki pat 1218 m. tai buvo vienintelis tiltas per Arno upę Florencijoje.
Senasis tiltas – viena romantiškiausių Florencijos vietų. Stebina tai, kad ant jo stūgso pastatai, o vakare upės vandenyje atsispindinčios jų šviesos palieka neišdildomą įspūdį.
Statyti parduotuves ant tilto buvo Medici’ų – vienos įtakingiausių Europoje šeimų, mintis. Jie manė, kad parduotuvėlės ant tilto pritrauks prekybininkų ir pirkėjų iš abiejose upės pusėse esančių miesto dalių. Vėliau buvo nuspręsta, kad jas čia gali turėti tik auksakaliai ir juvelyrai.
Viena seniausių bažnyčių Florencijoje – Šv. Lauryno bazilika (it. Basilica di San Lorenzo). Pirmoji bažnyčia šioje vietoje iškilo dar romėnų laikais. Ir nors buvo ne kartą perstatyta, bazilikos statybos darbai taip ir liko nebaigti, o pastatas neturi fasado.
Uficių galerija (it. Galleria degli Uffizi) – vienas žymiausių ir seniausių muziejų pasaulyje, kuriame sukaupta didinga meno kolekcija. Čia galima pamatyti garsiausių Europos menininkų darbų, tarp kurių yra Leonardo da Vinci’o „Geroji naujiena“, S. Botticelli’o „Veneros gimimas“. Visi meno kūriniai saugomi ir eksponuojami 1560–1580 metais pastatytuose Uficių rūmuose.
TAIP PAT SKAITYKITE: TESTAS. Kokios atostogos jums tinkamiausios?