Lygiai prieš 30 metų – 1989 m. rugpjūčio 23 d. – įvyko Baltijos kelias. Jame dalyvavo beveik 2 milijonai Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonių. Tai buvo didžiausias pilietinės visuomenės pasireiškimas tuometinės Sovietų Sąjungos istorijoje. Penktadienį visoje šalyje vyksta minėjimo renginiai, o vienas didžiausių – istorinis Lietuvos ir Latvijos prezidentų susitikimas.
Gitanas Nausėda ir Egilis Levitas susitiko Lietuvos–Latvijos pasienyje prie atminimo ženklo, skirto Baltijos keliui. Saločiuose stūksantis ženklas žymi ir penktadienį vykusios gyvos žmonių grandinės pradžią. Nuo jo iki pat Vilniaus, per Kauną, Ukmergę, Panevėžį, nusidriekė tūkstančių žmonių virtinė.
Lietuva, Latvija ir Estija mini legenda tapusį „Baltijos kelią“ ir švenčia jo trisdešimtmetį. Vienas svarbiausių šios dienos renginių – prezidentų susitikimas. Tiesa, jis vyko ne kaip įprasta prezidentūroje, o Lietuvos–Latvijos pasienyje.
„Baltijos kelio pavadinčiau stebuklą. Tai simbolis tyliosios Lietuvos. Jei įgyvendinome Baltijos kelią, tik pagalvokime, kiek dar galime. Likime ir toliau atsakingi už savo laisvę,“ – į susirinkusiuosius kreipėsi Gitanas Nausėda.
Prezidentas sveikinimo kalboje pabrėžė, kad šis unikalus Baltijos šalių įvykis niekuomet neišsitrins iš kiekvieno iš mūsų atminčių.
„Šiandien su Latvijos Prezidentu susitikome prie mūsų šalių sienos, prisimindami ir simboliškai pagerbdami visų Baltijos šalių laisvės troškimą, kovą prieš okupacinį režimą ir bendrą siekį kurti nepriklausomas, pasaulio pripažintas ir gerbiamas valstybes.
Prieš trisdešimtmetį, šią dieną, aš stovėjau Baltijos kelyje su savo tėveliais ir žmona Diana. Prasmingas sutapimas, kad praėjusį kartą, taip kaip ir šiandien, susikibome rankomis prie Lietuvos ir Latvijos sienos.
Niekada nepamiršiu to vienybės ir įkvėpimo jausmo, kurį pajutau įsiliejęs į 650 kilometrų gyvąją grandinę tarp Baltijos šalių sostinių. Štai jau daugiau nei trisdešimt metų esame susikibę rankomis su žmona Diana, taip pat susietos mūsų šalys – Lietuva, Latvija ir Estija. Stovime drauge tris dešimtmečius, kad palaikytume, sustiprintume vienas kitą ir kad kiekvienas naujas mūsų žingsnis būtų tvirtesnis ir ryžtingesnis.
Šiemet sukanka 80 metų nuo to tragiško meto, kai Molotovo ir Ribentropo paktas suskaldė Europą ir slapti protokolai nulėmė mūsų šalių okupaciją. Negalime to pamiršti ne tik kaip negyjančio skaudulio, bet ir kaip fakto, davusio mums impulsą kovoti prieš ir ginklais, ir taikia valia, viltimi ir vienybe.
Žingsniai nepriklausomybės link nebuvo lengvi, prasidėjo nedrąsiai kaip kaskart mūsų širdyje gimstanti nuojauta, jog turime padaryti kažką teisinga.
Dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo vykusi miško brolių rezistencija brandino mūsų pasiryžimą, širdyse kaupėsi nuoskaudos, jas rašėme „Katalikų bažnyčios kronikoje“. Tai padėjo pamatus ryžtingam nepriklausomybės siekiui, žmogaus teisių gynėjų organizacijoms kaip Helsinkio grupė.
Pirmasis visų Baltijos šalių vienybės įrodymas kovoje prieš okupacinį režimą ir pasaulį skaldančią galią buvo „45 pabaltijiečių memorandumas“. Trijų šalių atstovų parašai ant dokumento dar 1979 metais išrašė mūsų ateitį, o susikabinimas rankomis Baltijos kelyje po dešimtmečio tapo kiekvieno jame stovinčio asmens parašu nepriklausomybės dokumente.
Baltijos kelias – tai bendrumas, vienybė ir telkianti jėga. Jis nešė laisvės trokštančių žmonių žinią pasauliui – kad esame drąsūs ištiesti ranką vieni kitiems, kur pasaulyje bebūtume, kad kartu kurtume nepriklausomas, laisvas ir sėkmingas mūsų šalis.
Baltijos kelią aš pavadinčiau stebuklu, sukurtu tylių žmonių, kasdienius darbus dirbančių kantriai ir atkakliai, geriausia taip, kaip jie gali. Tai – simbolis, kokia stipri gali būti tylioji Lietuva, tyliosios mūsų šalys. Jei įgyvendinome Baltijos kelią, tik pagalvokime, kiek dar kartu galime pasiekti...
Savo rankomis mes jungėme tai, ką skaldė galingiausi pasaulio režimai, stipresnės jėgos pasaulis nebuvo sukūręs. Dabar Baltijos kelias įkvepia kitas tautas taip pat kaip mes siekti savo svajonės.
Asmeniškai ir visos Lietuvos vardu noriu padėkoti tiems žmonėms, kurie buvo Baltijos kelio tėvais, padėjo organizuoti šį legendinį istorinį įvykį, nepabūgo rizikuoti savo gyvenimais dėl tikslo, didesnio nei jie patys, – mūsų visų laisvės.
Nuoširdi Lietuvos padėka Arūnui Grumadui, Angonitai Rupšytei, Algimantui Norvilui, Aleksandrui Abišalai, Ryčiui Mykolui Račkauskui, Algirdui Mulevičiui, pilotui, barsčiusiam gėles Baltijos kelyje, Vytautui Tamošiūnui ir Algimantui Plitnikui, kurio, deja, jau nėra tarp mūsų,“ – kalbėjo G. Nausėda.
Sveikinimo žodį tarė ir Latvijos prezidentas Egilis Levitas:
„Man labai džiugu, kad susitikę tokią reikšmingą dieną galime paduoti ranką per sieną. Baltijos kelias parodė, kad mes patys nustatome savo valstybių ribas. Mes neprašėme laisvės, mes ja pasiėmėme“.
