Istorinės dramos „Pelėdų kalnas“ aktoriai P. Taujanskaitė ir A. Jurgaitis: nepergyvenę karo, giliai širdyje žmonės jo trokšta

Paulina Taujanskaitė ir Aidas Jurgaitis / Luko Juzėno nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2018-02-05 19:34
Vasario 16 dieną Lietuvos kino teatruose pasirodysiančios patriotizmo persmelktos dramos „Pelėdų kalnas“ aktoriai Paulina Taujanskaitė (25) ir Aidas Jurgaitis (29) apie svarbią valstybei datą kalba nešabloniškai, turėdami tvirtą, tikriausiai ne visiems patiksiančią nuomonę. Jiems laisvė asocijuojasi ne su skaičiais ar istorijos vadovėlyje aprašytais faktais. Dviejų jaunų žmonių širdys niekada nepergyveno laikotarpio, kaip jų vaidinami herojai, tačiau šią akimirką jos lygiai taip pat drąsiai pasiryžusios kovoti už vertybes, kuriomis tiki bei nori įskiepyti ateities kartoms. Šių dienų herojai gyvena ne kino ekranuose. Kartais pakėlus galvą juos galima sutikti žingsniuojančius Katedros aikšte.

Audriaus Juzėno režisuotame filme „Pelėdų kalnas“ pasakojama Kauno inteligentijos studentų istorija. 1947–1952 metais vykę politiniai įvykiai sukrėtė to meto žmonių gyvenimus. Daugelis jų atsidūrė situacijoje, kada turėjo rinktis: bėgti ar dėl savo šalies padėti galvą.

Jaunosios kartos aktoriams Arnui Danusui, Aidui Jurgaičiui, Paulinai Taujanskaitei ir Rūtai Šmergelytei šios kino juostos scenarijus tapo nelengvu išbandymu.

Išgyventi ir perteikti to meto nuotaikas, kai esi augęs Nepriklausomybės laikais išties nelengva. Paulina Taujanskaitė ir Aidas Jurgaitis pasakoja apie žmogiškąją, kiek mažiau politinio atspalvio persmelktą jų herojų pusę bei jų pačių kovą už šios kartos žmonių laisvę.

Kokias asociacijas jums kelia Vasario 16-oji?

Paulina: Patirtos asociacijos nelabai geros. Kiek pamenu, visuomet šią dieną sutikdavau nuobodžiai. Mokykloje ar su šeima šios datos neminėdavome. Net buvau pamiršusi apie filmo premjerą ir galvojau, ką čia reikės šiais metais daryti. Bet... Sėdėsiu, drebėsiu, jaudinsiuosi ir lauksiu žiūrovų įvertinimo. Nesupraskite neteisingai – myliu savo tėvynę. Tiesiog kartais susimąstau, ilgą laiką vasario 16-sios minėjimas neišsivystė, galbūt, viskas bus kitaip su ateities kartomis. Norisi tvirtos bendruomenės. Man labai gražus dainuojančios Lietuvos faktas. Tokia akcija išties suvienytų.

Aidas: Esu iš Klaipėdos, liberalų krašto, o mano tėtis – buvęs kariškis. Nors Vasario 16-oji mūsų namuose nebuvo kažkaip išskiriama, tačiau mokykloje šią dieną paminėdavome. Šiemet kartu su Paulina lauksiu filmo. Tiesa, stengiuosi apie jį per daug negalvoti. Man labai rūpi, tačiau susitaikiau su tuo, kad darbas atliktas. Viskas. Teliko stebėti ir tikėtis geros žiūrovų reakcijos.

Luko Juozėno nuotr.
Luko Juozėno nuotr.

Filme „Pelėdų kalnas“ Paulina vaidina Ritą, kuri atsiduria meilės trikampyje tarp Tado ir Šmelingo. Kiek jums patiems artimi jūsų kuriami herojai?

Paulina: Na, Šmelingą aš filme myliu, o Tadą, kurį vaidina Aidas, nelabai. Keisčiausia, kad ir kokia būtų Rita, tikriausiai kažkur giliai širdyje ji nori būti kaip Šmelingas. Aš pati norėčiau būti Šmelingas.

Aidas: Ką filme daro Tadas? Bėga. Jis visuomet ieško savęs. Mano herojus yra tarsi degtukas. Jis norėtų gyventi visai kitą gyvenimą, būti partizanas, bet aplinkybės susiklosto taip, kad negali. Jam valstybė yra jo šeima, jo draugai. Valstybė mano kuriamam personažui – tai žmonės. Būtent dėl to jis neina į mišką, nes jeigu žus – negalės daryti to, ką daro. Tadas neturi ryžto įgyvendinti savo svajonėms. Bet yra įdomus, problematiškas. Jame vyksta vidinė kova. Man, tikriausiai artimiausias taip pat yra Šmelingas. Visi norėtų būti juo. Šiame filme vaidinu dėl istorijos.

Kieno nuomonė jums svarbiausia? Kino kritikų, žiūrovų?

Paulina: Žinoma, kad jaudina kino kritikų nuomonė. Pati esu pakankamai savikritiška. Tačiau, jei pamačiusi filmą nuspręsiu, kad man viskas patinka, o vertintojai sakys – ne. Ieškosiu mūsų nuomonių sutarimo arba liksiu prie savosios. Filmas skirtas plačiajai auditorijai, todėl man taip pat rūpi, kaip jį supras žiūrovas.

Aidas: Valentinas Masalskis yra pasakęs, kad kiekvienam menininkui reikalingas pripažinimas. Ne veltui mes atsiveriame scenoje. Visiems norisi liaupsių, net tos pačios kritikos. Paskutiniu metu visiškai negalvoju apie filmą, mano mintys yra kitur. Mane jaudina jo įvertinimas, bet kad ir koks ji bebus, aš nieko nebepakeisiu. Darbas jau atliktas, kino juosta nufilmuota.

Tačiau...Norėčiau, kad žiūrovai į šią istoriją žiūrėtų mažiau patriotiškai. Įdomiausia viską stebėti pro rakto skylutę. Pamąstykite apie šiuolaikinių jaunų žmonių problemas, savęs ieškojimus. Kartais atsidūrę kritinėse situacijose mes nežinome, kaip tinkamai pasielgti ir tai visiškai suprantama. Šių laikų kontekste viskas ne taip baisu, tačiau jausmai per amžius amžinuosius mus drasko tokie patys. Atsidūrę netikėtoje gyvenimo situacijoje dažnai nesuvokiame, ką daryti. Mus plėšo abejonės. Dažniausiai perskaičius scenarijų aš arba patikiu jame aprašytais herojais, arba ne. „Pelėdų kalno“ charakteriai – tikri.

Luko Juzėno nuotr.
Luko Juzėno nuotr.

Turėjote ne kartą pagalvoti, ką darytumėte, jei tektų ginti tėvynę…

Paulina: Esu paskutinis žmogus, kuris paliks Lietuvą. Net jei grasintų mano šeimai. Neišvažiuosiu. Kodėl? Dėl to, kad mirsiu. Žmogus elgiasi taip, kaip jam atrodo teisinga. Mano galva, niekas neturi teisės įsibrauti į mano šalį ir valdyti manęs bei mano tautiečių. Jei išvažiuosiu kažkur, aš gyvensiu blogai. Visą gyvenimą galvosiu, kaip išvažiavau.

Aidas: Bet pagalvoki apie prezidentą Valdą Adamkų, o jei Antano Smetonos laikai?

Paulina: V. Adamkus buvo vaikas, o ne subrandęs žmogus, kuris turėjo teisę rinktis. Aišku, man sunku įsivaizduoti tuos laikus. Jei manęs užsienyje lauktų draugija, rezganti planą, kaip išgelbėti Lietuvą – nuvažiuočiau, tačiau be jokių pabėgimo planų.

Aidas: Šiuo atžvilgiu esu švelnesnis. Gerbiu Paulinos nuomonę. Tačiau lengva įsivaizduoti, kas būtų, jeigu būtų. Turi tai patirti išgyventi ir tik tuomet gali suprasti, ką rinktumeisi kritinėje situacijoje. Dabar išvykimas iš šalies man asocijuojasi su pasaulio pažinimu, įvairiais problemos sprendimo būdais. Filmo režisierius Audrius Juzėnas yra sakęs, kad nori žiūrovus pirversti justi kraujo skonį. Ir aš jį puikiai suprantu. Šiuolaikinė karta nepergyveno karo siaubo. Ir man atrodo, kad kai kurie iš mūsų jo giliai širdyje trokšta. Yra daug būdų, kaip ginti savo šalį. Nežinau, ar teisingiausias būdas yra padėti galvą. Tiesa, kiekvienai istorijai reikalingi herojai. Tik dėl jų pasataroji iškyla į viešumą, yra išgirstama.

Ncionalizmas ir patriotizmas turi periodiką. Kas yra visiškai normalu. Nepergyvenę karo, mes nežinome, ką reiškia iš tiesų jame dalyvauti.

Noriu, kad šį filmą pažiūrėję žmonės labiau pamatytų žmogiškąją herojų pusę. Rusas, ne rusas. Yra gerų rūsų, yra blogų lietuvių.

Augote patriotiškose šeimose?

Paulina: Nepasakyčiau. Tačiau mano mama iki šiol moko suprasti, kad karta iš kartos žmonės išgyvena tuos pačius jausmus.

Aidas: Ne, bet mano tėtis karininkas. Iš pradžių į mano pasirinktą aktoriaus profesiją jis žiūrėjo pro pirštus, šiek tiek pašiepdavo, o dabar džiaugiasi. Palaiko ir tiki.

Apie kitokią profesiją kada nors galvojote?

Paulina: Galvoju, kad galėčiau turėti savo parduotuvėlę. Labai mėgstu paimti į rankas negražų daiktą ir paversti jį gražiu (šypteli). Namie turiu tokių perdirbinių, tačiau rimto verslo plano kol kas dar ne.Man patinka vaidinti ir aktorystė yra tai, ką šiuo metu išties noriu daryti.

Aidas: Aš tikriausiai būčiau mokytojas. Labai patinka istorija. Mokyčiau vaikus. Tačiau šiuo metu trokštu daugiau darbo ir po filmo tikiuosi toliau vaidinti. Žinote, kad pasulyje normaliai įdarbinti ir nuolatos dirba tik 80 procentų aktorių. Tad pamirškite visas kalbas apie lygybę.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai