Visada gyvenvietės ir miestai kurdavosi prie upių. Šios patenkindavo sociumo gyvybinius ir gynybinius poreikius, suteikdavo judėjimo laisvę. Kai keliaujame pigių skrydžių oro linijomis ir pašėlusiai skubame gyventi, upeivio vaidmuo tampa praeities reliktu. Istorikas, VDU doktorantas Gediminas Kasparavičius, parašęs knygą „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1990 metais“ ir Kaune organizuodamas privačias ekskursijas Nemunu, reabilituoja lėto gyvenimo kokybę.
Kas įkvėpė tave susidomėti Nemunu ir Lietuvos upėmis apskritai, kad jas norėtum paversti kultūra ir pramoga?
Rašydamas daktaro disertaciją apie pirmųjų pramonininkų mecenatystę ir kuriamą socialinį gėrį XIX–XX a. carinės Rusijos gubernijose Lietuvoje, supratau išskirtinę Nemuno svarbą. Tačiau visa ko pradžia buvo nedidelė upė – Jūra, į Nemuną tekanti pro gimtąją Tauragę. Kur daugiau vaikas gali leisti dienas, jei ne prie upės? Galima sakyt, užaugau, jos vandenyje įmerkęs kojas.
Mama įskiepijo aistrą keliauti ir pažinti pasaulį, nes pati būdavo visų šeimos išvykų iniciatorė
Taip pat mama įskiepijo aistrą keliauti ir pažinti pasaulį, nes pati būdavo visų šeimos išvykų iniciatorė. Per vieną iš tokių kelionių – į Sovietską (Tilžę) – pirmąkart gyvenime pamačiau Nemuną su keliais prie kranto prisišvartavusiais laiveliais... To vaiko akimis neaprėpiamo vaizdo nepamiršiu visą gyvenimą – jis mane atvedė į tą tašką, kuriame šiandien esu. Ir vedė labai organiškai ir sistemingai: nuo vaikiško susidomėjimo, skaitant knygas (mama – bibliotekininkė) ir renkant iškarpas, iki bakalauro ir magistro studijų VDU.
Nėra pasaulyje modernios valstybės, kurioje upės būtų taip nuvertinamos
Tarpukariu Nemunas buvo pagrindinė ekonominė arterija, Kauną siejanti su Klaipėda ir Karaliaučiumi, pagaliau – su Vokietija ir Švedija. Šiandien čia kol kas neįmanoma jokia laivyba. Senkant pasaulyje naftos produktų atsargoms, upių transporto alternatyva darosi aktuali. Nėra pasaulyje modernios valstybės, kurioje upės būtų taip nuvertinamos. Londono Temzė, Paryžiaus Sena, Romos Tibras yra miestelėnų pasididžiavimas, rekreacinės zonos ir turistų pramogų lobis. Informacinės technologijos, gyvenimo tempas ir globalizacija šias upes padarė dar gyvybingesnes. Grįžčiau prie esmės – tai, kad Kaune susikerta dvi didžiausios Lietuvos upės, sudarė visas geopolitines prielaidas įsikurti čia miestui. Netgi mitologiškai šis faktas gana svarbus, nes tai vieta, kur susijungia vyriškasis (Nemunas) ir moteriškasis (Neris) pradai. Kita vertus, savo meilę Nemunui paaiškinčiau dideliu vidiniu poreikiu būti prie tekančio vandens ar įbridus į jį – visa tai mane vekia teigiamai, todėl niekur taip neatgaunu jėgų ir niekur nekyla tiek daug naujų originalių idėjų, kaip vaikštant paupiais.
Romantiškus pasivaikščiojimus ne visada lydi pakrančių estetinis vaizdas...
Niekada Nemunas nebuvo toks apleistas kaip šiandien. Nusekęs, užterštas, apžėlęs krūmynais ir beveik nelankomas. Atvykęs į Kauną studijuoti, labai nustebau, kad mano draugai kauniečiai Nemuną mato tik iš toli arba pro automobilio langą, kirsdami upę tiltu, ir neturi jokio poreikio prie jo prieiti arčiau. Todėl daugeliui mano susidomėjimas Nemunu, mačiau, atrodė kiek keistokas.
Pastebėjau labai neįprastą kauniečių tarpusavio susipriešinimą: tų, kas gyvena kairiajame Neries krante, ir tų, kas dešiniajame
Negana to, pastebėjau labai neįprastą kauniečių tarpusavio susipriešinimą: tų, kas gyvena kairiajame Neries krante, ir tų, kas dešiniajame. O tiltas esąs apskritai kaip kažkokia miesto kliūtis su nesibaigiančiais automobilių kamščiais ir didis blogis. Labai norėjau, kad toks konfrontuojantis požiūris keistųsi, tad, pasitelkęs miesto architektus, menotyrininkus, kitų sričių kultūros žmones, techninio vandens sporto atstovus, iškėliau mintį kauniečius kviesti prie Nemuno ir apie jį pasakoti ir rodyti įdomių dalykų. Taip gimė nedidelis judėjimas „Teka“.
Šiandien itin populiaru istoriją aktualizuoti ir netgi komerciškai ją pritaikyti prie nūdienos realijų.
Vis labiau imame suprasti, kad istorija – funkcionuojantis reiškinys, todėl dauguma praeities tyrinėtojų išlenda iš savo mokslinės „kapsulės“ ir realiai prisiliečia prie kalbamų dalykų. Istoriniai faktai ir artefaktai yra pagavi priemonė atgaivinti keliones Nemunu. Tik vyresnioji kauniečių karta dar gali prisiminti miesto Nemuno saloje kadaise (nuo 1917 iki 1973 m.) buvus vieną didžiausių šios upės uostų. Čia suplaukdavo apie du šimtus krovininių laivų. Londone panašios nišos šiandien virto menininkų kolonijomis, kur jie pasistatė loftų ir studijų.
Pasakoti Nemuno upeivių istoriją auditorijoje – viena, o ją pateikti plaukiant laivu – jau visai kas kita
Pasakoti Nemuno upeivių istoriją auditorijoje – viena, o ją pateikti plaukiant laivu – jau visai kas kita. Senoji prie Vytauto Didžiojo bažnyčios keleivinė prieplauka tarpukario Kaune buvo viena judriausių miesto vietų: išvykstantys ir atvykstantys, išeinantys palydėti ir pasitinkantys kūrė ypatingą atmosferą. Kitiems prašalaičiams migruojantys specifinį garsą ir dūmus leidžiantys laivai, prakaituoti krovinius kilnojantys upeiviai, pasitinkantys ir išlydintys įsimylėjėliai – visa tai daugeliui būdavo kaip nesibaigiantis spektaklis: nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.
Tarpukario istorija kupina pikantiškų pasakojimų: Nemunas taip pat galėtų juos paliudyti.
Keleiviniai garlaiviai (jų čia kasdien prisišvartuodavo apie dvidešimt) kvepėdavo kiaušiniene, alumi ir kava, ant denio vykdavo šokiai. Bilietas iš Kauno iki Smalininkų, įskaitant ir privačią intymiems pasimatymams skirtą kajutę, kainuodavo 5-6 litus. Vokiečių valdžia skatino turizmą ir verslą Kaune, todėl savo piliečiams parūpindavo pašalpų, kad jie liktų Kaune žiemoti. Tad nieko nuostabaus, kad alaus baruose galėdavai sutikti ne vieną uniformuotą vokiečių upeivį, nusiteikusį susidaužti vienu kitu bokalu. Laikinojoje sostinėje ir Smalininkuose veikė ir kelios vokiškos mokyklos, kad atvykėliai turėtų kur leisti savo atžalas. Upeiviai laikydavosi tam tikro savo garbės kodekso: tarkime, jei kuris nors padaugindavo alkoholio ir nespėdavo į savo laivą, jo kolegos privalėdavo pasirūpinti, kad jis į tarnybos vietą būtų nugabentas kitu laivu.
Upeivių reputacija tarp miestelėnų buvo labai aukšta, dažnuose interviu pagarbiai apie juos rašydavo tuometė žiniasklaida
Upeivių reputacija tarp miestelėnų buvo labai aukšta, dažnuose interviu pagarbiai apie juos rašydavo tuometė žiniasklaida, vadindama „garlaivių tarnautojais“ ar „jūreiviais“. Šie būdavo šmaikštūs ir su žurnalistais dalydavosi visokiomis pikantiškomis mistifikuotomis istorijomis, pavyzdžiui, apie nuskendusius laivus ir žuvusius žmones, apie prie Vilkijos ar Veliuonos paskandintą auksinį lobį. Jų darbo diena trukdavo apie penkiolika valandų, o uždirbdavo vidutiniškai apie šimtą litų per mėnesį.
Upeivio profesiją dažniausiai rinkdavosi viengungiai klajokliškos natūros vyrai, nes kajutės būdavo keturvietės, porelėmis ar tuo labiau su vaikais nepagyvensi, tad su šeima atskirai laive galėdavo gyventi tik garlaivio kapitonas. Šio sūnūs ar dukros laikydavosi dinastinės tradicijos tuoktis su kito garlaivio kapitono sūnumis ar dukromis. Kita vertus, vienišiems vyrams taip pat netrūko pramogų, nes jų būdavo apstu Nemuno gatvėje, vadinamajame raudonųjų žibintų kvartale. Tačiau 1935-aisiais emancipuotų moterų – Felicijos Bortkevičienės ir Sofijos Smetonienės – iniciatyva narkotikai ir prostitucija, kaip moters orumą žeminantys reiškiniai, Kaune buvo uždrausti.
Kiekvienas istorikas šiek tiek linkęs romantizuoti savo tyrinėjamą objektą
Kiekvienas istorikas šiek tiek linkęs romantizuoti savo tyrinėjamą objektą, tačiau iš tikrųjų nereikėtų idealizuoti upeivių gyvenimo, nes jie dirbo fiziškai labai sunkiai (vien jau tai, kad kas antrą dieną tekdavo pernešti po šešias tonas anglių, demaskuoja romantiką). Kad labiau įsijausčiau į istorinę aplinką, pats lankiau laivavedybos kursus ir įgijau licenciją vairuoti upių laivą.
Kokiomis kranto istorijomis, kaip gidas, dalijiesi su laivu plaukiančiais smalsuoliais?
Kaunas garsėjo žuvų turgumi, kone kiekvienas pakrantės gyventojas turėjo privatų laivelį. Užšalusi upė žiemą virsdavo čiuožykla, kuri būdavusi pati geriausia vieta sutikti antrąją pusę. Iš savo patirties galėčiau paliudyti, kad nėra romantiškesnio pasimatymo su mergina nei pasimatymas prie Nemuno. Keliautojų dėmesį atkreipiu į Kaune buvusį vadinamąjį kapitonų namą (jis stovi Prieplaukos gatvėje, netoli Vytauto Didžiojo bažnyčios) su unikalios architektūros bokšteliu, esu pasiūlęs idėją čia įrengti švyturį, kuris apšviestų Nemuno salą. O šią papuošti autentišku laivu, liudijančiu šioje vietoje buvus didžiausią Baltijos šalyse laivų statyklą.
Sovietų valdžiai vienu metu buvo kilusi mintis, kuri, beje, gimė dar XVIII a. LDK kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio galvoje, – dirbtinai sukelti Nemuno vandens lygį, kad galėtų upe plaukti jūriniai laivai, ir taip Baltijos jūrą Pripetės ir Dniepro upėmis susieti su Juodąja. Rodydamas šiandien kauniečiams vietas (įskaitant ir dalį senamiesčio), kurios turėjo būti apsemtos ir negyvenamos, daug kam keliu didelį nustebimą ir išgąstį. Šiandien sunku patikėti, kad Nemuno vanduo buvo geriamas ir naudojamas maisto reikmėms, nepaisant to, jog kaunietės mėgo čia skalauti skalbinius, o netoliese veikė nuotekų kanalas. Tarpukariu prie Nemuno buvo įrengti septyni dideli smėlėti paplūdimiai, ir vasaromis kas mėnesį nuskęsdavo maždaug po dešimt žmonių. Vasaros sezono atidarymas smalsuolių (jų pakrantėse susirinkdavo per dvidešimt tūkstančių) akis džiugindavo teatralizuotu laivų ir aviacijos mūšiu: iš lėktuvų buvo mėtomi smėlio maišai, o upeiviai į tai atsakydavo galingomis vandens patrankomis.
Upeivystės klestėjimas Nemune baigėsi 1959-aisiais
Upeivystės klestėjimas Nemune baigėsi 1959-aisiais, kai pradėjo veikti Kauno hidroelektrinė, kai nuseko vanduo ir baržomis buvo plukdoma tik mediena bei žvyras, o kelionė laivu, vadinamąja „Raketa“ tapo ne gyvenimo būdu, o vienkartine vasaros pramoga. Tiesa, labai įsimintina: nesutikau bendraamžio, kuris neprisimintų labai ilgos įspūdingos vienos savo vaikystės dienos – kai iš Kauno su tėvais Nemunu plaukė į Nidą. Atsigręžti į upes, į upių istorijas šiandien vėl tampa madinga – tiek su irklentėmis, tiek dviračiais skrodžiant jų pakrantėmis, tiek gėrintis lietuviškomis Nevėžio amazonėmis, švenčiant bernvakarius... Bet koks formatas man tinkamas, kad papasakočiau Nemuno istoriją.