Įstabus kino balsas Aldona Vilutytė – atvirai apie filmų garsinimo virtuvę ir kuriozus

Aldona Vilutytė / M.Požerskytės-Kalvelės, I.Gelūno, asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Dovilė Filmanavičiūtė
Publikuota: 2020-10-12 08:00
Aktorei Aldonai Vilutytei (46) skambinu tuomet, kai man ima rodytis, kad įsijungusi bet kokį lietuviškai įgarsintą filmą, girdžiu jos balsą. Esu netoli tiesos – Aldona man prisipažįsta, kad šiandien su kino garsinimu ir dubliavimu dirba kaip niekada daug. Su garsia teatro ir kino aktore kalbamės apie tai, kuo jai ypatingos akimirkos už kadro.

Pasakykim ir skaitytojams, kad man nesivaidena, kai visur tave girdžiu...

Taip yra turbūt dėl to, kad aš po daugelio metų grįžau ten, kur pradėjau – į LRT. Garsinu nacionalinio transliuotojo filmus, vedu seminarus apie kalbėjimo eteryje lavinimą, kartais pakviečia į radiją, „Vakarą su knyga“, skaityti vaikiškų knygų ištraukas, dar yra toks žanras kaip radijo pjesės...

Tai nemeluosiu sakydama, kad didelę tavo aktorinio darbo dalį užima kino garsinimas ir dubliavimas?

Taip ir yra – dalis didelė. Gal būtų prasminga paaiškinti, kuo garsinimas skiriasi nuo dubliavimo? Pastarojo specifika yra tokia, kad filme nebesigirdi originalios kalbos. Geriausias pavyzdys būtų vaikiški filmai, kai daug aktorių vaidina skirtingus personažus ir daro tai lietuviškai.

Buvau išmesta iš studijos po kokių penkių minučių!

Televizijoje filmai yra garsinami. Originali kalba girdima, tekstą skaito vienas balsas, taip įgarsindamas visus personažus. Aš pati ir dubliuoju, ir garsinu. Pradėjau tai daryti dar būdama studente. Į LRT atėjau būdama pirmakurse. Pamenu, mane tuomet išsirinko Aidas Giniotis ir pakvietė garsinti „Trolius Mumius“. Garsinau Freken Snork! Tik buvau išmesta iš studijos po kokių penkių minučių! Man buvo paaiškinta, ką aš ne taip dariau... Na, tiesą pasakius, dabar kai tai prisimenu, suprantu, kad anuomet net nežinojau, kaip tam garsinimui pasiruošti...

Iš pradžių buvo labai gėda, paskui sukilo ambicijos ir ėmiau šia sritimi domėtis. Kai grįžau į LRT, buvau baigusi aktorystės studijas. Antru mano bandymu tapo Fiona iš „Šreko“ (juokiasi). Tąkart jau pavyko ir 27 metus tęsiasi.

Kadras iš filmo „Šrekas 2“
Kadras iš filmo „Šrekas 2“

Kokių įgūdžių reikia žmogui, garsinančiam kiną? Ar jis privalo būti aktoriumi?

Nebūtinai. Tai, kad esi aktorius, kartais net trukdo. Reikalingas tam tikras balso tembras, ne visi tembrai garsinimui tinka.

Mano kurso vadove, o kartu ir garsinimo mokytoja, buvo Nijolė Gelžinytė. Ji – senosios kartos kino garsintoja, kurios balsą buvo galima išgirsti vaikiškose vinilinėse plokštelėse. Aš jas visas mintinai mokėjau! Pasirodo, kad tais laikais garsinimas vykdavo tiesiogiai.

Nijolė Gelžinytė mane mokė, kad balsas, kuris garsina originalą, neturi trukdyti, erzinti.

Taigi, Nijolė Gelžinytė mane mokė, kad balsas, kuris garsina originalą, neturi trukdyti, erzinti. Blogai, kai garsinantis žmogus vaidina, prideda savo charakterio personažams, uždominuoja juos, kartais nuvairuoja į visai kitą pusę nei originalas. Garsinančiajam tiesiog reikia empatijos, koncentracijos, kantrybės. Taip pat reikalinga gera klausa, kai gebi girdėti kitus ir save, gera tartis.

Aldona Vilutytė / Monikos Požerskytės Kalvelės nuotrauka
Aldona Vilutytė / Monikos Požerskytės Kalvelės nuotrauka

Suprantu, kad niuansų toje virtuvėje yra ir daugiau...

Dokumentinį kiną garsini kitaip nei vaidybinį. Tiesiog ramiai pasakoji istoriją, teisingai sudedi loginius akcentus. Kai garsini vaidybinį kiną, privalai pagauti kiekvieno personažo kalbėjimo būdą, pajusti jį, įsikūnyti. Komedijoms reikia gyvesnės nuotaikos, lengvumo.

Dar kaip specifinį dalyką paminėčiau šalį, kurioje filmas yra sukurtas. Pavyzdžiui, jei garsinu prancūzų filmą, gaunu dvidešimt puslapių daugiau teksto. O jei filmas skandinavų, pavyzdžiui kokia nors „Astridos Lindgren jaunystė“, kurios trukmė daugiau nei dvi valandos, tai teksto jame bus tiek pat kiek penkiasdešimties minučių trukmės dokumentikoje apie Hičkoką. Taigi, būna tokių filmų, kuriuos tu spėji pažiūrėti, o būna tokių, kuriuos garsindama nespėji įkvėpti.

Aldona Vilutytė / Irmanto Gelūno nuotr.
Aldona Vilutytė / Irmanto Gelūno nuotr.

Ar turi įveikti sudėtingą atranką, jei nori garsinti?

Sudėtinga ir didžiulė ji gal tik animaciniame kine. Kai Holivudo darbus reikia dubliuoti lietuviškai, balsus tvirtina nebe vietiniai, o tokio dydžio studijos kaip „Disney“ ar „Warner Bros“. Privalai eiti į aktorių atrankas, atlikti bandymus, o tada jau tik lauki – atitikai kriterijus ar ne.

Man ši sritis labai smagi. Dažniausiai tokiuose filmuose dubliuoju net ne vieną, o keletą personažų, kurie pasako po kokias penkias frazes. Vienus reikia dubliuoti identiškai kaip originale, kitus leidžiama improvizuoti, atsižvelgiant tik į jų charakterius ir manieras. Ir čia prireikia visi mano aktorinių sugebėjimų. Beje, labai juokinga, kad kartais tie personažai labai atitinka garsintojus.

Aldona Vilutytė / Monikos Požerskytės Kalvelės nuotrauka
Aldona Vilutytė / Monikos Požerskytės Kalvelės nuotrauka

Kai ateini garsinti, atlieki kokį pratimą, kad lengviau įsivažiuotum?

Padarau mini mankštelę. Ypač, jei esu pavargusi. Jei sergu, darau tą rimtąją mankštą, scenos kalbos, artikuliacijos, kvėpavimo. Žodžiu, kuo blogesnėje formoje esu, tuo daugiau pasiruošimo reikia.

Kai garsini, žiūrovų prieš save nematai. Ar šis momentas tau smagus, ar vis dėlto tu labiau tikrosios scenos žmogus, kai girdisi salėje sustojęs kvėpavimas?

Man labai patinka tie kontrastai. Man patinka po spektaklių jausti tą gyvą energiją, jausti, kad esu ne viena. Tačiau labai mėgstu ir užsidaryti toje tualeto dydžio būdelėje, būti su filmu intymiai, jausti, kad esi jo dalimi.

Ką tau smagiausia garsinti ar dubliuoti?

Tiesiog gerą filmą. Tačiau dar vienas momentas – atsakomybė nesugadinti to gero filmo. Pamenu, kaip bijojau nesugadinti Laurie Anderson „Šuns širdies“. Laurie yra dainininkė, tekstų autorė, jos kalbėjimas labai svarbus. Bandžiau jos neužspalvinti, atitikti ją. Tai man buvo didžiulis iššūkis.

Juokingiausia man buvo garsinti „Bondiadą“ ir „Misiją neįmanoma“, nes ten pasakiau kokius tris žodžius – tuose filmuose moterų mažokai (juokiasi).

Žinau, kad tu ištikima kino žiūrėtoja. Parekomenduok, ką nors mūsų skaitytojams.

Koks sunkus šis klausimas... Linkiu rudenį grįžti prie klasikos! Jei nesate matę, būtinai pažiūrėkite Johno Cassaveteso „Premjerą“ ir „Paveiktą moterį“. Dar man labai patinka „Nerimo dienos“ su Kate Winslet ir Leonardo DiCaprio. O jei pritrūks ūpo, būtinai įsijunkite prancūzišką filmą vaikams „Ernestas ir Selestina“.

Naujausi straipsniai