Istorijos iš Barselonos. Tegyvuoja Katalonijos virtuvė! (III dalis)

Tegyvuoja Katalonijos virtuvė! / Dalios Smagurauskaitės nuotr.
Tegyvuoja Katalonijos virtuvė! / Dalios Smagurauskaitės nuotr.
Šaltinis: Ji24.lt
2013-05-18 14:00
AA

Kažkas pasakė, kad katalonų virtuvė – tai paskutinė didinga Vakarų civilizacijos paslaptis. Dėl jūros ir kalnų įprasti katalonietiški patiekalai būna įvairūs ir labai gardūs. Tad nenuostabu, kad tarp lankytinų objektų neriu į nedideles užeigėles ir mėgaujuosi jose užkandžiais ir gėrimais. Sunku apžvelgti ir aprašyti visą regiono virtuvę, tad čia – tik labiausiai patikusieji ir įsiminusieji užkandžiai, patiekalai.

Katalonų virtuvė už skonių įvairovę turėtų būti dėkinga daug kam: maurams, prancūzams, siciliečiams ir prekybininkams iš Artimųjų Rytų. Įdomu, kad maždaug prieš 700 metų buvo išleista pirmoji katalonų kulinarijos knyga Libre de Sent Sovì. Ir nors per daugybę šimtmečių receptai keitėsi, katalonų virtuvės pagrindas išliko toks pat – paprastumas ir puikus skonis.

 

► Padažai

Katalonų virtuvė neįsivaizduojama be česnako, pomidorų, aukščiausios kokybės alyvuogių aliejaus, baklažanų, paprikų ir kvapiųjų žolelių. Sumaišius visus šiuos ingredientus, gaunamas samfaina – seilę varvinantis daržovių troškinys, patiekiamas kaip priedas prie įvairių patiekalų ir kartais dar vadinamas padažu. Na, o padažai – tai vienas iš pagrindinių katalonų virtuvės segmentų. Bene populiariausi iš jų: picada (petražolės, riešutai, duonos trupiniai, česnakas, šafranas), romesco (migdolai, pomidorai, raudonos aitriosios paprikos, česnakas ir alyvuogių aliejus), sofregit (pomidorai, svogūnai, česnakai), allioli (majonezas su česnaku).

Padažai / Dalios Smagurauskaitės nuotr.

 

► Mėsos patiekalai

Ilgus amžius pagrindiniu katalonų virtuvės personažu buvo kiauliena (mėgstama mėsa taip pat ėriena, jautiena, vištiena, antiena, žvėriena ir netgi sraigės). Kiauliena dažniausiai gaminama a la brasa, t. y. kepama ant grotelių ir pateikiama su allioli padažu.

Padažai / Dalios Smagurauskaitės nuotr.

 

Išbandau escudella – didžiulę lėkštę tirštos jautienos sriubos, būdingesnės kalnuotajai Katalonijos daliai. Escudella – rimtas užkandis, nes, pavalgiusi jo, galiu jaustis soti bent porą dienų. Be jautienos, čia dedama dar ir kiaulienos, vištienos, ėrienos gabalėlių, dešrelių, bulvių, kopūstų ir pupelių. Sakoma, kad escudella – pirmoji Europos sriuba, aprašyta dar XIV amžiuje. Atsirado ji labai paprastai: įvairūs atliekami produktai būdavo sumetami į vieną katilą ir verdami.

 

Tačiau man skaniausias jamón ibérico – Iberijos kumpis. Nors tai ir nėra tipiškas Katalonijos produktas, Barselonoje jo siūloma bene kiekvienoje užeigoje ir restorane. Šis ypatingo skonio kumpis, kuriam subręsti prireikia iki trejų metų, gaminamas laikantis šimtamečių tradicijų, apimančių ne tik mėsos apdorojimą, bet ir kiaulių veisimą, auginimą, mikroklimato sąlygas ir daugybę kitų veiksnių.

Padažai / Dalios Smagurauskaitės nuotr.

 

Tapas

Bene labiausiai sužavėjusi katalonų virtuvės dalis – tapas. Tai įvairūs užkandžiai, kuriais mėgaujamasi kone bet kuriuo metu. Manoma, kad tapas kilo iš Andalūzijos regiono, tačiau, kad ir kaip būtų, dabar užkandžiai užvaldę ir Barseloną. Tad po intensyvaus pasivaikščiojimo po Jardins del Mirador parką, besižavint žaliuojančiais medžiais ir mėgaujantis saule, nuo jūros dvelkiančiu vėjeliu, tapas buvo pati geriausia atgaiva ir poilsis.

Padažai / Dalios Smagurauskaitės nuotr.

 

Sakoma, kad klasikiniai tapai yra šie: gaspacho (šalta sriuba, kurios kovo mėnesį taip ir neparagavau, išsišiepęs padavėjas paaiškino, kad dar per šalta), alyvuogės, čiorisai (pikantiškos dešrelės), fabes a al catalana (katalonietiškos pupelės), patatas bravas (skrudintos bulvės su aštriu padažu), pimientos de padron (skrudinti žalieji aštrūs vyšniniai pipirai su stambiąja druska), jamón ibérico (lėkštė plonyčių Iberijos kumpio riekelių), įvairios jūrų gėrybės ir skrudinta žuvis.

Padažai / Dalios Smagurauskaitės nuotr.

 

Beje, bene populiariausias užkandis – pa amb tomàquet. Tai – skrudinta duona, ištrinta česnaku ir aptepta trintų pomidorų ir aliejaus padažu. Ant tokios neplonos riekės galima dėti kumpį, pipirus ar net omletą ir mėgautis skonių virsmais.

Padažai / Dalios Smagurauskaitės nuotr.

 

► Jūrų gėrybės

Tikroji Barselonos virtuvės valdovė yra jūra ir jos teikiamos dovanos kiekvienam virtuvės šefui. Tad pasigardžiuodama suvalgiau visą sarsuela – sriubos lėkštę, kupiną žuvies ir jūrų gėrybių, ragavau ant grotelių keptos žuvies su šviežiomis daržovėmis ir skrudintų jūrų gėrybių. O patiekalas, dėl kurio verta vykti į Ispaniją, būtų paelija (paella).

Padažai / Dalios Smagurauskaitės nuotr.

 

Paelija – nacionalinis ispanų patiekalas iš ryžių ir jūrų gėrybių, kintantis priklausomai nuo regiono, o toliau nuo jūros tiekiamas su mėsa. Sakoma, kad paelija paprastai būdavo valgoma sekmadieniais, per šeimos pietus. Tradicinė paelija turi būti ruošiama virš atviros liepsnos esančioje specialioje keptuvėje su rankenomis, vadinamoje paellera. Kiekvienas šefas jums patvirtins, kad dvi rankenos ant keptuvės reikalingos tam, jog būtų galima pakratyti patiekalą – maišyti paeliją draudžiama! Bene žymiausia iš visų yra Valensijoje gaminama paeija, tačiau ir katalonietiškoji yra nepaprasto skonio.

Padažai / Dalios Smagurauskaitės nuotr.

 

► Saldumynai

Padažai / Dalios Smagurauskaitės nuotr.

Beklaidžiojant Barselonos gatvėmis, ypač sužavėjo nedidukės kepyklėlės, kuriose neišpasakytas duonos, bandelių, pyragaičių ir tortų pasirinkimas. Na, o apie burnoje tirpstančius kąsnius nė neužsimenu! Tiesiog būtina užsukti ir pabandyti!

Jei ko nors saldaus užsimanėte po vakarienės vienoje iš daugybės Barselonos užeigų ir restoranų, dažniausiai galite rinktis iš crema catalana (tiršto kremo karamelizuotu paviršiumi), flaona (pyragėlis su sūrio ar kremo įdaru), xuixo (į spurgą panaši bandelė, virta aliejuje, įdaryta kremu ir apibarstyta milteliniu cukrumi).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

► Gėrimai

Padažai / Dalios Smagurauskaitės nuotr.

Galiausiai – gėrimai. Karštą vasaros popietę geriausia atsigaivinti ragaujant orxata (šaltas gėrimas, pagamintas iš chufų – vaisių, panašių į papajas), granizado (apelsinų ar citrinų granita) ir, žinoma, sangrijos, kuri čia pilama į bokalus.

 

Kitas būdas atsigaivinti – šalto ispaniško alaus bokalas. Sėdėdama šalia paplūdimio įsikūrusioje kavinukėje, pastebėjau, kad vietiniai, užsisakydami alaus, visai neprašo cerveza (lietuvių k. „alaus“), tačiau sako caña. Kiek patyrinėjusi supratau, kad taip prašoma atnešti alaus bokale. O mano mėgstamiausiu tapo clara – alus, sumaišytas su gazuotais citrinų skonio gaiviaisiais gėrimais.

 

Katalonija – tai ir puikių vynų žemė, skaičiuojanti šimtametes tradicijas. Jei ieškote ko nors tradiciško ir pripažinto, galite rinktis iš Alella, Ampurdán-Costa Brava, Catalunya, Cava, Conca de Barberá, Costers del Segre, Montsant, Penedés, Pla de Bages, Priorato, Tarragona, Terra Alta vyno rūšių. Beje, būtent Katalonija yra ir cava – putojančio vyno tėvynė. Putojantis vynas cava sukurtas 1872-aisiais, kai regiono vynuogynus nuniokojo filokseros epidemija, po kurios raudonąsias vynuogių veisles pakeitė baltosios. Josepas Raventósas, matydamas Šampanės regiono putojančio vyno ir šampano sėkmę, nusprendė sukurti panašų sausą putojantį vyną ir po kurio laiko pavadino jį cava (išvertus iš katalonų kalbos, reiškia „rūsys“).

 

Po Barseloną klaidžiojo ir įvairius skanėstus ragavo Dalia Smagurauskaitė