Elena Ausevičiūtė pirmą kartą iš Lietuvos išvyko būdama vos 17 metų, tąkart – į Didžiąją Britaniją. Vėliau gyveno Ispanijoje, Graikijoje, Belgijoje, o dabar apsistojo Jungtiniuose Arabų Emyratuose. „Visuomet troškau daugiau iššūkių, o Lietuvoje gyvenimas ėjosi per daug sklandžiai, todėl norėjosi išbandyti save visokiose situacijose“, – pokalbį pradeda Elena.
Baigusi vienuoliktą klasę, E. Ausevičiūtė su dviem draugėmis planavo pakeliauti po Europą – dviračiais, traukiniais, autostopu. Tačiau nė vienos tėvai tam nepritarė, be to, ir santaupų merginos daug neturėjo, todėl sugalvojo išvykti padirbėti į Londoną.
„Mano tėtis jau daug metų ten gyvena, tad vieną kambarį nuomojomės iš jo. Tą pačią dieną, kai tik atvažiavome, ėjome dalyti CV į artimiausias kavines, restoranus, drabužių parduotuves. Man tikriausiai pasisekė labiausiai, nes jau po poros valandų gavau darbą. Pradėjau dirbti barmene-padavėja. Tai buvo mano pirmasis rimtas darbas, todėl stengiausi visiems patikti, dirbti greitai ir gerai, net pertraukų kartais atsisakydavau. Už valandą gaudavau apie 3 svarus, ir, būdama 17-metė, jaučiausi labai turtinga – juk nė vienas mano pažįstamų tada tiek neuždirbo, – šypsosi. – Vėliau dar kelis kartus grįžau į tą pačią vietą užsidirbti pinigų.“
Nauja kryptis – Ispanija
„Baigusi gimnaziją, įstojau į Kauno kolegiją. Pradėjau studijuoti Turizmo ir viešbučių vadybą, nes buvau girdėjusi, kad praktiką bus galima atlikti užsienyje. Mokslai man nelabai rūpėjo, buvau net planavusi pasiimti metus atostogų ir vykti savanoriauti kur nors į Afriką, tačiau tuo pradėjau domėtis per vėlai – būčiau turėjusi laukti apie pusę metų iki tol, kol prasidės savanorystė.
Pabaigusi pirmus studijų metus, vasaros sezonui (beveik 6 mėnesiams) išvykau dirbti animatore į viešbutį Ispanijoje. Grįžusi į Lietuvą, vienam semestrui išvykau mokytis į Belgiją. Po antrų studijų metų kolegijoje dar vienam vasaros sezonui išvykau dirbti animatore į Kretą. Rytais anksti keldavomės į repeticijas, dieną vesdavome daug sporto ir fizinės parengties užsiėmimų, bendraudavome su viešbučio svečiais, žaisdavome su vaikais. Vakare rengdavome pasirodymus amfiteatre. Dirbdavome po 15–17 valandų 6 dienas per savaitę ir visuomet turėdavome būti linksmi, besišypsantys ir energingi, – prisimena pašnekovė. – Gyvenimas Kretoje man giliai įstrigo į širdį ir į atmintį. Nežinau, ar todėl, kad turėjau nuostabią komandą, su kuria dar ir dabar palaikome ryšius, ar dėl Graikijos saulės, atsipalaidavusių, šiltų žmonių ir gražios gamtos.“
Dar viena avantiūra
Baigusi mokslus Kauno kolegijoje, E. Ausevičiūtė nutarė įgyvendinti vieną ilgamečių savo svajonių. Taip ir padarė – sėkmingai įveikė atranką į stiuardeses „Wizz Air“ oro linijose. „Po 8 mėnesių darbo „Wizz Air“ kompanijoje netikėtai internete pamačiau, kad Jungtinių Arabų Emyratų oro linijos vykdo atranką Vilniuje, kur tuo metu ir gyvenau. Labai nustebau, nes maniau, jog mūsų šalis per maža ir nepakankamai žinoma tam, kad čia būtų rengiama šių oro linijų atranka.
Tačiau pagalvojau, kad, jei jau Emyratai atvažiuoja į mano miestą, tai negalima nenueiti bent pasižiūrėti, kokie teisėjai ir kaip viskas vyksta tokioje didelėje kompanijoje. Pasiskaičiau apie išvaizdai – aprangai ir makiažui – keliamus reikalavimus ir nuėjau, galima sakyti, visai nepasiruošusi. Susirinko apie 70 norinčiųjų, buvo atvažiavusiųjų net iš kitų šalių: Italijos, Ukrainos, Lenkijos. Tik 8 merginos įveikė visus etapus ir kitą dieną turėjo dalyvauti interviu internetu. Po jo buvome atrinktos tik 3. Po kiek mažiau nei savaitės sulaukiau „auksinio“ skambučio – man pranešė, kad esu priimta ir, jei sutinku, po mėnesio galiu pradėti mokymus Dubajuje“, – pasakoja Elena.
Jungtiniuose Arabų Emyratuose
„Prieš atvažiuodama žinojau tik tiek, kad Jungtiniai Arabų Emyratai yra labai konservatyvi šalis, turinti savas taisykles apie tai, kaip elgtis viešumoje, kuo rengtis. Pradėjau domėtis jų kultūra, šventėmis, taisyklėmis tam, kad, ko nors nežinodama, kur nors neįkliūčiau. Labiausiai bijojau to, kad, esant dideliems karščiams, reikės dangstytis visą kūną drabužiais ir, jei išbėgsiu su šortais į parduotuvę, būsiu išmesta iš šalies. Tačiau atvykusi supratau, kad viskas čia paprasčiau, nei maniau.
Kelius ir pečius reikia dengtis tik einant į viešas vietas, tokias kaip dideli prekybos centrai, restoranai, mečetė. Prie įėjimų į pastatus paprastai ant langų būna priklijuoti lipdukai su įspėjimais, nurodančiais, kaip atrodyti ir elgtis, tačiau, net ir nepaklusus, blogiausia, kas gali nutikti, tai – didelis aplinkinių dėmesys ir nustebę žvilgsniai, – patikina E. Ausevičiūtė. – Daugelis vis dar galvoja, kad arabas yra teroristas, nusikaltėlis. Tačiau iš tikrųjų Dubajuje labai saugu. Net vaikščiodama tamsiu paros metu žinai, kad nieko nenutiks, o kur nors palikusi rankinę, gali būti tikra, kad ją rasi toje pat vietoje. Užsieniečiams už nusikaltimus čia gresia didelė atsakomybė, o patys arabai pagal savo religiją taip pat privalo laikytis taisyklių.
Dar prieš atvykdama į Emyratus, galvojau, kad čia visi nežmoniškai turtingi, važinėja prabangiausiomis mašinomis, skraido privačiais lėktuvais. Tačiau tokių – tik vienetai. Skaudžiausia matyti tai, kaip darbininkai, kurie per karščius visą dieną stato pastatus, įrenginėja sodus ir dirba kitus fiziškai sunkius darbus, gauna vos kelis šimtus dirhamų, važinėja susigrūdę senuose, nevėdinamuose autobusuose ir keliese dalijasi vienu mažu kambariu.“
Pakeliauti po šalį dar nebuvo progos
„Į Dubajų atvykau pačioje rugpjūčio pradžioje, per begalinius karščius, kai termometro stulpelis rodė daugiau nei 40 laipsnių, o jutiminė temperatūra – daugiau nei 50 laipsnių! Dieną lauke išbūti buvo neįmanoma, nebent prie šaldomų baseinų, nes, net įlipus į jūrą, jausmas toks, tarsi būtum burbulinėje vonioje, tik be burbulų (šypteli). Tad ir Dubajaus dar nelabai spėjau pamatyti, tik vietinius klubus ir restoranus. Į juos vakarais išeiname su drauge besimokiusiais skrydžių palydovais. Be mašinos čia šiek tiek sunkiau keliauti, nes viešasis transportas dar nėra išvystytas taip gerai, kaip, pavyzdžiui, Europos šalyse.
Sumažėjus karščiams, važiavome į dykumos safarį. Ten gavome progą pajodinėti ant kupranugarių, ragavome vietinio maisto, žiūrėjome ugnies ir pilvo šokių pasirodymus. Planuose dar – aplankyti Dubajaus operą, kurioje vyksta begalė koncertų ir renginių, taip pat norisi apsilankyti pramogų parke „Global Village“, kuriame įvairios šalys pristato savo šalies kultūrą, maistą, pardavinėja suvenyrus. Planuoju taip pat nuvykti į „Alserkal Avenue“ (galerijos, kavinės, meno parodos) ir kitas garsiausias vietas“, – vardija pašnekovė.
Sugriauti stereotipai
E. Ausevičiūtė pasakoja, kad Dubajuje nėra paprasta nusipirkti kokybiškų vaisių ir daržovių. „Parduotuvėse maistas čia ne pats geriausias ir gana brangus. Sakome, kad valgome ne vaisius ir daržoves, o plastiką, nes skonio beveik nėra. Tad dažniausiai maistą perkamės ir vežamės iš kitų šalių – sutaupome daug pinigų ir gauname geresnių produktų. O šiaip čia galima atrasti visokių virtuvių: italų, libaniečių, tailandiečių, kinų, greitojo maisto restoranų... Esu vegetarė, todėl mieliau renkuosi egiptietišką virtuvę – falafelius, kušari (makaronų, ryžių, lęšių, avinžirnių ir prieskonių mišinį), ful medames (pupų troškinį). Populiariausias desertas yra pudingas, gaminamas iš pieno su razinomis ir riešutais, jo skonis primena paukščių pieną, tačiau gal dar saldesnis.
Pas tikrą arabą, pasitinkant svečią, tradiciškai bus patiekta kava mažuose puodeliuose ir datulių“, – pasakoja E. Ausevičiūtė.
Paklausta, kuo arabai skiriasi nuo lietuvių, Elena kaip arabų savybę išskiria savotišką pasipūtimą. „Arabai, bent tie, kurie gyvena Jungtiniuose Arabų Emyratuose, yra labai pasipūtę, pripratę gauti viską, ko nori, net algas gauna dvigubai didesnes nei tą patį dirbantys kitų tautybių asmenys. Be to, jiems daug kas atleidžiama, jie rečiau gauna baudas, o iškilus kokiems nors nesklandumams darbe, visuomet bus kalti kitų tautybių žmonės, ne vietiniai. Iš tiesų labai skiriamės nuo arabų. Lietuviai santūresni, paprastesni, labiau išsilavinę, tačiau gerokai nedrąsesni. Iš arabų galėtume pasimokyti nebent tik tvirtumo, nebijojimo pakovoti už save.“
Požiūris į moteris
„Manau, daugelis arabų galvoja, kad atvykusios europietės vaikosi pinigų, kurių jie tikrai gali pasiūlyti, tad ir į moteris arabai žiūri labiau kaip į nuosavybę, leidžia sau laisvai nužiūrinėti ir vertinti moters išvaizdą. Prieš man išvažiuojant, visi pažįstami sakė, kad nėra ko nerimauti, nes Dubajuje labai daug europiečių, tad vietiniai jau pripratę ir nebekreipia į jas dėmesio. Netiesa. Net ir išėjusi su kūną dengiančiais drabužiais, visada susilauksi žvilgsnių, kalbinimų, kvietimų kartu pavakarieniauti ir t. t.
Tiesa, ne vien iš vietinių – Dubajuje daug egiptiečių, libaniečių, pakistaniečių, marokiečių... Iš pradžių tai labai erzino, bet dabar išmokome tiesiog ignoruoti ar griežtai atsakyti, kad eitų šalin. Kai kurie, net pasakius jiems, kad turime poras, toliau įkyriai lenda ir prašo būti bent draugais, tai dabar daugelis mano pažįstamų merginų, eidamos į klubus ar viešas vietas, net žiedus užsimauna – neva ištekėjusios, kad mažiau reikėtų aiškintis, kodėl nenori bendrauti, – atskleidžia Elena. – Tačiau dažniausiai laisvas dienas Dubajuje leidžiu tiesiog ilsėdamasi, o ne vaikščiodama į naktinius klubus. Stengiuosi kuo daugiau pailsėti tam, kad turėčiau energijos skrydžiams ir išvykoms kitose šalyse, nes niekada neaišku, kada dar pasitaikys keliauti ta pačia kryptimi. Tad išvažiavus visada norisi nuveikti ir pamatyti kuo daugiau. Svečiose šalyse dažniausiai turime 24 valandas, kai kuriose – ir po 48 ar 52 valandas. Jas išnaudojame pažinčiai su kita šalimi.“
Svajonių darbas
„Visuomet norėjau keliauti, tačiau būdavo sunku surasti žmonių, kurie keliautų kartu (dėl darbo, pinigų ar laiko trūkumo, nenoro ir kt.). Be to, aplankyti tokias šalis, kaip Naujoji Zelandija ar Kinija, atrodė beveik neįmanoma. Šiame darbe susipažinau su tiek daug žmonių. Labai puiku suprasti tai, kad pasaulyje yra tiek daug savotiškų, originalių ir skirtingų asmenybių. Vien skrydžių palydovų įguloje dirba apie 20 tūkst. žmonių iš apie 130 skirtingų šalių.
Vis labiau suvokiu tai, kad pasaulyje yra milijardai žmonių, kiekvienam jų teko patirti ką nors gera ar bloga, tad nė vieno negalime smerkti už jokius jo poelgius. Išgirdus tiek daug kitų istorijų, norisi nešvaistyti laiko ir savąjį gyvenimą nugyventi kaip įmanoma geriau, nes vis dėlto viskas yra laikina, – sako E. Ausevičiūtė ir skuba ruoštis šventiniam laikotarpiui. – Kai dar dirbau „Wizz Air“ oro linijose, visas gruodis ir sausio pradžia buvo labai užimtas metas, net reisų būdavo daugiau ir visada pilnus lėktuvus skraidindavome. Keista, bet, priešingai nei kitais mėnesiais, žmonės beveik nieko nepirkdavo. Spėliodavome, kad gal išleido pinigus kalėdinėms dovanoms, o gal už bilietus daug sumokėjo.
Emyratuose švenčių beveik nesijaučia: vienų šventės prasideda vėliau, kiti pagal religiją visai nešvenčia, treti skrenda į tolimesnes šalis ir visą skrydį pramiega, tad ir tas šventines nuotaikas labai sunku sugaudyti. Tačiau faktas tas, kad žmonės tikrai daugiau keliauja, – lėktuvai dabar perpildyti. Antrąją Kalėdų dieną gavau skrydį į Škotiją, o paskutinę metų dieną grįšiu iš Maskvos, tad jau dabar kolegos gąsdina, kad keleiviams ne maistą tiekti reikės, o alkoholinius gėrimus...“