Gudrūs, dievinantys valdžią ir turtą, visi turintys didelius ego, bet lemiamomis akimirkomis sulimpantys į vieningą kumštį. Ištikimi valstybei ir kultūrai. Tokie buvo – ir, galima teigti, tebėra – Radvilos, viena galingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų šeimų.
Būtent šios savybės Radvilų giminei leido nugyventi ilgus amžius, aukso raidėmis įsirašyti į Lietuvos, Abiejų Tautų Respublikos bei Europos istoriją ir neišnykti iki pat šios dienos. Valdovų rūmų muziejuje Vilniuje spalio 10–sausio 12 dienomis veiks tarptautinė paroda, skirta kunigaikščių Radvilų istorijai ir paveldui pristatyti. Ji mums leis iš naujo įvertinti didingiausią Lietuvos didikų giminę.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų istorikas Eimantas Gudas pats yra Gruzijos bajoras, todėl nenuostabu, kad mėgstamiausioje srityje – istorijoje – jo dėmesį traukia didikų sluoksnis. Jis labai domisi senuoju ir dabartiniu Radvilų gyvenimu, palaiko ryšius su šių dienų giminės atstovais. „Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje po Žygimanto Augusto mirties nebeturėjome paveldimo valdovo, – susimąsto. – Žygimantas Augustas buvo paskutinis Jogailaitis, su juo išmirė pagrindinė senosios Gedimino dinastijos šaka – ir daugiau paveldimos monarchijos dinastijų nebebuvo. Vėlesni mūsų valdovai lyg kokie pėstininkai būdavo išrenkami didikų, tad didikai dažnai būdavo galingesni už monarchus, išskyrus vos kelias išimtis. Viena tokių galingiausių giminių, žengianti per visą Lietuvos istoriją nuo penkioliktojo amžiaus iki dabar, yra kunigaikščiai Radvilos. Jie dešimtmečių dešimtmečiais LDK užimdavo pagrindinius postus: kanclerių, etmonų, vaivadų ir kitų. Valdovai šalyje keitėsi, o Radvilos visada išliko.“
Šiandien juos turbūt pavadintume tiesiog karjeristais...
Daugelis Radvilų iš tiesų buvo labai ambicingi ir turėjo itin stiprų ego. Tačiau jie, skirtingai nei kitos giminės, lemiamais momentais visuomet stodavo vienas už kitą. Tai žavu ir stebėtina, ypač žinant, kad giminė buvo didžiulė, net jos atšakų religija skyrėsi: Nesvyžiaus-Olykos atšaka buvo katalikiška, Biržų-Dubingių – protestantiška, dėl to tarp jų kildavo didelių nesutarimų. Tačiau pusbrolis su pusbroliu tarpusavyje pešdavosi tik tol, kol nebūdavo grėsmės iš išorės. Jei tik kildavo išorinė grėsmė – kas nors pažeisdavo Radvilų interesus, į jų turtą, valdžią ir prestižą imdavo kėsintis Pacai, Sapiegos ar pats didysis kunigaikštis, – giminė susiburdavo į tvirtą kumštį ir atsilaikydavo. Su ginklu ar be jo – visaip, bet svarbiausia – Radvilos visada išlaikydavo savo pozicijas ir sugebėdavo paveikti valdovo nuomonę, kad į svarbius postus šis skirtų tik jiems artimą žmogų.
Kaip manote, šis bruožas ateina per kraują?
Negaliu to paaiškinti. Tačiau patys Radvilos tai padaryti galėjo: giminė nuo seno naudojosi devizu „Dievas mums pataria“. Rodos, kažkas iš tiesų juos saugojo iš viršaus: kad ir kur jie atsidūrė, pasiekė tikrai daug. Kai pagalvoji – neįtikėtina, kad kelis šimtus metų beveik be konkurencijos Radvilos sugebėjo išlikti pirmąja Lietuvos didikų gimine. Bėgant laikui prie jų prisigretindavo tai Sapiegos, tai Pacai, tai Chodkevičiai, paskui vėl pasitraukdavo į antrą planą, o Radvilos visuomet stovėjo ant pjedestalo – nuo penkioliktojo iki pat aštuonioliktojo amžiaus pabaigos.
Tuomet LDK buvo padalinta ir pagrindinė Radvilų šaka beveik šimtmečiui išvyko gyventi į Berlyną. Ir ką jūs pasakysite – Berlyne ji vėl tapo viena iš pirmųjų giminių: artimai susigiminiavo su Prūsijos karališkąja dinastija, sėdėjo Vokietijos parlamente, užėmė svarbius postus. Nepražuvo Radvilos ir grįžę į Rusijos imperiją. Tarpukario laikotarpiu kai kurie buvo Lenkijos ministrais. Net sovietmečiu vienas Radvila – Krzysztofas Mikołajus Radziwiłł, vadinamas Raudonuoju kunigaikščiu, vadovavo sovietinės Lenkijos diplomatiniam protokolui, o Lenkijai atgavus nepriklausomybę vyriausybės ir kituose svarbiuose postuose vėl matome Radvilas. Jiems sekasi visur ir visada.
Jei reikėtų pasirinkti vieną epitetą, ką pasakytumėte: jie labiau protingi ar gudrūs?
Gudrūs. Istorikas Deimantas Karvelis vienoje iš savo knygų tiesiai sako, kad Radvilos praturtėjo ir įtaką išlaikė elementariai per prichvatizaciją. Jie be skrupulų pasinaudodavo savo padėtimi: užpuldavo kaimyno valdas, jas pasisavindavo, paskui per savo galią tai įteisindavo. Ir nepaprastai gerai mokėjo išsaugoti turimą turtą. Radvilų turtą įstengė suniokoti tik dvi negandos: carinės Rusijos karinė agresija ir teisiniai viražai, kurie gerokai apkarpė didikų turtus, ir sovietmetis, kuriam jau niekas nebegalėjo pasipriešinti. Bet iki tol giminė turėjo puikią strategiją turtui išlaikyti. Ją sukūrė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis: nuvykęs į Italiją pamatė, kaip ten didikai tvarko reikalus, ir grįžęs įkūrė ordinaciją.
Tai reiškia, kad didelė dalis giminės turto įrašoma į fondą, fondas priklauso vienam vyriausiam jos nariui – šeimos galvai, ir jis negali to turto nei įkeisti, nei parduoti, tik papildyti. Mirdamas negali jo testamentu palikti niekam kitam, tik savo sūnui, jei nėra sūnaus – tolimesniam giminaičiui, bet būtinai vyrui ir būtinai Radvilai. Radvilos Abiejų Tautų Respublikoje įkūrė tris ordinacijas – Nesvyžiuje, Klecke ir Olykoje, ir iki pat Antrojo pasaulinio karo savo valdas išlaikė beveik neprarastas, nesusmulkintas ir neparduotas. Tai buvo jų turto receptas.
Kitos giminės tai parduodavo, tai praskolindavo, tai išdalydavo sūnums ir dukroms, o Radvilos tik kaupdavo ir neleisdavo, kad tie turtai pakliūtų svetimiems. Dukras neretai tekindavo už jų pusbrolių ir dėdžių, kad giminės turtas neatitektų kitiems. Šeimos galva, kuriam priklausė ordinacija, rūpinosi kitais šeimos nariais: mokėjo pensijas našlėms, močiutėms, tam tikras dalis pinigais išmokėdavo broliams, seserims. Kas lieka – atitekdavo pačiai šeimos galvai.
Kaip jie gyveno? Kokia buvo jų buitis?
jei vertintume pagal šiandieninius prabangos standartus, iki aštuonioliktojo amžiaus jie gyveno gana nepatogiai. Vyrai dažnai gyvendavo karietose, nes lydėdavo didįjį kunigaikštį po šalį, o ir patys keliaudavo po savo valdas pasiėmę visus reikalingus daiktus, net lovas ir gobelenus. Puošnius rūmus naudodavo, kai atvykdavo itin svarbūs svečiai – karaliai, kunigaikščiai ar jų pasiuntiniai: tuomet nuo baldų nuimdavo užvalkalus, rengdavo priėmimus.
Tačiau šiokią dieną patys gyvendavo labai paprastuose dvaruose, dabar pavadintume – medinėse trobose, kuriose žiemą būdavo šilčiau negu dideliuose mūriniuose rūmuose. Karštą vasarą gyvendavo ir lauke palapinėse ar nedideliuose mediniuose namuose. Per medaus mėnesį poros miegodavo prabangiuose paradiniuose apartamentuose, o paskui persikeldavo į paprastus kambarius. Aišku, juose buvo būtini patogumai, vienas kitas gobelenas ir paveikslas, gražūs stalo įrankiai. Bet dauguma tų gobelenų ir paveikslų visgi kabojo rūmuose, kuriuose lankytasi ne kasdien.
Tai, ką mes dabar suvokiame kaip prabangą, tapo Radvilų kasdienybe labiau aštuonioliktame amžiuje. Prabanga alsavo devynios Radvilų rezidencijos Vilniuje, kelios Varšuvoje, pilys Olykoje, rūmai Kėdainiuose. Tačiau ypatinga prabanga garsėjo Radvilų pilis Nesvyžiuje: pompastiškas dvaras skambėjo visoje Europoje, jis rimtai konkuravo su karališkuoju dvaru ir kai kuriais atvejais jį pranoko. Iš dalies tai lėmė mada, išsivysčiusi gyvensena ir atsiradę patogumai: jau geriama kava ir arbata, valgomi cinamonas ir marcipanai, iš Pietų atkeliauja citrinos, apelsinai ir dar gyvos austrės – jas valgydavo šviežias, užgerdami geriausiais vynais iš Italijos ir Prancūzijos.
Nesvyžiaus rūmuose veikė teatras, buvo statomos dramos, baletas, grojo orkestras. Stūksojo didžiulė koplyčia, veikė karo mokykla: čia buvo ugdomi jauni bajoraičiai, o bajoraitės pas Radvilas atvykdavo pasimokyti etiketo ir pasiieškoti vyro. Rūmų archyve buvo saugomi svarbūs Lietuvos valstybės dokumentai, buvo sukauptas lobynas ir didžiulė biblioteka, ginklų saugykla. Daugybėje prašmatnių apartamentų būdavo apgyvendinami svečiai – ten ramia sąžine galėjo ilsėtis ir karaliai, aplinka ir didžiulis parkas tikrai nedarė šeimininkams gėdos. Žodžiu, čia buvo viskas, ko reikia didikui ir jo šeimai, kad galėtų nenuobodžiaudami gyventi ir nereikėtų niekur vykti iš namų. Tiesiog valstybė valstybėje. Ir atvykstančius svečius Radvilos pasitikdavo kaip valdovai – su triumfo arkomis ir užrašais „Iš Dievo malonės – kunigaikštis Radvila“.
Jūsų minėta šeimos galva – ordinacijos valdytojas – turėjo būti labai šviesaus proto. O kas, jei taip nebuvo?
Turėjo būti. Aštuonioliktajame amžiuje pasitaikydavo nemažai ligotų Radvilų: tiesa, tai lėmė ne kraujomaiša, o kitos priežastys. Buvo ir tironų, tokių, kurie labai blogai elgdavosi su žmonomis ir pavaldiniais. Tačiau tokio ordinato, kuris būtų iššvaistęs pinigus ar nuskurdinęs šeimą, nebuvo. Radvilos galėjo blogai elgtis su bet kuo, tik ne su pinigais. Žmonas jie irgi dažnai traktuodavo tik kaip transakciją, kuri atneša pinigus. Taip joms būdavo ir pasakoma tiesiai į akis. Kai žmona paprašydavo pinigų kelionėms ar brangenybėms, ne vienas Radvila drėbdavo: „Tu esi vesta ne iš meilės, o dėl pinigų, tai kas čia per emocijos ir reikalavimai.“
Kartais net rašydavo laiškus uošviui, kad duotų dar daugiau pinigų, nes dukra reikli. Tačiau uošviai tai pakęsdavo, nes buvo laikoma didele garbe susigiminiuoti su Radvilomis. Žinoma, pasitaikydavo ir išmintingų, mylimų žmonų, kurios puikiai sutardavo su savo vyrais. Štai Ona Kotryna Sanguškaitė-Radvilienė į istoriją įėjo kaip puiki ekonomistė, patikima vyro partnerė: ji administravo Radvilų valdas, rūpinosi kelių tiesimu ir tiltų statyba, savo manufaktūrose organizavo prabangos prekių gamybą, įsteigė rūdos kasyklas. Oficialus savininkas, žinoma, buvo vyras, bet būtent žmona išaugino dvarų pelningumą. Pranciška Uršulė Radvilienė, galima teigti, buvo pirmoji Lietuvos literatė, dramaturgė. Jei moteris pasižymėdavo aukštu intelektu, turėdavo inteligencijos ir savigarbos, o vyras nebūdavo pernelyg pavydus ir užsispyręs, Radvilų šeimose susiklostydavo gražus tandemas.
Kaip manote, kodėl garsiausia Radvilų giminės moterimi tapo Barbora Radvilaitė?
Patys Radvilos ją labai išgarsino – šiandien tai pavadintume puikiu rinkodaros ir viešųjų ryšių pavyzdžiu. Šimtus metų kunigaikščiai Radvilos visiems primindavo, kad jie – viena iš nedaugelio Lietuvos didikų giminių, susigiminiavusių su valdovais – karaliais ir didžiaisiais kunigaikščiais. Jie sunkiai pasiekė, kad Barbora būtų pripažinta Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir karūnuota Lenkijos karaliene: praėjo net treji metai po vestuvių su Žygimantu Augustu, kol įvyko karūnacija, ir tam buvo pasitelkta daug viešųjų ryšių akcijų.
Pavyzdžiui, Radvilos išsirūpino sau Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą, papirko literatus, kurie šiandien vadintųsi žurnalistais, kad išplatintų žinią apie vedybų kilnumą. Liepė šiems pranešti, jog patys Radvilos yra valdovų kilmės – nors buvo kilę iš paprasčiausių bajorų. Iš Barboros jie jau anuomet sukūrė marketinginę legendą: rašė apie ją knygas, poezijos kūrinius, kūrė jos portretus net praėjus šimtmečiui nuo tada, kai ši mirė. Žinoma, buvo sukurtas jos grožio kultas, nes per grožį visuomet lengviau save parduoti.
O ji iš tiesų buvo graži?
Dabartinis grožio etalonas šiek tiek pasikeitęs, bet tais laikais ji buvo laikoma gražuole. Ir tai esminė priežastis, kodėl Žygimantas Augustas ja susidomėjo. Juk tuo metu buvo įprasta vesti sau lygias moteris: vestuvių priežastimi tapdavo turtas, prestižas, valdžia. O Žygimantas Augustas vedė iš aistros, prieš savo šeimos valią, prieš visos Europos tradicijas. Barbora buvo ne tik graži, bet ir protinga bei inteligentiška: ji mokėjo bendrauti, labai skoningai rengtis, priimti svečius. Ne mažiau svarbu – ji mokėjo palaikyti intymų ryšį su vyru, tad jį tiesiog užbūrė.
Jis kovojo iki galo, kol ją vedė ir pripažino Lietuvos didžiąja kunigaikštiene bei Lenkijos karaliene. Jo šeima nenorėjo priimti Barboros, nes ji buvo žemesnės kilmės. Žygimantas Augustas jau ir taip buvo labai artimas su Radvilomis, Mikalojus Rudasis ir Mikalojus Juodasis buvo jo asmeniniai draugai, o čia staiga greta valdovo atsiranda trečias Radvilų giminės žmogus – ir ne tik jo kabinete, bet ir miegamajame bei soste... Vienų laimei ir kitų nelaimei, tai truko trumpai: susituokusi pora pagyveno tik ketverius metus iki moters mirties. Lenkijos didikai ir kitos Lietuvos giminės pavydėjo Radviloms, platino priešingą propagandą: neva Barbora buvo ištvirkusi, mirė nuo sifilio ir panašiai.
Iš tikrųjų ji mirė nuo elementarios ligos – labiausiai tikėtina, kad tai buvo gimdos kaklelio vėžys. Belieka spėlioti, kaip būtų pakrypęs giminės likimas, jei Barbora būtų spėjusi pagimdyti vaikų... Radvilos būtų dar labiau iškilę, nors iš tiesų jiems kilti beveik nebebuvo kur. Vienintelis likęs laiptelis – tapti Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais ar Abiejų Tautų Respublikos valdovais. Deja, nė vienas Radvila nebuvo juo išrinktas.
Gal jie jau ir taip jautėsi Lietuvos valdovais?
Tikrai, jie laikė save labai aukštos prabos didikais. Papasakosiu vieną epizodą: Konstantinas Radvila savo rūmuose Taujėnuose turėjo pasikabinęs kardinolo Jurgio Radvilos portretą. Kai atvykęs svečias paklausė, kas čia toks, jis atsakė – popiežius Radvila. Svečiui mandagiai užginčijus, kad nėra tokio popiežiaus, Konstantinas atšovė: „Radvila ir kardinolas – tai daugiau negu popiežius.“ Iš tiesų jie ir buvo pusiau valdovai: kai didžiojo kunigaikščio nebūdavo Lietuvoje, Radvilos jį pavaduodavo. Jie ėmė giminiuotis su aukštesnėmis Europos dinastijomis, pasirašinėdavo laiškus: „Iš Dievo malonės – toks ir toks Radvila“. Tai rodo, kuo esantys jautėsi. Jei pavykdavo įkalbinti aukštą Europos monarchą vesti Radvilaitę – gerai, o jei ne – Radvilos patys pasistengdavo vesti tokią merginą, kad turtas neišeitų į kitą giminę. Ne visada pavykdavo.
Pavyzdžiui, paskutinė Biržų-Dubingių atšakos atstovė Liudvika Karolina Radvilaitė paveldėjo apie pusę milijono hektarų: kai ji nutekėjo į Vokietiją, kilo didžiulis triukšmas, kad tokio neregėto masto turtai atitenka užsieniečiams. Aštuonioliktojo amžiaus viduryje Karolis Stanislovas Radvila, pravarde „Mielasai pone“, jau turėjo milijoną hektarų – jis buvo turtingiausias didikas visoje Europoje.
Vėliau valdos išsiblaškė, o galiausiai viską sugriovė sovietizacija. Radvilų žemės aplink Nesvyžių – apie 400 tūkstančių hektarų – atiteko Baltarusijos socialistinei respublikai. Kadangi Baltarusijoje neįvyko restitucija, tos žemės jai tebepriklauso ir dabar, o Radvilos ten lankosi tik kaip svečiai. Varšuvoje gyvenantis verslininkas ir filantropas Maciejus Radziwiłłas, su kuriuo dažnai bendraujame, pasakojo, kad vienas Amerikos turtuolis jam tiesiai pasakė: „Štai ką reiškia, kad neišskaidėte savo kapitalo: atėjo kažkokie sovietai, užėmė jūsų dvarus – ir likote be nieko. Reikėjo investuoti į įvairias pasaulio šalis, ir to nebūtų nutikę.“ Taip apdairiai elgiasi dabartiniai turtuoliai.
Tai buvo Radvilų didžioji klaida?
Tam tikra prasme – taip. Laimei, sprukdami į Vakarus Radvilos sugebėjo išsivežti dalį meno kūrinių – tas pabėgimas juos išgelbėjo. Atėjus sovietams, visos jų žemės buvo atimtos, patys Radvilos – įkalinti. Paskutinio ordinato motina Marija Rožė Radvilienė iš Branickių giminės buvo uždaryta Nesvyžiaus pilyje kaip kraugerės aristokratės pavyzdys: jai liepta gyventi savo namuose, dienomis vaikščioti po sales, užsiimti įprastais darbais. Bet ji buvo nuolat saugoma kareivių ir stebima kaip eksponatas: į pilį vykdavo mokinių ekskursijos išvysti, kaip kadaise gyveno ponai kraugeriai.
Paskui Radvilos buvo ištremti į Rusijos gilumą, bet turėjo ryšių su Italijos karališkąja gimine, tad ši paveikė Mussolini, Mussolini – Staliną, ir 1929-aisiais Radvilų Nesvyžiaus ordinatas su šeima atskiru traukiniu buvo išvežtas iš Sovietų Sąjungos. Tuo traukiniu jie išsivežė ir nemažus turtus. Paskui gyveno Romoje, Paryžiuje ir Monte Karle, juos sėkmingai pardavinėdami. Olykos ordinatas Jonušas Radvila, tarpukariu buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministru, nesugebėjo išvažiuoti, tad su šeima buvo ištremtas į Krasnogorsko lagerį greta Maskvos.
Tai buvo specialus lageris, skirtas lietuvių ir lenkų aristokratams – grafams ir kunigaikščiams. Nors lageryje gyveno visiškame skurde, jie išlaikė eleganciją ir etiketą: prie stalo visuomet sėsdavo pasitempę, rafinuoti. Atrodytų – kokia prasmė surašinėti meniu, kai valgai tik bulves?.. Bet ant stalo vis tiek stovėdavo stovelis su vakaro meniu. Lageris gyvavo neilgai – apie 1947-uosius buvo panaikintas, nes Lenkija susitarė su Sovietų Sąjunga, kad gali priimti lagerio gyventojus.
Lenkijoje Radvilos gyveno paprastą sovietinių žmonių gyvenimą: kartais dėl savo pavardės negalėdavo įstoti į aukštąsias mokyklas, gauti geresnio darbo. Bet kartais sulaukdavo pagalbos iš užsienio: pavyzdžiui, jiems tikrai padėjo Kennedy šeima, nes Jacqueline Kennedy sesuo buvo ištekėjusi už Radvilos. Juos stebėjo tam tikros struktūros, bet Radvilos kartais galėdavo išvykti iš sovietinės erdvės – pavyzdžiui, į Londoną dalyvauti giminaičio krikštynose ar tiesiog aplankyti giminių.
Taigi po Stalino mirties Radvilų Sovietų Sąjungoje neliko: jie arba mirė tremtyje, arba išvyko į Lenkiją, arba pabėgo į Vakarus. Ir Lietuvoje jų nebėra. Tiesa, gyvena žmonių su tokia pavarde: tai arba visai nesusiję bendrapavardžiai, arba kilę iš Radvilų tarnų. Anuomet buvę baudžiauninkai įgijo savo ponų pavardę kaip jų nuosavybė – taip ir liko. Radvilų giminės genealogija labai gerai išnagrinėta, todėl klaidų būti negali – jie tikrai žinotų apie visus savo giminaičius.
Europos aristokratai šią pavardę puikiai žino?
Aukščiausi Europos aristokratai Radvilas iki šiol laiko savais: Lietuvoje mes to nejaučiame, bet jei pažvelgtume į Belgijos, Prancūzijos ar kitų šalių aukštuomenės kronikas, Radvilos ten dažnai matomi. Tai kuris nors iš Radvilų tuokiasi, susilaukia kilmingų palikuonių. Kaip tik vakar skaičiau apie Tatyanos Radziwill vestuves su prancūzų advokatu: pokylyje dalyvavo ir Graikijos karališkoji šeima, nes nuotakos motina – Graikijos princesė. Taigi Radvilos dvidešimtajame amžiuje susigiminiavo ne tik su Kennedy, bet ir su kur kas aukštesnėmis giminėmis – Habsburgais, Graikijos karališkąja gimine. Šiandien jie sukasi aukščiausiuose sluoksniuose, buriasi į aristokratų klubus, rengia giminių suvažiavimus.
Radvilos neišlaikė žemių ir pilių, kurias turėjo LDK laikais, bet drąsiai galėjo tų pilių įsigyti Vakaruose – ką ir padarė Prancūzijoje, kitur. Jie išsibarstę po pasaulį – gyvena Prancūzijoje, Lenkijoje, Amerikoje. Kai kurie dirba paprastus darbus – ypač Lenkijoje, nes įprato nuo sovietmečio taip gyventi. Bet yra tokių kaip Maciejus Radziwill – labai šviesus žmogus, pats užsidirbęs didelį turtą, iš kurio dabar gali remti net mūsų Valdovų rūmų muziejų ir kitas Lietuvos kultūros institucijas, investuoti į Lietuvos ir Lenkijos įmones. Elžbieta Radvilaitė, priešpaskutinio Nesvyžiaus ordinato dukra, dar ir dabar gyva – jai jau 102 metai. Giminės puikiai su ja bendrauja, ji šviesaus proto, gyvena Varšuvoje.
Atvyksta į Nesvyžių, ką nors papasakoja, pakritikuoja, kaip dabar įrengti pilies kambariai – taip ar ne taip, kaip buvo jos vaikystėje... Bet ne visiems tai liko brangu. Kai į Lenkiją atvyksta užsienio karališkųjų šeimų atstovai, pavyzdžiui, neseniai lankėsi vienas iš Prancūzijos princų, – priima kunigaikščiai Radvilos. Apie kai kurių Radvilų šakų atstovus visuomenėje jau rečiau girdėti, jie po savo dvarus nelabai važinėja, menkai domisi giminės istorija. Turbūt tai natūralu... Bet gaila, kad taip yra.