Įtaigiausia „Facebook“ nuomonės formuotoja pripažinta J. Baltrukonytė: „Stengiuosi nepasiduoti pykčiui“

Jurga Baltrukonytė/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2019-10-11 13:30
HAPPY 365 redaktorė, žurnalistė Jurga Baltrukonytė puikiai prisimena, kaip vieną keistą rudens vakarą ji susikūrė feisbuko anketą. Tuomet Jurga nusprendė – kai kurios istorijos gi kartais ima ir iškrenta iš dangaus, o perskaitytos turi būti šiandien. Jurga nesuklydo, jos pasakojimus seka bei skaito kelios dešimtys tūkstančių žmonių, o skaitmeninio turinio agentūros „SuperYou“ sudarytame įtaigiausių Lietuvos influencerių feisbuke reitinge Jurga užima pirmąją vietą. „Svarbiausia – kalbėtis“, – įsitikinusi ji.

Jurga, pamenate, kada susikūrėte feisbuko paskyrą ir koks buvo pagrindinis to tikslas?

Tai nutiko vieną keistą rudens vakarą. Nebuvo jis baisiai linksmas, grįžau iš Kauno į Vilnių, iškrausčiusi tėvų namus, liko jie švarūs ir tušti naujiems gyventojams, o mano mašina iki viršaus buvo prigrūsta pūkinių antklodžių ir pagalvių, anksčiau tai buvo gero gyvenimo rodiklis, ne visi turėjo pūkines antklodes, todėl ir nekilo man ranka tiesiog išmesti to tėvų turto į konteinerį. Parsivežiau viską namo, karšta buvo su tais pūkais net važiuoti mašinoje, mąsčiau, kad kažkada, kai buvau maža, turbūt ir miegojau taip šiltai, o štai dabar viskas tapo „nežinau kur dėti“ našta. Sudėtingas gyvenimas. Išlipau iš mašinos prie namų Vilniuje ir toks galvos skausmas apėmė – ką dabar su tuo bagažu daryti?

Ir pasitikti išbėgo Algis. Nei jis matė, kas mašinoje, nei ką. Tik sako:

– Ką tik buvo atėję tokie benamiai. Iš pažiūros labai tvarkingi. Klausė, ar netyčia mes neturime atliekamų antklodžių, nes jie gyvena sodo namelyje, artėja žiema, ir jiems labai šalta.

Na, pirmą kartą gyvenime pas mus atėjo benamiai ir dar su tokiu prašymu. Kitą dieną, jau gavę antklodes ir pagalves, atėjo padėkoti, atnešė gėlių. Nebežinau, kaip jiems sekasi dabar, praėjo gal penkeri metai.

Bet tada aš supratau, kad tos gyvenimo istorijos, tie sutapimai, tie keisti ženklai mane lydi visada. Ir neturiu kur jų dėti. Nors rašau knygas, kolekcionuoju emocijas, darau interviu žurnalams, patys leidžiame HAPPY 365, bet kai kurios istorijos iškrenta tarsi iš dangaus ir turi būti suvartotos šiandien, kaip kasdienis vanduo ar duona. Jei man žmonių pasakojimai sukelia šiurpą odoje, jei mane pamoko, sudrausmina, suteikia vilties, tai tikiu, kad tos tikros, neišgalvotos istorijos gali padėti kitiems. Kai kada manęs klausia – kaip tu taip nebijai prieiti ir kalbėtis su žmonėmis? Aš bijau kito – bijau nepasikalbėti.

Taip nutariau istorijas rašyti feisbuke, nes man jos įdomios ir svarbios.

Jurga Baltrukonytė/Algio Kriščiūno ir asmeninio archyvo nuotr.
Jurga Baltrukonytė/Algio Kriščiūno ir asmeninio archyvo nuotr.

Kada ėmėte feisbuku naudotis kaip įrankiu informuoti savo sekėjus apie produktus, aktualias naujienas?

Labai džiaugiuosi, kad feisbukas yra aktyvių žmonių bendruomenė. Čia sulauki reakcijos iš karto, net jei padarai žodyje klaidą. Produktai susirado mane ir būtent tie, kuriems artimas mano gyvenimo būdas, mintys, filosofija. Taip, esu sakiusi, kad man skanesnės sriubos nei kava nėra. Atsirado pasiūlymas reklamuoti kavą. Tačiau reklama nėra vien apie pinigus. Tai ir pagalbos, emocijų mainai, tai draugiškumo principas – jei jūs tik pradedate, ir man patinka tai, ką darote, padėsiu. Ar tai būtų paramos rinkimas Trakų pilies koncertiniam fortepionui, sergantiems vaikams ar naujokų verslui. Sukasi ratas – vieni duoda, ką tuo metu gali, kiti reklamuojasi, treti džiaugiasi dovanomis ir stojasi ant kojų. Savo feisbuko sienoje dažnai rašau teminius tekstus su raginimais – skelbkite apie savo naują verslą, reklamuokite savo viešbučius – juk taip smagu apsistoti pas draugus, rašykite, kam reikia paramos.

Jurga Baltrukonytė/Algio Kriščiūno ir asmeninio archyvo nuotr.
Jurga Baltrukonytė/Algio Kriščiūno ir asmeninio archyvo nuotr.

Kas dažniausiai atsiduria ant jūsų sienos?

Temos apie bendražmogiškas vertybes, klimato atšilimą, mažesnį vartojimą, pasitikėjimą savimi, buvimą šeima ir tėvais, sveikatos apsaugą, švietimą. Daug medžiagos randu dalį laiko gyvendama ispaniškoje saloje Fuerteventūroje, taigi kai kuriuos svarbius dalykus nori nenori lyginu.

Dažniausiai rašau per tikrų žmonių tikras istorijas, kurios gali tapti kelio ženklais kitiems. Ar stop ženklu, ar greičio ribojimo, ar pagrindinio kelio, o gal draudžiama lenkti ženklu. Kalbant apie reklamą, tai save kartais baru, kad skiriu per daug energijos ir jėgų postams. Net Algis sako – na, pažiūrėk, visi įdeda save su produktu, eikš, gražiai nufotografuosiu prie palmių ar baltame fone ir bus super. Man tai nepatinka. Man reikia pažinti produktą, įsigilinti į jo vartotoją, surasti sau artimą niuansą. Aš esu redaktorė – man kiekvienas tekstas, ar tai būtų straipsnis, ar sveikinimas jubiliatui, ar reklaminis įrašas, turi būti įdomus. Parašiusi neįdomiai, save sukritikuoju ir liepiu perrašyti iš naujo.

Jei reklamuoju darbo erdvę – aš noriu joje padirbti. Turiu būti tikra tuo, ką rašau, negaliu meluoti. Jei pramoga – aš ją išbandysiu ir dar pakviesiu draugus, kad žinočiau skirtingų amžiaus grupių, skirtingų fizinių sugebėjimų nuomones. Perskaitau, ką randu, užsienio spaudoje. Tais momentais džiaugiuosi, kad baigiau žurnalistiką ir vienas iš svarbiausių dalykų, kurių mokėmės, buvo panašus į detektyvų elementą – viską ištirti. Taigi yra ne vienas produktas ar paslauga, kurią atsisakiau reklamuoti.

Ko niekada ant jūsų feisbuko sienos nerastume?

Stengiuosi nepasiduoti pykčiui. Būna, supykstu dėl aptarnavimo, produkto, nemalonaus laiško. Galėčiau tokį nuostabų sarkastišką tekstą parašyti, visus išdėti į šuns dienas, bet kas iš to? Tai būtų lengviausias kelias net vertinant literatūriškai – lengva drabstytis piktomis emocijomis. Sunkiausias – aiškintis akis į akį, ne feisbuke. Buvo sykį iškilusi labai nemaloni situacija grožio klinikoje. Ir tokį nerealų postą parašiau, ir piktą, ir juokingą, skaitytų visi, beveik paspaudžiau „post“, bet paskui pagalvojau – „Jurga, čia juk viskas nutiko netyčia. Bus blogai tai darbuotojai. Ok, paskui mano problemos neišsprendė dar trys darbuotojos, susivijo nesuspratimų kamuolys, bet kas man iš to? Jei jos negaus tą mėnesį algos, ar man bus geriau?“

Todėl stengiuosi nerašyti pikta ir pavargusi. Niekada neapsimetu tuo, kuo nesu. Feisbuko postai – tarsi pokalbis su daugybe žmonių ir noriu juos sudominti gerais dalykais.

Jurga Baltrukonytė / A. Kriščiūno nuotr.
Jurga Baltrukonytė / A. Kriščiūno nuotr.

Daug laiko per dieną skiriate socialiniams tinklams?

Dažniausiai valandą ryte, kol visa šeima dar miega, iki pradedant visiems ruoštis į mokyklą ar darbus, ir valandą vakare.

Pastebėjote, kokio tipo turinys sulaukia daugiausiai dėmesio?

Tai visiškai aišku, stebint interneto naujienas – neigiamą aspektą turinčios žinios sulaukia daugiausiai lankytojų. Tiesiog evoliucijos raida yra tokia, kad į baimę ir stresą reaguojame labiau, jie svarbesni išlikimui nei malonios ramios žinios. Tačiau tų neigiamų dalykų vengiu, jų pakanka ir be mano įsikišimo. Niekada sau nekėliau tikslo – kuo daugiau sekėjų, man svarbiausias yra turinys su prasme, viltimi, padedantis ir keliantis šypseną.

Sulaukiate daug žinučių feisbuke? Į jas atsakinėjate?

Deja, dažniausiai nespėju, atsakau tik tiems, kurie klausia konkretaus patarimo, ir tai darau asmeniškai, parašydama jiems.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai