Barseloną visai atsitiktinai tyrinėju kiek kitaip – ieškau paslapčių, stebuklų ir magijos siaurose Barselonos Barri Gotic gatvelėse ir tamsiose katedrose. Tad šiandien – mistiškoji Barselona, tokia, kokios galbūt nesitikėjote, o galbūt ji nė neegzistuoja. Viską greitai sužinosite!
Heraklio diržo legendos
Pasak legendos, Barselonos įkūrėju buvo pats Dzeuso sūnus pusdievis Heraklis, o miestas pastatytas atkartojant Oriono (Septynių šienpjovių) žvaigždyną. Šio žvaigždyno svarbą senovės pasaulyje rodo ir kiti pavyzdžiai – teigiama, kad ir Gizos piramidės atkartoja dalį Oriono žvaigždyno (Heraklio diržą). Tačiau palikime ramybėje piramides ir persikelkime į laikus, kai Viduržemio jūros regione dominavę romėnai įkūrė dabartinės Barselonos vietoje nediduką Barcinos uostą.
Vėliau šimtus metų Barselonos gatves mynė tamplieriai, magai, okultistai, masonai, visi tie, kuriuos į miestą traukė nepaaiškinama energija. Energija, kuria iki šiol pasižymi kovingieji katalonai. Iš nežinia kur atsiradęs Jose Luis ima pasakoti, kad ypatingas miesto išdėstymas yra neatsitiktinis, o miesto vietose, kurios atkartoja Heraklio diržo žvaigžes, cirkuliuoja nepaprasta energija. Būtent tose vietose tamplieriai pastatė keturias bažnyčias, tam, kad paslėptų tuos energijos šaltinius ir niekieno netrukdomi galėtų garbinti paslaptingas dievybes. Apie keturias bažnyčias ir jose glūdinčias paslaptis rašytoju prisistatęs Jose Luis pasakoja su užsidegimu. Aš klausausi ir nežinau – vaizduotės vaisius tai ar šimtmečius saugotos paslaptys.
Sants Just i Pastor
Pirmoji bažnyčia, į kurią atveda paslaptingosios energijos paieškos – Sants Just i Pastor. Manoma, kad tai pati seniausia Barselonos šventykla, pastatyta XIV amžiuje toje vietoje, kur jau nuo aštuntojo šimtmečio stovėjo mažytė krikščionių bažnyčia. Dar keltų ir druidų laikais šioje vietoje stovėjo nedidukė šventykla. Ant bažnyčios durų esantis užrašas „Dievo namai ir Dangaus vartai“ tarsi nukelia į kitą pasaulį.
San Just i Pastor bažnyčia nedidukė, tamsi ir atšiauri, tačiau čia galima rasti tai, kuo aiškinamas nepaprastos energijos buvimas šioje vietoje – tai Juodoji Madona. Anot pakvaišusio rašytojo, Juodoji Madona siejama su Izidės kultu, kurį dar praktikavo Barciną įkūrę romėnai, o vėliau tamplieriai parsigabeno iš Egipto kartu su nepaprastomis žiniomis, kurias užšifravo painiuose simboliuose. Neveltui būtent čia, pasak legendų, romėnų laikais stovėjo senoji Izidės šventykla. Kalbama, kad ir Antonio Gaudi, kasdien prieš pasiekdamas Sagrada Familia statybų aikštelę, užsukdavo į šią bažnyčią ir meldavosi Juodajai Madonai...
Santa Maria del Pi
Penktą valandą po pietų visame Barri Gotic kvartale pasigirsta galingi šešių varpų dūžiai – tai Santa Maria del Pi bažnyčios varpai drumsčia įprastą popietės triukšmą. Sakoma, kad ten, kur dabar stovi Barri Gotic kvartalas, kažkada ošė tankus pušynas. Viena pušis iki šiol tebestovi priešais bažnyčios fasadą.
Ši įspūdinga bažnyčia buvo pastatyta tarp 1319 metų 1391 metų susižavėjimą keliančiu gotikiniu stiliumi. Vienoje bažnyčios pusėje, ten kur yra Ave Maria durys, vis ar matyti senesnės, romaninės, bažnytėlės liekanos. Viduje – tamsu ir šalta, o šviesa sklinda tik per milžinišką spalvotomis mozaikomis padengtą rozetę (10 m skersmens apvalų langą). Jose Luis sako, kad tai puiki vieta misterijoms ir nieko nelaukęs veda prie vienos tamsoje paskendusios koplyčios. Čia – dar viena Juodoji Madona, tariama deivės Izidės, motinystės, gyvybės, ištikimybės deivė. „Pakvaišėlis“ pasakoja, kad egiptiečiai Izidę dažnai vaizduodavo su kūdikiu rankose. Šioji laikyta gamtos motina, visa ko valdove, kurią pripažįsta visas pasaulis, garbina įvairiomis apeigomis, vadina įvairiais vardais.
Žvelgiu į Juodąją Madoną, sėdinčią soste su kūdikiu ir sfera rankoje. Šiurpuliukai nubėga, tačiau Jose Luis jau skuba į paskutiniąją iš Heraklio diržą atkartojančių bažnyčių.
Santa Maria del Mar
XV amžiuje paprastų žmonių lėšomis ir darbu pastatyta bažnyčia dažnai vadinama „žmonių katedra“, kuriai akmenys buvo nešiojami rankomis po vieną. Sakoma, kad šie akmenų nešiotojai buvo paslaptingi žmonės – būtent jie buvo „laisvieji mūrininkai“ arba masonai. Ir, pasak Jose Luis, jie taip pat siejami su paslaptinguoju Izidės kultu.
XIV amžiuje pastatyta įspūdinga gotikinė bažnyčia atima kvapą. Pirmiausia ji neįprastai atrodo glaudžiai apsupta aplinkinių pastatų, na o vidus – pribloškiantis savo didybe ir grožiu. Šoninėse navose išsirikiavusios koplyčios spindi auksu, žėri deimantais, stebina freskomis ir reljefais.
Apsidė pakeri ištįsusiomis kolonomis, erdve ir joje švelniai tirpstančia šviesa. Iš sapno pažadina pakvaišėlis rašytojas, vedantis prie visai paprastos koplyčios. Joje – prieblanda ir jokių dekoracijų, tik ant pilko akmens sėdinti jau trečioji Juodoji Madona su kūdikiu ir visatą vaizduojančia sfera rankoje.
Catedral de Santa Eulalia
Paskutintoji vieta, į kurią vedasi Jose Luis – tai Barselonos katedra, pradėta statyti XIII amžiuje ant čia buvusios vestgotų statytos koplyčios. Šventoji Eulalija, kurios vardu pavadinta katedra – viena iš Barselonos kankinių, trylikametė mergaitė, nukankinta romėnų laikais.
Kaip ir kitos aplankytos gotikinės Barselonos bažnyčios, ši – apgaubia savo paslaptinga atmosfera, deginamų vaškinių žvakių kvapu, tylia muzika ir ore sklendžiančiomis paslaptimis. „Pakvaišėlis“ rodo grindinyje išlikusius kaukolių reljefus ir kažką aiškina apie tamplierių ir masonų kapus. Na o mane užvaldęs smalsumas – kas gi tos Juodosios Madonos, kodėl jos juodos ir iš kur visos šios legendos? Atsakymo katalonietis man taip ir nepateikia, tik susižavėjimo kupinomis akimis žvelgia į paskutiniąją Juodąją Madoną – aukso soste sėdinčią romią deivę, rankoje laikančią pasaulį. Net jeigu jo istorijos šiek tiek prasilenktų su istorija – keturios gotikinės Barselonos bažnyčios nepaprastai įspūdingos ir tikrai vertos jūsų dėmesio!
Po Barseloną klaidžiojo ir mistines paslaptis aiškinosi Dalia Smagurauskaitė