Istorikas Domininkas Burba: „Turime kur kas daugiau galimybių išgyventi – jei tik būsime sąmoningesni“

Humanitarinių mokslų daktaras Domininkas Burba (dešinėje)/Asmeninio archyvo nuotr.
Grytė Liandzbergienė, žurnalui „Legendos“
AA

Kad ir koks galingas jaustųsi žmogus, visata jam vis primena, kad egzistuoja kur kas stipresnė jėga už jį – net jei ta jėga slypi akimi neįžiūrimoje viruso dalelėje. Lietuvos sostinę Vilnių per šimtmečius siaubė daug karų, bet nė vienas nebuvo toks pražūtingas kaip marų epidemijos. Baisiausias buvo didysis Vilniaus maras, siautęs XVIII amžiaus pradžioje: ar iš jo galima ko nors pasimokyti šiandien?

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

„Vilniaus istorija man visada buvo įdomi“, – teigia humanitarinių mokslų daktaras, VDU docentas Domininkas Burba. Sėdime ant suoliuko Katedros aikštėje, varpinės bokšto pavėsyje: aikštė tuščia, praeina tik vienas kitas žmogus ar gatve pravažiuoja prezidento kortežas. Koronavirusas nuo žemės paviršiaus tarsi nupūtė visą ankstesnę jo gyvybę. „Visgi dar nėra taip blogai, kaip siaučiant maro epidemijai 1710-aisiais, – sako istorikas. – Mes turime kur kas daugiau galimybių išgyventi – jei tik būsime sąmoningesni.“ 

Paveikslas „Maras Vilniuje“

Kaip Vilnius atrodė anuomet, aštuonioliktojo amžiaus pradžioje, prieš jį užklumpant didžiajam marui?
Tai buvo karo skaudžiai pažeistas miestas. Šiaurės karas vyko nuo 1700-ųjų, pro Vilnių žygiavo ir Švedijos, ir Rusijos, ir vietinės kariuomenės, be plėšimų ir žudymų jos neišsiversdavo. Miestas sunkiai pakėlė karo iššūkius: trūko maisto, finansų, gyventojams teko kovoti už būvį. Galima numanyti, kad čia gyveno apie 50 tūkstančių žmonių: prekybininkų, amatininkų, dvasininkų, bajorų, tarnų. Stovėjo daug bažnyčių, didžiuliai vienuolynai: pastarieji turėjo didelę ekonominę galią, nes buvo pagrindiniai kreditoriai, užsiėmė verslais, prekiavo alkoholiu, priimdavo atvykėlius nakvynei kaip šiuolaikiniai viešbučiai. Mieste gyveno daug žydų, nemažai totorių. Dauguma turėjo miestiečių statusą, bet buvo ir tokių, kurie gyveno nežinia kokiomis teisėmis: nuo savo ponų pabėgę kaimiečiai, užsieniečiai. Šie nuomodavo pigius kambarėlius, užsiimdavo ir garbingais darbais, ir nelabai: plėšimais, apgavystėmis, prostitucija. 

Jų buities sąlygos tikriausiai nebuvo itin patogios?
Apie kokį nors komfortą nėra net ko kalbėti. Kanalizacija Vilniuje jau egzistavo, bet tik keliose vietose, mediniai vamzdžiai greitai sutrūnydavo, todėl juos reikėdavo dažnai keisti. Taigi ji buvo skirta tik patiems turtingiausiems, o visiems kitiems tiko šuliniai, drumstas Neries vanduo ir prie namų iškastos kloakos, kur visi kvartalo kaimynai pila srutas. Kone kiekviename vidiniame kieme būdavo išmatų duobė, kur keliaudavo ne tik žmonių, bet ir arklių atliekos. Kai duobė prisipildydavo, samdytas žmogus ją išsemdavo į statines ir išveždavo. Baigiantis aštuonioliktajam amžiui jau atsirado mokesčiai ir imta centralizuotai tai tvarkyti, o iki tol miestas gyveno srutose. Dvidešimt pirmojo amžiaus žmogui tai sunkiai suprantama... Nors tie, kurie keliauja po Indiją ar Afrikos šalis, gali ir šiandien ten išvysti ką nors panašaus – tik ten kitoks klimatas.

Paveikslas „Maras Neapolyje“

Priimta manyti, kad miestas visais atžvilgiais progresyvesnis negu kaimas. Tačiau ano meto Vilniuje buvo atvirkščiai: dėl plūstančių atvykėlių tankis buvo didžiulis, todėl žmonės dažnai gyveno prastesnėmis sanitarinėmis sąlygomis negu kaime. Namus šildydavo krosnimis, degindavo tai, kas pakliūdavo po ranka, – dėl to irgi kildavo problemų. Pamenu frazę iš Kauno miesto knygų: „Pasibraidysime Vilniaus purvuose tribunolan eidami.“ Nieko čia naujo aštuonioliktajame amžiuje – visur buvo nešvaru, tiek Lietuvai, tiek visai Europai stigo elementaraus supratimo apie sanitariją ir higieną. Aukštuomenė net niekino prausimąsi, mėgstančius maudytis gąsdino nebūtomis ligomis. „O kam praustis, – vyravo nuomonė, – jei yra kvepalų ir pudros?“ Muilas egzistavo, bet nebuvo itin populiarus. Kad rankos ir kūnas turi būti švarūs – tai jau labiau devynioliktojo dvidešimtojo amžiaus atradimai. Mieste veikė skalbyklos, bet mažai žmonių galėjo naudotis jų paslaugomis, tad skalbti parsinešdavo vandens iš Neries, o purviną išpildavo čia pat prie namų. Čia kraudavo ir šiukšles: kai susikaupdavo didžiulės krūvos, jas padegdavo, o likučius užkasdavo. Žiurkės, nuolatinės miestietiško gyvenimo palydovės, buvo naikinamos įvairiausiais būdais – tačiau net ir šiais laikais, turėdami modernias deratizacijos tarnybas, neįstengiame žiurkių išnaikinti, ką ten kalbėti apie aštuonioliktąjį amžių... 

Maras, iliustruojamas paveiksluose

Kuo Lietuvos gyventojai anuomet maitinosi?
Europoje bulvės jau buvo, bet mūsų kraštuose dar nelabai. Didžiąją lietuvio raciono dalį sudarė grūdinės kultūros, žirniai, kruopos. Mėsa, ypač valstiečių namuose, mėgautasi retai. 

Šiandien tai skamba kaip sveika mityba: daug grūdų, mažai mėsos...
Paradoksas, bet taip. Cukraus vartota labai mažai, nes jis brangus, druska – apskritai aukso kainos. Tiesa, ji laikyta antiseptiku, tad gal ir būtų pravertusi. Aristokratai, tokie kaip Radvilos ar Tiškevičiai, turėjo visko: importinių prieskonių, citrinų, ananasų, net tropinių karambolų, kurių ir dabar ne kiekviename prekybos centre rastum. O paprasti miestiečiai skanėstais laikė daržoves: ką gi, visai nebloga dieta. Svaigintis lietuviai mėgo visais laikais: žemesniems sluoksniams – degtinė, alus, elitui – vynas. Pagrindinės susibūrimų vietos buvo dvi: bažnyčia ir karčema. Ten prie tų pačių suolų ir stalų susirinkdavo visų luomų, tautų ir religijų žmonės. Deja, ten sklisdavo ne tik miesto naujienos, bet ir infekcijos. Marų epidemijų kildavo nuolat. 

Maras, iliustruojamas paveiksluose

Ar žmonės suprato, kad ligos kyla nuo nešvaros?
Vargu. To meto Lietuvoje niekas nežinojo apie mikrobus ir bakterijas, jau nekalbant apie virusus. Žmonės tikėjo, kad visos ligos – tai Dievo bausmė. „Dievo rykštė“, – rasdavo lakonišką paaiškinimą, per daug nesigilindami, ar tai maras, ar kokia kita infekcinė liga. Gydytojų tais laikais buvo nedaug, o ir jų gydymo metodika, mūsų supratimu, gana barbariška, vargu ar galėjusi kam nors pagelbėti. Dauguma buvo barzdaskučiai, kurie mokėjo tik nuleisti kraują ar nupjauti pažeistą ranką – tuo metu dar nežinota, kaip kovoti su gangrena. Štai kaip savo pacientą aprašo vienas žymiausių devynioliktojo amžiaus Vilniaus gydytojų Jozefas Frankas: „Nuleidau beveik visą kraują, daviau dideles gyvsidabrio ir opiumo dozes. Jokio rezultato.“ Vilniečiai šventai tikėjo, kad gyvsidabris geriausiai naikina užkrečiamas ligas, kilusias iš jų bedieviškų silpnybių. 

Taigi 1710-ųjų maras, jų manymu, kilo iš... nuodėmių?
Be abejo, jiems tai buvo neginčytinas faktas. Dar jie tikėjo, kad marai tūno kažkur liūnuose ir pelkėse: neva tai miazmos, rūko spiečiai, kurie pakyla ir slenka į miestus ir kaimus, pakeliui niokodami žmones. Didysis Vilniaus maras, tikima, atkeliavo iš Prūsijos. Apie jį savo knygose rašė ir Ieva Simonaitytė, ir Kristina Sabaliauskaitė – žinoma, romanuose daugiau literatūros nei istorijos realijų, bet tiesa tokia, kad nuo maro išmirė Rytų Prūsija, liga persimetė į karo siaubiamą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir atslinko į Vilnių. Ją, kaip ir daugelį ligų, greičiausiai atnešė keliaujantys žmonės, nes jie keliavo visais laikais: pirkliai pirko ir pardavinėjo prekes, valstiečiai vežiojo ūkio produkciją, karo pabėgėliai ieškojo vietų, kur ramiau gyventi. Daug lėmė ir oro sąlygos: tais metais buvo labai šalta žiema, dėl to nukentėjo derlius. Iki devynioliktojo amžiaus vidurio, kol lietuviai neišmoko centralizuotai kaupti atsargų, badas apskritai buvo įprastas reiškinys. Taigi kaimuose pradėjo trūkti maisto, žmonės bėgo į miestus, Vilnių užplūdo išbadėję kaimiečiai, bet maisto čia nerado – tik marą. 

Humanitarinių mokslų daktaras, VDU docentas Domininkas Burba/Asmenininio archyvo nuotr.

Žmonės užsikrėtė vienas nuo kito, mirė šeimomis, kaimynystėmis, kvartalais. Ėjo ir krito, pajuodę gulėjo gatvėse, nes sveikieji nespėjo jų laidoti. Sakoma, liga nesirenka – turtingas ar vargšas, bet maras visgi labiau rinkosi skurdžius: šie gyveno ankštai, neišmanė, kad nuo epidemijos reikia slėptis, saugotis, mažiau bendrauti. Jie nežinodavo naujienų, su informacija apskritai buvo striuka: nebent bažnyčioje kunigas ką nors papasakodavo, bet per epidemiją ištuštėjo ir bažnyčios. Elitas tą laikmetį ištvėrė lengviau: kas užsidarė savo rūmuose, kas išvažiavo į užsienį. Nepamenu, kad kuris iš svarbiausiųjų LDK veikėjų būtų miręs nuo maro. Tačiau pasitaikė atvejų, kai ir pasiturintiems saviizoliacija nenusisekdavo: teko skaityti apie vienuoliją, kuri prikaupė maisto atsargų ir vyno keleriems metams, užsibarikadavo vienuolyne ir tikėjosi prakentėti tą baisų laiką. Deja, marą platina ne tik žmonės, bet ir blusos bei žiurkės, o nuo jų neužsibarikaduosi... Blusa siurbteli užkrėstos žiurkės kraujo, užšoka ant žmogaus – ir mirtis jau čia pat. Visi tie vienuoliai išmirė. Mirusiems žmonėms surinkti buvo organizuojamos specialios brigados, lavonai kraunami į vežimus ir laidojami maro kapinėse už miesto.

Maras, iliustruojamas paveiksluose

Kiek vilniečių nusinešė šis maras?
Sakoma – apie trisdešimt tūkstančių. Vyskupas Povilas Bžostovskis pagalbon pasikvietė rokitų vienuolius iš Lenkijos: šventasis Rokas yra maro ligonių globėjas, vienuoliai pasiaukodami čia važiavo ir laidojo mirusius, lankė sergančius, guodė sveikuosius, suteikė vilties. Epidemija su didesniais ar mažesniais protrūkiais tęsėsi apie septynerius metus. Rodos – iš Vilniaus turėjo nieko nelikti... Bet liko. Į klausimą, kaip žmonės anuomet apskritai išgyvendavo epidemijas, nelengva atsakyti, bet manau, kad tiesiog išliko stipriausi. Mirtis aštuonioliktajame amžiuje buvo įprastas dalykas, mirdavo visi – ir jauni, ir vaikai. Tačiau tų, kurie išlikdavo, imunitetas buvo be galo stiprus – kur kas stipresnis nei dabartinių žmonių. Slūgstant maro epidemijai, gyvenimas tekėjo toliau: mirusiųjų namai trūnijo, nes niekas nesiryžo keltis į juos gyventi, bet mieste vėl pamažu viskas atgimė. Visgi žmogui reikėjo valgyti, nueiti į bažnyčią, galų gale dirbti – juk niekas pašalpų nemokėjo. Žinoma, sunku galvoti apie kokius nors poreikius, kai kiekviena diena gali būti paskutinė, bet žmonės tada turėjo kitokį supratimą apie mirtį, lengviau su ja susitaikydavo. „Tokia Dievo valia“, – atsidusdavo. Nes iš tiesų – ką tu pakeisi?..

Humanitarinių mokslų daktaras, VDU docentas Domininkas Burba/Asmenininio archyvo nuotr.

Ar jie iš to ko nors pasimokė?
Galbūt pasimokė epidemijos metu mažiau bendrauti, užsidaryti namie. Bet kiek žmogus gali būti užsidaręs? Net šiais laikais, kai turime šaldiklius, galime nusipirkti konservuotų produktų ir metus negendančio pieno, užsidaryti ne taip jau lengva. O tada viso to nebuvo. Žmonės tiesiog stūmė dienas vildamiesi, kad maras baigsis, – ir jis baigėsi, nes visos epidemijos kada nors baigiasi. Maro epidemija šiek tiek priklauso nuo oro sąlygų: šaltesnio klimato šalyse ją išnaikina šaltis, karštesnio – karštis. Užkratas turi savo šaltinį: kai jo nebėra – nebeatsikuria. Prasideda naujas gyvenimas, gimsta nauji žmonės. Aišku, valstybės gyvenime po epidemijos ilgą laiką gražių prošvaisčių nebuvo, bet vėl buvo statomos bažnyčios, dvarai, žmonės grįžo į miestą, jų gretos gausėjo. Tokio masto epidemijų daugiau nebepasitaikė. Per visą devynioliktąjį amžių daug gyvybių nusinešė Napoleono armija, sukilimai, Rusijos imperijos karo tarnyba, o nuo epidemijų mirdavo jau nebe taip masiškai. Galiausiai žmonės išsiaiškino, kad nereikia gerti iš tvenkinio, į kurį nuteka atliekos, o jei troškina – vandenį verta užvirinti. Raupus sutramdė vakcinos, kitas ligas – išrasti antibiotikai. 

Maras, iliustruojamas paveiksluose

O ko mes šiandien galime iš to pasimokyti?
Kad nereikia pasikliauti vien likimu: ištikus bėdai, reikia imtis ryžtingų priemonių, nes Dievas nepadės. Nereikia visų savo pinigų sukišti į brangius daiktus ir paskolas, verta ir šį tą pasitaupyti. „Šiandien pasilinksminsim, pasišvaistysim, o rytoj – kaip Dievas duos“, – ne, Dievas dažnai užsispiria ir nebeduoda. Ir svarbiausias dalykas – reikia suvokti, kad vis dėlto tai pasibaigia. Įvyksta natūrali atranka, miršta seni ir silpni, bet žmonija vienaip ar kitaip pereina visus etapus. Galime tik filosofiškai pasvarstyti: ar mes pakankamai stiprūs, kad apgautume gamtą? Ar kartų kartos, nugyvenusios su antibiotikais, vakcinomis, širdies persodinimo operacijomis, išsaugojo imunitetą ir gali nugalėti mažyčius virusus? Pasirodo, ne. Labai padėtų atrastas skiepas nuo koronaviruso: gaila, kad jo dar nėra. 

Pandeminiai kataklizmai mus išmoko labai paprastų dalykų: atsigręžti į tikrąsias vertybes. Atsikratyti godumo. Visi niekniekiai, žmogiškoji tuštybė epidemijos fone tampa nebesvarbūs: pažvelkite, tualetinis popierius dabar kur kas svarbesnis už madingus batelius ar naujausią telefoną. Gal neverta mąstyti: „Bus, kaip bus, nieko neklausykime, nepaisykime, keliaukime, kur norime, viskas čia tik išpūstas burbulas.“ Bet gal verčiau pakentėkime užsidarę namuose? Kita vertus, nereikia užsibarikaduoti kaip tie vienuoliai ir galvoti tik apie save: pagalvokime ir apie kitus, pasidomėkime, kaip gyvena aplinkiniai. Fiksuokime šį laikotarpį laiškuose, dienoraščiuose – bus ką papasakoti ateities kartoms. Visgi optimistiškesnis scenarijus turėtų nugalėti. Nemanau, kad dvidešimt pirmajame amžiuje dar galėtume išvysti lavonus, gulinčius Katedros aikštėje.

Skaitykite daugiau